Atėjo laikas
Netikėtai dėl traumos iš projekto „Šok su manimi“ pasitraukus Aistei Paškevičiūtei ir Arturui Bajorui, dalyviai buvo kiek aprimę: liko tik šešios poros, tad gal šįkart niekas nekris? Tiesa, vos prasidėjus transliacijai, laidos vedėjas Vytautas Šapranauskas visus nuliūdino – kris, ir dar kaip.
Šįkart atspėti, kas paliks projektą, išties buvo nelengva – silpnų porų neliko. Komisija, praėjusioje laidoje visiems skyrusi dešimtukus, ir šį kartą buvo mielaširdinga – vienintelį devintuką parodė Jurijus Smoriginas. Visi kiti dosniai dalijo didžiausius balus. Tai dar labiau viską komplikavo – nuspręsti porų likimą buvo leista žiūrovams. Ir tik vienintelis J. Jurevičius viduje juto, kad atėjo jo valanda...
„Kaip žmonių išrinktas, išbuvau gana ilgai. Tikiuosi, pateisinau visų, kurie už mane balsavo, lūkesčius. Jeigu net ir iškrisiu, nenusiminsiu – gal jau laikas? Žinoma, norėčiau likti iki pat finalo, tačiau susitaikysiu su bet kokiu žiūrovų sprendimu“, – kalbėjo architektas.
Tiesa, šeštadienį jis atstovavo kitai profesijai – buvo fokusininkas. Drauge su Viktorija Kunauskaite pademonstravo fantastišką triukų ir šokio derinį. Viktorija, uždengta audeklu, per stebėtinai trumpą laiką gebėdavo išsinerti iš viršutinės suknelės ir parodyti po ja esantį kitą apdarą. Greita, gražu, neįprasta... Didžiausi balai nieko nenustebino. Deja, susumuoti rezultatai nuliūdino daugelį – porai teko atsisveikinti su projektu.
„Ačiū komisijai, žiūrovams, mamai – visiems, kas mane palaikė“, – atsisveikindamas kalbėjo J. Jurevičius. Vyras neslėpė emocijų. Padėkos sulaukė ir jo įkvėpėja, mokytoja bei šokių partnerė Viktorija. Jai Jurgis dėkojo atsiklaupęs ant vieno kelio: „Noriu tau pabučiuoti ranką ir taip padėkoti už viską, ką padarei. Ačiū tau, Vika.“
„Žmogumi iš gatvės“ komisijos vadinamas architektas tikrai pamilo šokių projektą. Jis Jurgiui tapo ne tik rimtu iššūkiu, bet ir malonia pramoga. Draugystė su žinomais žmonėmis, šokių pamokos, žiūrovų simpatijos, gera humoro dozė kiekvieną šeštadienį – dovanos šou nepabūgusiam J. Jurevičiui. To, kaip pats sako, jis tikrai niekada nepamirš.
Niekada nešokęs
– Diplomuotas architektas sumanė, kad reikia sudalyvauti TV šokių projekte. Kaip tai nutiko?
Buvau susižavėjęs dar per LTV rodytais šokių projektais. Man labai patiko pati mintis – profesionalas šoka su neprofesionalu. Kodėl gi ne? Juk tai labai smagu.
Man pačiam šokiai visada patiko. Tiesa, mokykloje nesu lankęs nei šokių pamokų, nei būrelių, tačiau į šokančius žmones visuomet žiūrėdavau su malonumu. Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, priartėjau prie jų dar labiau: pamažu atsirado šokančių draugų, be to, savaitgaliais mielai traukdavau į klubus pasilinksminti. Vis pagalvodavau, kad labai gražu, kai vyras moka šokti – juk tai patinka ir merginoms. Tad projektas tapo logiška simpatijos šokiams atomazga. Pamačiau, kad yra organizuojamas toks šou, ir nutariau pabandyti. Kaip matote, man pavyko.
– Taip iki tol visiškai nešokęs atsidūrėte šokių projekte?
Ne visai taip. Truputėlį šokau ir iki projekto, tačiau to rimta patirtimi nevadinčiau.
Prieš kokius pusantrų metų nuėjau į solo latino šokių grupę, kur tarp dvidešimties mergaičių buvau vienas vaikinas. Kai pastebėjau, kad mano judesiai labai moteriški – juk mokytojas mokė merginas, o ne vieną vaikiną – nusprendžiau tai baigti.
– Kiek laiko lankėte šokių užsiėmimus?
Kokį mėnesį. Iš viso buvo gal keturios pamokos. Reikia pripažinti, kad mokslai šokių studijoje yra brangūs ir ten rezultato greitai nepasieksi. Supratau, kad man tai netinka. Norėjau intensyvių ir rezultatyvių pamokų.
Užgaulūs komentarai
– „Šok su manimi“ ir tapo tomis pamokomis. Tapote tautos atstovas TV projekte. Nebijojote?
Ne, nors sulaukiau įvairių komentarų. Pavyzdžiui, internete perskaičiau: „Toks storulis ir dar šoks? Juk padarys tautai gėdą.“ Tiesa, po pirmųjų pasirodymų atsirado komentarų, kad esu profesionalus šokėjas ir tik apsimetu mėgėju. Tai buvo ne mažiau juokinga mintis nei pirmoji.
– Dažnai skaitote interneto komentarus?
Ne, dabar jau ne. Projekto pradžioje buvo įdomu. Be to, visada malonu, kai žmonės komentuoja teigiamai, palaiko. Tačiau dabar komentarų jau nebeskaitau. Beje, nemanau, kad mus labai pila purvais ar apkalbinėja. Žinoma, žmogus gali prirašyti tūkstančius komentarų apie tai, kad aš jam nepatinku ar nepatinka mano šokiai, bet juk tai – jo reikalas. Nori – tegul rašo.
– Juokingų, kartais ir skaudžių replikų kiekvieną šeštadienį nepagaili komisija, tiesa?
Tikrai taip. Kartais tie komentarai atrodo kaip tikras absurdas, bet gal toks šou populiarumo receptas? Iš trijų valandų, kiek trunka laida, pusvalandį šokame, o visą kitą laiką liejasi kalbos. Komisija turi kažką kalbėti, tad ir kalba. Kai dingsta esmė, kuri tikrai reikalinga, lieka paistalai apie drabužius ar veido išraiškas.
– Koks komentaras jus labiausiai įžeidė?
Apie mano apatinius.
– Apatinius? Kuo jie neįtiko komisijai?
Toje laidoje šokome sambą. Pasirodėme tikrai gerai – daugelis mus gyrė. Žinoma, kai neturi, kaip prikibti prie šokio, ieškai kitų kabliukų. J. Smoriginas tokį rado – mano apatinius. Pasirodo, per baltas kelnes persišvietė baltos kelnaitės. Kai tik Jurijus tą temą pradėjo, prisijungė visa komisija. Stovime su Vika ir klausomės apie mano „triusikus“. Labai rimta ir įdomi kalba... Žinote, norėjau apsisukti ir išeiti. Skaudu, kai įdedi daug darbo, pastangų, o viskas, ką gali aptarti komisija, tėra baltos kelnaitės po baltomis kelnėmis. O kokios jos turėjo būti? Absurdas.
– Juk žinojote, kur einate...
Taip, bet man labiau norėjosi projekto „Šok su manimi“, o ne „Šou su manimi“.
– Tačiau komisijai mokama ir už šou?
Sutinku. Tik norėtųsi, kad, be šou, dar būtų ir šokių vertinimų, aptarimų, aiškinimų, kas yra gerai, o kas – ne, ką dar reikėtų tobulinti.
– Ar manote, kad žiūrovai klausosi komisijos?
Žinoma, jie pasitiki komisija kaip profesionalais. Tačiau tie profesionalai apie savo pačių profesionalų vaidmenį projekte kartais pamiršta.
– Ar niekada nekilo noras padiskutuoti su komisijos nariais, paprieštarauti jiems? Bent jau po laidos?
Garsiojoje istorijoje su „triusikais“ taip ir padariau: priėjau prie J. Smorigino ir Vytenio Pauliukaičio ir pasakiau viską, ką manau.
– Ką būtent?
Savo nuomonę apie jų replikas. Pabrėžiau, kad tai – šokių projektas, kad jie neturi nei gėdos, nei sarmatos, nei ką protingesnio pasakyti, jei visą dėmesį skyrė apatiniams.
– Bandė teisintis?
Bandė, bet aš pabrėžiau, kad teisintis neverta. Kas padaryta, tas padaryta, kad ir kaip kvailai tai atrodo iš šalies.
Projekto užkulisiai
– Ar buvo lengva šokti su Viktorija?
Taip, tikrai buvo lengva. Mums sekėsi ir šokti, ir bendrauti.
– Nesipykote?
Buvo laikas, kai reikėjo įprasti vienam prie kito, bet to, kad susipyktume, susibartume, kuris nors trenktume durimis ir pabėgtume, tikrai nebuvo.
– Kaip įsivaizdavote žmones, su kuriais teks dalyvauti projekte? Turėjote išankstinių nuostatų?
Ne, neturėjau. Į juos visada žiūrėjau kaip ir į bet kuriuos kitus žmones. Jokių nuostatų, jokių simpatijų ar antipatijų. Man televizijos ar žurnalų žvaigždės niekada neatrodė kažkuo išskirtinės. Žmonės kaip žmonės: malonūs, linksmi, draugiški.
– Kaip atrodo laidos užkulisiai? Ką veikdavote, apie ką kalbėdavotės?
Daugiausia repetuodavome. Tiesa, visada padėdavome vieni kitiems, palaikydavome. Be to, čia nuolat skambėdavo juokas. O kalbos? Jos taip pat būdavo apie šokius.
– Sakote, nuolat skambėdavo juokas. Kas buvo didžiausias pokštininkas?
Daugelis dalyvių ir kitų žmonių, prisidėjusių prie projekto, turėjo gerą humoro jausmą, tačiau V. Šapranauskas ir Justinas Jankevičius buvo nenugalimi. Kai Justas pirmąsyk iškrito, buvo net liūdna – labai jo trūko.
Nugalėjo stresą
– Greitai pritapote prie kitų dalyvių, įpratote prie kamerų. Kur slypi paslaptis?
Esu lengvai bendraujantis ir bendrą kalbą su kitais randantis žmogus. Tiesa, jei manote, kad man nebuvo baisu, klystate. Prisimenu pirmąjį pasirodymą tiesioginiame eteryje. Tuo metu jaudulys buvo toks stiprus, kad tesugebėjau išgirsti savo pavardę, pirmus muzikos akordus, paskui akyse pasidarė juoda. Į realybę sugrąžino aplodismentai. Negirdėjau net to, ką kalbėjo komisijos nariai, – stresas padarė savo.
– Kaip tik toje laidoje tarsi patvirtinote, kad esate profesionalas?
Tai buvo labai juokingas momentas. V. Pauliukaitis manęs klausinėjo, ar anksčiau šokau, užsiminė, kad judesiai išduoda, jog turiu praktikos. Neturėjau mikrofono, negalėjau atsakyti, todėl tik gūžtelėjau pečiais. Pasirodo, per televiziją mano pasimuistymas atrodė taip, kad sutinku su jo teiginiu. Bet taip nutiko tik todėl, kad įvyko nesusipratimas. Pats tuo metu mažai ką supratau. Kaip jau minėjau, stresas nugalėjo visus kitus pojūčius.
– Vėliau jis nuslūgo?
Kiekvieną kartą truputį bijodavau, bet jau nebegalvodavau apie kameras, jų nebepastebėdavau. Nebent prisiversdavau nusišypsoti, kai jos itin arti priartėdavo prie manęs.
– Kas jus palaikydavo laidų metu?
Draugai, giminės, artimieji. Jie ateidavo į studiją, žiūrėdavo per televiziją. Būtinai pastebėdavo kiekvieną, net mažiausią, žingsnį į priekį, pagirdavo. Smagu, kai junti tokį palaikymą, kai žinai, kad jis yra nuoširdus, kad tai, ką tu darai, patinka ne vien tau, bet ir kitiems.
Vaidinantis krepšininkas
– Ilgą laiką neįsivaizdavote savo gyvenimo be krepšinio. Jis buvo didžiausias jūsų pomėgis?
Mokykloje buvau labai atsidavęs krepšiniui, svajojau tapti profesionalu. Mama, beje, labai norėjo, kad lankyčiau šokius ir dailę, bet man norėjosi tik krepšinio. Manau, žaidžiau gerai. Deja, patyriau traumą, tad apie profesionalaus krepšininko karjerą teko pamiršti. Dabar krepšinis taip pat užima svarbią vietą mano gyvenime. Su draugais mielai pažaidžiu savaitgaliais, be to, ir sporto įvykiais domiuosi – žiūriu krepšinio varžybas, stebiu rezultatus.
– Tačiau juk tai labai toli nuo meno, šokių... Turite labai įvairių pomėgių...
Taip, jie tikrai skirtingi. Viskas priklauso nuo to, ko tuo metu noriu. Pavyzdžiui, mokyklos laikais lankiau dramos būrelį.
– Patiko vaidinti?
Patiko, tačiau lankiau ne visai dėl to. Žinote, kažkada sužinojau, kad tas būrelis dažnai važiuoja į Vokietiją rodyti savo kūrybos. Aš irgi norėjau važiuoti, tad pradėjau vaidinti, mokytis vokiečių kalbos (tiksliau – vokiško teksto, kurį turėjau sakyti vaidindamas), nors jos visai nemokėjau, ir galų gale mano svajonė išsipildė.
Pradedantis architektas
– Kaip nusprendėte tapti architektu?
Supratau, kad krepšinis nebebus mano gyvenimas, kad atėjo laikas ieškoti specialybės, tad nusipirkau knygelę „Kur stoti?“ ir ėmiau aktyviai ją nagrinėti. Tiesa, architektūra buvo pasirinkta visai atsitiktinai. Pabandžiau įstoti – įstojau, pabandžiau mokytis – patiko.
Dėl savo pasirinkimo nesigailiu: sėkmingai baigiau magistrantūros studijas ir dabar nelabai įsivaizduoju, ką kita norėčiau veikti. Tiesa, su darbu dabar sunkoka – nuo rugsėjo teko palikti darbovietę. Krizė išvarė atostogų. Kita vertus, turėjau galimybę atsiduoti šokių projektui. Dabar, kai teko jį apleisti, kibsiu į darbo paieškas.
– Turite konkrečių svajonių?
Turiu. Noriu padaryti gerą karjerą, pelnyti žmonių pagarbą savo darbu, prisidėti prie išskirtinių projektų kūrimo ir įgyvendinimo.
– To jums ir linkime.
Ačiū, tikiuosi, man pavyks.