Ir garsų: amsintis Pifas, kavos aparato kuksėjimas, skambantys mobilieji... ir du tiesūs žmonės, nuolat pakalbinantys vienas kitą, nes pamiršo kažkokią smulkmeną. Juk nesvarbu, kiek laikas įpiešė naujų bruožų veide, svarbu, kad jis neatėmė noro būti ir dalyvauti, svarstyti, domėtis, eiti ir eiti... Ką dar galima pasakyti apie Jūratę Norvaišienę? Ko gero, belieka nusilenkti jų abiejų indėliui į Kauno ir šalies gyvenimą.
Į juos žiūrėdavo visi
Tai buvo labai seniai, dar tada, kai kelialapis į Palangą kainavo septynis rublius. O lentiniai poilsio nameliai stovyklavietėje – ypatinga prabanga, nes viduje buvo tualetas ir šaltas vanduo.
Kai kurorte praleidi pusę vasaros, ką jame veikti? Stebėti aplinką. Pats įdomiausias užsiėmimas. Tiesa, dar vietiniame stovyklavietės bufete kasdien galėdavau nusipirkti roksą už penkias kapeikas.
Tokį kietos tešlos kepinį su razinomis. Ir štai vieną rytą aš, keliaudama takeliu to rokso, matau vaizdą, kurio mano sąmonė dar negali priimti adekvačiai: į bufetą užeina aukšta ir išlaki, labai tiesi, tiesiog atlaši pora. Aš jau žinau: jie – šokėjai. Neprisimenu, ar žinau, kad Norvaišos, bet kad geriausi ir vieninteliai, kuriuos rodo per televizorių visokiausiomis progomis, – tikrai.
Ji grakščiais aukštakulniais, o jis vis tarsi nejučia ją paliečia, prilaiko. Ji sako bufetininkei: „Mes norėtumėm papusryčiauti. Kavos ir varškės.“ Kaip tai papusryčiauti bufete? Ant kvadratinio laibomis kojomis stalo jie pasideda varškės lėkštutes, pasistato balintos kavos stiklines ir tyliai, kaip nebyliame kine valgo. Tada aš prisiekiu, kad kai užaugsiu, taip pat eisiu pusryčiauti į bufetą. Jokių sumuštinių su kmynų arbata. Va čia tai gyvenimas!
O paskui jie eidavo į paplūdimį. Ant smėlio ji grakščiai nusiaudavo aukštakulnius, jis prilaikydavo savo moterį, ji nusivilkdavo stebuklingo grožio taškuotą, pūstą, man atrodė, kad ji pūsta nuo liemens, suknelę ir likdavo su nežemiško grožio jūros bangų žalsvai melsvu maudymosi kostiumėliu. Į juos žiūrėdavo visi. Visas paplūdimys. Jiems, kaip ir man, tai buvo stebuklingo grožio pora. O jie, tiesūs kaip stygos, pajūriu toldavo tilto link.
„Apie ką jūs galvodavote, juk jus pažinojo visi“, – klausiu Jūratės Norvaišienės jos namuose prie ovalaus stalo gerdama balintą kavą iš nuostabaus grožio raudonai rainų puodelių. Atspėkit, ką atsako Jūratė: „Aš galvodavau, kaip atrodo mano pilvas, ar jis plokščias.“ Pifas jau nebeloja, jis kibina, nes nori žaisti. „Dar jaunas, – sako Jūratė. – Priglaudžiame visus, kuriuos žmonės išmeta Panemunės miške. Yra buvę, kad ir kelis šunis namie laikėme.“
Gimti inteligentų šeimoje
Svetainėje ant sienos kabo protėvių nuotraukos. Įspūdingiausiai atrodo senelė Apolonija – laisva, madinga, net iš tų laikų nuotraukos sklinda jos energija. Gaila, kad ji nespalvota, nes suknelė su klostelėmis, raukinukais, dabar tokių nerasi... „Mama sakydavo, kad ji buvo frantė – aš nežinau, koks pasakymas šiandien galėtų atitikti tą žodį, ir kad aš labai į ją panaši. Tikriausiai tai tiesa, nes kiekvieną drabužį, kurį nusiperku, turiu savaip patobulinti – tai ką įsiūti, tai nuardyti.“
Jūratė gailisi, kad per kraustymąsi į Panemunę dingo senelio nuotrauka, kurioje jis diriguoja orkestrui. Jūratės mama ketverių liko našlaitė. Augo Vaitkuškio vaikų namuose. Buvo gabi, todėl ją leido į Ukmergės gimnaziją – keliolika kilometrų žiemą vasarą pėsčiomis. O paskui mokėsi Kaune. Tėtis – taip pat našlaitis, jie susipažino jau mokydamiesi Kaune, Raudondvario pilyje įrengtuose vaikų namuose. Mama pasakojusi, kad vienoje iš salių, o gal prie durų, stovėjo didžiulė meškos iškamša. „Karo našlaitėliai“, – švelniai sako Jūratė.
Ir kas keisčiausia, tuose vaikų namuose nebuvo nei smurto, nei patyčių, nei chuliganizmo, nes juose glaudėsi inteligentų vaikai, šviesūs jų buvo veidai.
Man įdomu, ar daug tikrų inteligentų dabar gyvena Lietuvoje, Kaune ar kurioje kitoje vietoje? Jūratė prisimena, kad neseniai buvo teatro meistro Stanislovo Rubinovo knygos pristatyme. Nedidelė Maironio lietuvių literatūros muziejaus salė tiesiog duso nuo žmonių. Aš galvoju, ar galiu taip lyginti – visa salė inteligentų, tikriausiai būtų nepagarbu...
„Tikras inteligentas turi būti raštingas. Nebūtinai baigęs aukštąjį mokslą. Svarbus jo santykis su gamta, gyvūnija, su kitais žmonėmis. Jei gerbi kitą, ne tik išklausai, bet ir išgirsti, ką jis sako, – tai ir yra inteligencija. Niekada nesusimąsčiau apie tai, nes visą laiką maniau, kad inteligencija yra įgimtas dalykas, gal ir galima jo išmokti?“ – svarsto Jūratė.
Mes diskutuojame toliau ir sutariame, kad dabar apskritai net tokia sąvoka yra išnykusi, tarsi visuomenei tai būtų neįdomu. Juk jei spręstume iš žiniasklaidos, tai visi komentarai net nedvelkia padorumu, ką jau kalbėti apie inteligenciją. O juk rašinėja ne vyresniosios kartos žmonės, jaunesni, vadinasi, jų šeimose nebuvo net kalbėta apie inteligentiškumą – elgesio ir minčių...
Vienintelė dukra šeimoje
Valstybinio banko vyriausiosios kasininkės ir mokyklos direktoriaus šeimoje gimusią Jūratę augino tolima tetulė, grįžusi iš Peterburgo, profesoriaus J. Šalkauskio gaspadinė Michalina. Jūratė rodo nuotrauką ir sako: „Pienkna pani reiškia „graži ponia“, tylko solidna – apkūnoka...“ Abu tėvai daug dirbo. Ir neskaičiavo darbo valandų. „Lygiai tokia pati ir Norvaišienė. Česlovas juokiasi, kad sėdėdama prie televizoriaus mezgu ar siuvu, atverstame bloknote pasižymiu kylančias mintis ir dar išgirstu, ką sako radijas.“
Tėvas turėjo lenkiško kraujo. Kai Jūratė rašė disertaciją, jai prireikė literatūros lenkų kalba. Iš pradžių dirbo su žodynais, paskui žiūrėjo lenkų programas, kiek jų rodė „Studio 8“ per televizorių, ir Jūratė išmoko lenkiškai, o jau po kelerių metų skaitė paskaitas lenkų kalba. Tais laikais girtis lenkišku krauju buvo negeras ženklas. O dabar mums abiem patinka įterpti į kalbą lenkiškų posakių.
Didelių auklėjimo ypatumų Jūratė nepatyrė, išskyrus vienintelį kartą. Kai penkiametė viena eidama į namus, esančius M. Jankaus gatvėje, iš darželio Vydūno ir Gėlių rato gatvių kampe, ji pasuko ne tiesiai namo, o nutarė paviešėti pas draugę. Tuomet tėvas nusijuosė diržą. Vienintelį kartą.
Tokia savarankiška ji buvo visada. Įnikusi į knygas. Turinti ką veikti. Gimnazija, gimnastikos ir fortepijono pamokos. Kai sugalvojo, kad nori stoti į vaikų muzikos mokyklą, paprašė tėvo surasti mokytoją, kad pamokytų kelias pamokas. Pirmuosius etiudus ji išmoko pas Rimą Geniušą, dabar garsių brolių – pianisto Petro Geniušo ir Kauno valstybinio muzikinio teatro vyriausiojo dirigento Juliaus Geniušo tėvą.
Tą pačią muzikos mokyklą lankė ir žinoma dainininkė Nijolė Tallat Kelpšaitė.
„Kai rašydavome solfedžio diktantą, aš parašydavau pirmoji, nes turėjau absoliučią klausą, o po manęs tuoj pat darbą atiduodavo ir Nijolė. Aš tada galvojau, va, kokia gabi mergaitė. O visai neseniai, per kažkokį vakarėlį, Nijolė prisipažino, kad solfedžio diktantus nusirašydavo nuo manęs, tai prisijuokėme...“
Namuose buvo nedidelis rojalis, tėvas turėjo gražų balsą, bet specialiai pasimokyti pas tuomet Kaune viešėjusį italą neturėjo pinigų. Tad svajonės dainuoti jis taip ir neįgyvendino. Santykiai su tėvais – santūrūs. „Jie – užsiėmę žmonės, aš irgi turėjau pakankamai veiklos.“ Kadangi mokyklą baigė aukso medaliu, Jūratė pareiškimus nunešė iš karto į dvi vietas: Kauno medicinos institutą ir J. Gruodžio konservatoriją.
Ir Česlovas, ir šokiai
Ji pastebėjo jį antrame kurse – linksmą, judrų vaikiną, kompanijos sielą. Greitai pradėjo draugauti. Ar laimingam poros gyvenimui reikia aistringos meilės, pagarbos, ko? Irgi reikia inteligencijos, mano Jūratė. Ir dar – palankaus likimo.
„Aš fatalistė. Kuo toliau, tuo labiau. Ir dėkinga likimui, kad sutikau šitą žmogų.“ Man įdomu, kaip jiems pavyko ne tik suformuoti, bet ir visuomenei nuolat transliuoti tą pačią tiesą: „Mes kartu. Mums gera. Mes – šeima.“ Nejau gyvenime nebuvo jokių rifų? „Grėsmingo nevyko nieko. Kad reikėtų išsigąsti ir jau galvoti, kaip gelbėtis. Romanų? Buvo. Tačiau labai gerai žinojome svarbiausią tiesą – mes skirti vienas kitam. Ir ne kitaip.“ – „Ar norit pasakyti, kad ramiai stebėjote, tarkim, vyro romaną?“ – „Aš labai audringai reaguodavau. Ir vyras darydavo išvadas.“
– „O pati buvote užmezgusi romanų?“ – „Be abejo. Tačiau Česlovas buvo labai tolerantiškas menkiems mano nukrypimams. Tai mane drausmindavo. Aš galvodavau: kaip galiu verkti ir triukšmauti, jei jis toks mandagus. O dar vėliau išmokau susidraugauti ir net draugauti šeimomis su tais, kurie mums – vienam ar kitam – labai patikdavo...“
Bet tai buvo jų šlovės metais. Jūratė sako, kad jiems savotiškai pasisekė, nes pramoginiai šokiai buvo naujiena, tik tik radosi. „Kultūringas žmogus privalo ne tik būti mandagus: praleisti pro duris pirma moterį, pasisveikinti, bet, jei užgroja melodija, mokėti judesiu ją išreikšti“, – paaiškina pasirinkimą.
Česlovas irgi buvo gimnastas, gabus vaikinas. Baigę institutą, jie, jauna šeima, nutarė išmokti gražiai šokti ir nuėjo į kursus. „Taip vėlai pradėjote ir tiek pasiekėte? O juk sako, kad vaikus reikia kuo anksčiau vesti į šokių pamokas?“ – klausiu. „Atimti vaikystę, o jei paklius pas blogą pedagogą, tai dar ir sugadinti stuburą“, – prieštarauja Jūratė.
Šokti jie pradėjo vėlai, šiandienos matais. Aišku, išlavinti gimnastų kūnai – tik padėjo gracijai. Labai greitai jie tapo geriausia pramoginių šokių šokėjų pora Tarybų Sąjungoje. O paskui Česlovas, kaip Jūratė sako, „turintis įgimtų diplomatinių gebėjimų“, nutarė rengti konkursus. Kadangi Baltijos šalyse gerų šokėjų buvo nedaug, jis sugalvojo tą konkursą skirti Pergalės dienai ir pakviesti į jį susibičiuliavusių miestų poras.
Taip „Gintarinėje poroje“ pasirodė pirmieji šokėjai iš užsienio – Bialystoko. Tai buvo stebuklas. Jau vėliau atsirado šokėjų iš Čekoslovakijos, Rytų Vokietijos, pasikvietė svečių iš Maskvos, taip po truputėlį apie pramoginius šokius ėmė sklisti gandas.
Ir kai sąjunginė kultūros ministerija gavo iš Londono baleto mokyklos mainų pasiūlymą, važiuoti į stažuotę pasiūlė Norvaišoms. „Česlovui labai patiko Londonas, o man – ne. Man šis miestas pasirodė labai socialistinis – gerąja prasme. O tas britų maistas – fish and chips. Tuos tris mėnesius gyvenome labai kukliai, pas lietuvį išeivį Rostislavą Baublį, kuris tuomet dirbo Anglijos parlamente.“
Sėdi ant dešimt kėdžių
„Visada buvome labai užsiėmę. Visą laiką neatitrūkę nuo medicinos, šokiai, įvairios visuomeninės pareigos... Tačiau šokiai, ko gero, užėmė didžiausią gyvenimo dalį, – tikina Jūratė. – Kūryba, nes juk reikia ne judėti pagal muziką, o savo kūnu ją išreikšti. Gaila, kad dabar sportiniai šokiai yra labai pasikeitę, daugumai šokėjų, taip sakant, muzika nemaišo. O sportinių šokių šokėjų stovėsena, tas atsilošimas, jis žalingas jaunam organizmui. Esame rašę ir Tarptautinei šokių federacijai, bet reakcijos nesulaukėme.“
„Visą laiką su Česlovu labai mylėjome gyvūnus, nuolat remdavome Kauno zoologijos sodą, mūsų namuose yra ir liūtų gyvenę. Ką jau kalbėti apie priglaustus pamestus šunis ir kates...“ – pasakoja Jūratė, o Česlovas pastebi, kad jiems laikas – jau po penkių ir paragina Jūratę ruoštis.
Kas vakarą, apie pusę šešių, o kartais ir anksčiau, jie skuba į sportinių šokių treniruotę „Sūkuryje“. Atsisveikindama dar apžvelgiu jaukią Norvaišų svetainę, kurioje treniruotų šokėjų porų, draugų lauktuvės – majolika margintų lėkščių, žvakidžių, dėželių, arbatinukų ir kitokių daiktų kolekcija. Medinių skulptūrėlių, porceliano vazų. Tačiau pati svarbiausia man pasirodo – porcelianinė, senovinė, nematyta ir išsaugota Jūratės jaunystės lėlė. Kuri viską matė, bet nieko nemoka papasakoti.
