- Kaip atsidūrėte Jungtinėje Karalystėje?
- Baigusi Kauno taikomąją dailės mokyklą, su individualiais užsakymais dirbau Lietuvoje. Po kelerių metų, ieškodama didesnių galimybių realizuoti save, išvykau į JK. Čia teko dirbti įvairius darbus, savaitgaliais studijavau Londono City Lit, vėliau – Saint Martin's college of Art.
Viename iš koledžų savo technikos žiniomis nustebinau dėstytoją, kai rankiniu būdu išliejau tauraus metalo lydinį būsimai sagei. Procesą filmavo kolegos bei pati dėstytoja.
-- Kodėl pasirinkote būtent Kornvalį?
- Londonas - chaoso pilnas miestas, kūrybiškam žmogui čia sunku rasti įkvėpimo, nors savirealizacijai galimybių daug. Visada svajojau gyventi prie jūros. Su sužadėtiniu esame meniškos sielos žmonės, todėl įsikūrėme svajonių vietoje - prie vandenyno, kur kūrybinės mintys liete liejasi.
Kornvalis - menininkų rojus. Pati aplinka čia skatina kurti. Mano portfolio – kruopštaus, ilgamečio darbo rezultatas. Džiaugiuosi, kad perpratau vietinių pirkėjų skonį, kuris dažnam lietuviui pasirodytų pernelyg paprastas, tačiau čia itin mėgiami subtilūs gamtos motyvai.
Mano darbus eksponuoja kelios Kornvalio galerijos. Ateityje planuoju sudalyvauti teminėse parodose, bet tam reikia papildomų investicijų ir laiko. Todėl kruopščiai tam ruošiuosi.
- Kaip kilo susidomėjimas juvelyrika?
- Meniškos prigimties žmogus save realizuoja įvairiomis formomis. Auksas bei sidabras - puiki žaliava realizuoti save, kaip menininkei, kūrėjai. Juvelyriniai dirbiniai - vienas iš savirealizacijos būdų - arčiausiai mūsų kūno. Kiekvienas esame patyrę, kaip mielas akiai ar širdžiai žiedas, grandinėlė, auskarai tarsi sukuria ypatingą aurą, tariamą apsaugą nuo neigiamos, nežinomos aplinkos. Būtent juvelyrinių dirbinių savitumas bei nematomas, bet išgyvenamas saugumo jausmas, mane sudomino bei skatino gilintis į šią ypatingą sferą. Mano kūryboje naudojamas auksas, sidabras ir įvairūs akmenys turi simbolinę prasmę, o širdimi išjaustas kūrinys saugos ir globos dirbinio turėtoją.
- Kaip apibūdintumėte savo dirbinius?
- Pati labai mėgstu sidabrą. Šis ne itin brangus metalas suteikia galimybę džiaugtis autoriniais kūriniais, netgi tuos, kas sidabro nevertina, nes papildomai naudojamos aukso detalės suteikia kūriniui prabangos, elegancijos ispūdį.
Juvelyrika – tai mano saviraiška, stimulas judėti i priekį, džiuginti ne tik save, bet ir kitus. Į darbus įdedu dalelę širdies, tad pirkėjas ar užsakovas, įsigijęs mano dirbinį, turėtų įžvelgti ne tik grožį, bet ir jausmą.
- Kokį papuošalą privalo turėti kiekviena moteris?
- Kiekvienai moteriai linkiu turėti aukštą savivertę bei pasitikėjimą savimi, o tai akcentuoti gali bet kuris mielas papuošalas: ar tai būtų mylimojo dovana, ar šeimos relikvija, ar autorinis juvelyro dirbinys pagal individualų norą, kai meistras perteikia užsakovo svajones, lūkesčius ir tikėjimą, kad ir maža juvelyrinė smulkmena padeda pabrėžti savitumą bei jausti bendrystę su papuošalo dovanotoju ar autoriumi.
- Kokius papuošalus pati mėgstate?
- Mėgstu tik aukštos kokybės juvelyrikos dirbinius. Turiu keletą brangių draugų dovanotų papuošalų, gamintų kitų dizainerių. Labai mėgstu keliauti ir iš kiekvienos šalies parsivežu kokį nors tos šalies kultūrą atskleidžianti papuošalą. Bet labiausiai branginu paprastą gintarinę širdelę, kurią padarė tėtis iš Šventojoje rasto gintaro, man tai sukelia ne tik sentimentus apie vaikystę, praleistą Baltijos pajūryje, bet esu įsitikinusi, kad ji mane saugo, globoja ir neša sėkmę. Gintarinę širdelę nešioju slėpdama nuo svetimų akių. Užsidedu ją tik tada, kai noriu, kad tą dieną mane lydėtų sėkmė. Labai mėgstu savo dirbinius dovanoti, o ir pati gaudama dovanu papuošalą labai nudžiungu.
