Junčionių šviesuolis apie kolūkių laikus: bu­vo to­kia tvar­ka: ga­vai plū­gą – kuk­lus jo lais­ty­mas, trak­to­rių – ke­lias die­nas, ma­ši­ną – dar il­giau

Jun­čio­nių kai­mo gy­ven­to­jui Pet­rui Mar­čiu­lai­čiui ne­se­niai su­ka­ko aš­tuo­nias­de­šimt me­tų. Ener­gin­gas, ne pa­gal me­tus veik­lus su­kak­tu­vi­nin­kas no­riai da­li­jo­si min­ti­mis ir džiaugs­mais, kad ir to­kia­me am­žiu­je yra rei­ka­lin­gas ki­tiems, tu­ri no­ro lan­ky­ti ren­gi­nius, pa­ke­liau­ti.

Iki da­bar – že­mės ūkio pat­rio­tas

Su kai­mo švie­suo­liu su­si­ti­ko­me pa­aiš­kė­jus, kad pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė ke­lia kan­di­da­tū­rą ant­ra­jai ka­den­ci­jai. Tad ir pa­klau­sė­me po­no Pet­ro, ar jau ap­si­spren­dė, ką no­ri ma­ty­ti ša­lies va­do­vo pos­te.

„Mo­te­ris my­liu. Bet ge­riau­sia po­li­ti­ka – rū­pin­tis sa­vo kai­mo ge­ro­ve. Džiau­giuo­si su­si­bū­ru­sia Jun­čio­nių ben­druo­me­ne, pui­kia jos pir­mi­nin­ke Ro­ma Šmi­gels­kie­ne. Tu­ri­me nau­jus gra­žius ben­druo­me­nės na­mus, ma­lo­nu į ren­gi­nius nu­ei­ti, ge­ros mu­zi­kos pa­klau­sy­ti. Jun­čio­nys kaž­ka­da bu­vo ko­lū­kio cen­tras, da­bar gy­ven­to­jų re­ta. So­dy­bų daug sto­vi, bet jo­se po vie­ną žmo­gų gy­ve­na. Jau­ni ne­no­riai su­grįž­ta. Bet aš lai­min­gas, anū­kas Rim­vy­das su šei­ma gre­ta na­mus iš­si­sta­tė, avių nu­si­pir­ko. Jis vie­nin­te­lis toks jau­nas mū­sų kai­me“, – pa­sa­ko­ja Pet­ras.

Se­ne­liui ne­nuos­ta­bu, kad vai­kai­tis gy­ve­ni­mą kai­me pa­si­rin­ko. Mo­kyk­li­nes atos­to­gas jo trak­to­riaus ka­bi­no­je lei­do. Ar ga­lė­jo bū­ti ki­taip?

Jun­čio­nys nė­ra Pet­ro gim­ta­sis kai­mas. Vai­kys­tė pra­bė­go But­ri­mo­nių apy­lin­kė­se. Čia pa­gal pa­sky­ri­mą bai­gęs Kau­no že­mės ūkio mo­kyk­lą at­vy­ko dve­jiems me­tams, bet pa­si­li­ko vi­sam gy­ve­ni­mui. Pla­taus pro­fi­lio me­cha­ni­za­to­rių 1958 me­tais pir­mi­nin­ka­vęs Stumb­ras į dar­bą Jun­čio­nių ko­lū­ky­je pri­ėmė. Pa­sak pa­šne­ko­vo, pir­mi­nin­kas di­de­lių moks­lų ne­bu­vo bai­gęs, bet tvar­kė­si kaip gas­pa­do­rius. Ano­je pu­sė­je Ne­mu­no Jun­čio­nių ko­lū­kis bu­vo ge­riau­sias. Kai jį su­jun­gė su Mi­ka­la­vo ir va­do­vu pa­sky­rė mo­ky­tą pir­mi­nin­ką, vi­si ko­lū­kio ro­dik­liai nu­smu­ko. Me­cha­ni­ku R.Mar­čiu­lai­tis dir­bo iki pen­si­jos, 1994-ųjų. Klau­sia­me, ar tik ne mei­lė jau­ną spe­cia­lis­tą čia su­lai­kė?

„Pir­miau­sia dar­bas, o pas­kui – ir mei­lė“, – ati­ta­rė. Jau per pen­kias­de­šimt me­tų juo­du su Ane­le kar­tu. Žmo­ną li­ga pa­kir­to, sun­ku mo­te­riai vaikš­čio­ti, bet jos slau­gos vy­ras ne­per­duo­da ki­tiems. Tik ret­kar­čiais, kai pa­čiam su rei­ka­lais trum­pam pri­rei­kia iš­vyk­ti, rū­pes­tį pe­ri­ma duk­rų Edi­tos ir Ri­mu­tės šei­mos. „Ma­no nuo­sta­ta to­kia – jei su žmo­na tau pen­kias­de­šimt me­tų bu­vo ge­rai, tai ir at­si­ra­dus svei­ka­tos bė­dų tu­ri bū­ti ge­rai“, – tar­si kir­viu nu­ker­ta Pet­ras.

Jo tei­gi­mu, jei­gu no­ri, kad ta­ve gerb­tų, – gerbk ki­tus. Pa­čiam rei­kia bū­ti ge­ram, tai ir ki­ti to­kie bus. Ir žmo­nos pa­ta­ri­mus vy­rams bū­ti­na gir­dė­ti.

Vėl kal­bą su­ka­me apie ko­lū­kių lai­kus. Ne pa­slap­tis, daž­ną ko­lū­kio me­cha­ni­ką gau­tos nau­jos tech­ni­kos nuo­la­ti­nis lais­ty­mas pra­pul­dė, nu­ve­dė į al­ko­ho­liz­mo liū­ną. Kaip tuo­me­ti­niai pa­pro­čiai ne­už­go­žė Pet­ro blai­vaus pro­to?

„Taip, bu­vo to­kia tvar­ka: ga­vai plū­gą – kuk­lus jo lais­ty­mas, trak­to­rių – ke­lias die­nas, ma­ši­ną – dar il­giau. Šnap­są va­rė daž­no­je tro­bo­je. Pir­mi­nin­kas Stumb­ras la­bai ko­vo­jo su deg­tin­da­riais, rin­ko na­mi­nu­kės apa­ra­tus ir san­dė­lia­vo. Daug jų bu­vo kon­fis­ka­vęs. Vis kar­to­jo, kad rei­kia ži­no­ti, ka­da ger­ti ir kiek. Ne­sa­kau, kad ven­giau stik­liu­ko, ir aš iš­ger­da­vau 100 gra­mų, to pa­kak­da­vo. Pra­džio­je bū­da­vau ra­gi­na­mas pa­si­lik­ti, dar ne­iti na­mo. Bet vi­suo­met ži­no­jau, su kuo ga­liu pa­bū­ti ir il­giau. Jei im­si su pa­val­di­niais iš­gė­ri­nė­ti, ge­ras va­do­vas ne­bū­si. Su­pra­tę ma­no nuo­sta­tą, ne­kal­bin­da­vo pa­si­lik­ti.

Bu­vau ir prieš rū­ky­mą. Tik tar­nau­da­mas ka­riuo­me­nė­je pir­mus me­tus, kai trū­ko mais­to, kar­tais už­si­deg­da­vau ci­ga­re­tę.

Ne­bu­vau ir iš tų, ku­ris rėk­da­vo, ply­šo­da­vo ant žmo­nių. Kaip tu rėk­si, kai tiek pra­mo­nės įmo­nių Aly­tu­je ra­do­si. Dar­bi­nin­kai bu­vo graibs­to­mi. Ne­pa­tiks pas ta­ve – tuoj pa­kels spar­nus, iš­dums į mies­tą. Nors ir bu­vau griež­tas, mė­gau kom­pro­mi­sus, ne­ven­giau ir at­si­pra­šy­ti, sten­giau­si ne­per­lenk­ti laz­dos, pik­tu­mo ne­lai­kiau ir da­bar ne­mo­ku pyk­ti. Džiau­giuo­si, kad iki šiol ne­mėgs­tu klau­sy­ti gan­dų – kiek per juos ir da­bar ge­rų da­ly­kų per­niek nu­ei­na?

Vi­sa­da bu­vau že­mės ūkio pat­rio­tas. Kai iro ko­lū­kiai, kvie­čiau at­si­skir­ti, kur­ti ben­dro­vę, bet ko­lū­kie­čiams pa­jus rū­pė­jo, duo­da­ma kar­vė ar mai­šas grū­dų. Trū­ko su­ta­ri­mo, lai­mė­jo gud­res­ni, ku­rie iš ki­tų su­pir­ko če­kius. Da­bar ne vie­nas pa­mąs­to, pa­si­do­mi kles­tin­čia „At­ža­ly­no“ ben­dro­ve“, – se­nus lai­kus pri­si­me­na Pet­ras.

Da­bar gy­ven­tų dar svei­kiau

Mar­čiu­lai­čių ūkio ne­be­li­ko. Mo­te­riš­koms ran­koms nu­sil­pus, par­da­vė gal­vi­jus. Bet Pet­ras be­veik kas­dien ap­lan­ko vai­kai­čio ave­les, pa­ku­te­na se­na­jam avi­nui pa­gur­klį, pa­si­džiau­gia ėriu­kų sma­gu­mu. Jis – kai­mo žmo­gus, mies­to dau­gia­bu­ty­je tur­būt už­trokš­tų. Jei tek­tų rink­tis mies­tą, tai kur­tų­si tik na­me, ta­čiau ne blo­ki­nė­je dė­žu­tė­je. Jo na­mai nors ir kai­me, bet mo­der­nūs, su vi­sais mies­tie­tiš­kais pa­to­gu­mais. Už to­kią bui­tį pir­miau­sia „ačiū“ sa­ko anū­kui. Prie na­mo – žu­vin­gas tven­ki­nys, šiuo­lai­kiš­ka pir­tis.

Pet­ras ne­sle­pia: nors bu­vo par­ti­nis, ki­taip anuo­met ne­ga­lė­jai dirb­ti va­do­vau­ja­mo dar­bo, ti­kė­ji­mo nie­ka­da ne­pra­ra­do, lan­kė baž­ny­čią. Kai į pen­si­ją iš­ėjo, su žmo­na vi­sus at­lai­dus lan­kė. Pa­šne­ko­vas juo­kau­ja, kad du sa­vus ku­ni­gus tu­ri: Birš­to­no pa­ra­pi­jos dva­si­nin­ką Jo­ną Da­ni­le­vi­čių ir But­ri­mo­nių pa­ra­pi­jos Juo­zą Bak­šį – abu gre­ti­ma­me Mi­ka­la­ve au­gę. Abu ku­ni­gai ne­iš­di­dūs, darbš­tūs, pa­do­rūs, vi­suo­met su­si­ti­kus pa­ben­drau­ja. Ypač no­riai Pet­ras su žmo­na vyks­ta į at­lai­dus Birš­to­ne.

„Man ge­ras kon­cer­tas – vis­kas. La­biau­siai pa­tin­ka liau­diš­ka mu­zi­ka, se­no­vi­niai spek­tak­liai. Ten, kur mu­zi­kan­tai ge­le­ži­mis dau­žo­si, sun­kiai iš­sė­džiu. La­bai mėgs­tu skai­ty­ti laik­raš­čius. Kiek me­nu, vi­sa­da me­tams už­si­pre­nu­me­ruo­ju ir „Aly­taus nau­jie­nas“. Šir­dį pa­ma­lo­ni­na tai, kad man, kaip se­nam skai­ty­to­jui, su­tei­kia­ma nuo­lai­da. La­bai at­sa­kin­gai sa­vo dar­bą at­lie­ka laiš­ki­nin­kas Ri­mas, spau­dą gau­nu lai­ku. Tik dau­giau apie kai­mą ra­šy­ki­te“, – duo­da pa­sta­bą aš­tuo­nias­de­šimt­me­tis P.Mar­čiu­lai­tis ir mums.

Iš pa­žiū­ros Pet­ras, ro­dos, trykš­ta ne tik ge­ra nuo­tai­ka, bet ir svei­ka­ta. Pats tvir­ti­na, kad il­gi me­tai prie tech­ni­kos, įvai­rių che­mi­ka­lų pa­li­ko ran­dų kvė­pa­vi­mo ta­kuo­se. Ta­da ir ap­sau­gos ge­ros ne­bu­vo, gau­ti re­spi­ratoriai bu­vo ne­pa­to­gūs.

„Ne­žiū­rė­jo­me, jau­niems ki­taip at­ro­dė. Da­bar aš dar svei­kiau gy­ven­čiau. Try­li­ka kar­tų te­ko gy­dy­tis sa­na­to­ri­jo­je. Į ku­ror­tą tuo­met va­žiuo­da­vo dviem at­ve­jais – pa­si­links­min­ti ar­ba pa­si­gy­dy­ti. Aš vyk­da­vau gy­dy­tis ir tik tru­pu­tį links­min­tis. Nie­ko blo­go ne­ma­tau, kad mo­te­rį, ku­ri val­go prie ta­vo sta­le­lio, pa­kvie­ti nu­ei­ti į baž­ny­čią ar kad ir į šo­kius. Juk ne­sė­di su ja kaž­kur už­si­da­ręs. Ben­zi­nas tais lai­kais pi­gus bu­vo, aš daž­nai su sa­vo ži­gu­liais po pro­ce­dū­rų na­mo par­lėk­da­vau“, – me­na Pet­ras.

Šian­dien jam gra­žiau­si Jun­čio­nys. Šir­dį ma­lo­niai pa­ku­te­na, kai duk­ros ir sū­nu­mis ta­pę žen­tai lais­vą lai­ką no­riai lei­džia jo na­muo­se. Ir vi­sus vai­kai­čius čia trau­kia.