aA
Vilniaus universiteto kraštotyros klubas Ramuva šiemet švenčia keturiasdešimties metų jubiliejų. Per 27 kompleksines ekspedicijas 22 rajonuose 1500 ramuviškių lyg bitutės, pasidainuodami ir pašokdami, be lozungų ir savigyros, sunešė didelį turtą į tautos kultūros paveldo avilį.
Jonas Trinkūnas, Aistė Jasaitytė, Romanas Čeburiakas ir Inija Trinkūnienė
Jonas Trinkūnas, Aistė Jasaitytė, Romanas Čeburiakas ir Inija Trinkūnienė
© Klubas.lt (J.Baliutavičiaus nuotr.)

Jo pagrindu rašomi moksliniai darbai, nepriklausomybės metais „Versmės“ leidykla leidžia monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“. Jau išėjo „Dieveniškės“, „Sintautai. Žvirgždaičiai“, „Obeliai, Kriaunos“. Universiteto klubas gyvavo nuo 1970 iki 1997 metų, bet jo dvasia, žmonės, darbai ir šiandien sklinda po visą Lietuvą.

Ramuviškiai ir jų vaikai rengia vakarones, krikštynas, talkas, drauge švenčia šventes. Nuo 1988 metų organizuojamos Ramuvėlės – poilsinės vasaros stovyklos.

Mums, sovietinių laikų studentams, Ramuva reiškė ne vien „ramią, malonią vietą“: tautosakos rinkimą, gaivinimą ir skleidimą – vakarones bei ekspedicijas. Tai buvo laisvos dvasios proveržiai, baltiškos savasties atradimas, patriotizmo mokykla, tylus pasipriešinimas oficialiajai ideologijai.

Ilgus metus Ramuvai vadovavo Venantas Mačiekus. Pirmasis oficialus jos vadovas buvo Arvydas Šliogeris, bet Ramuvos įkūrėju ir faktiniu vadovu laikomas Jonas Trinkūnas, kuris tuomet buvo universitetą baigęs lituanistas, vėliau – aspirantas, dirbęs dėstytoju. Todėl su juo ir kalbamės apie Ramuvos pradžią.

Indijos draugija, žygeiviai, Rasos...

„Chruščiovinis atšilimas tuomet skatino jaunimo etnokultūrinį sąjūdį. Universitete reiškėsi lituanistai, istorikai kraštotyrininkai, o ypač turistai žygeiviai – neramios dvasios, veiklūs ir smalsūs žmonės: Juozas Dapkevičius, Rimas Matulis, Tadas Šidiškis.

Mes, būrelis filologų, būsimų ramuviečių: aš, Antanas Danielius, Romualdas Kolonaitis, Antanas Gudelis, 1967 metais įkūrėme Lietuvos–Indijos draugiją. Studijavome Vydūno idėjas. Palaikėme ryšį su keliautoju Antanu Poška, Jadvyga Čiurlionyte, Liudu Truikiu, Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, „Alko“ klubo žmonėmis.

Esame susitikę su kalbininku Vladimiru Toporovu, archeologe Marija Gimbutiene. Keliavome ir su žygeiviais. 1967, 1968 ir 1969 m. surengėme Rasų šventes Kernavėje. Tos šventės mums buvo ne šiaip Jonų pagerbimas, ne žaidimas ir ne teatras... Buvau matęs sovietines Jonines Rambyne – ryte jaunimas tysojo kaip po mūšio. Tokios šventės aš nenorėjau... Kernavės Rasos buvo giliai išgyventas sakralinis veiksmas – tikra, šventa. Tai buvo sugrįžimas prie aukojimo dievams, kurie buvo pamiršti. Jie buvo mirę – ir vėl prisikėlė, nes kol tauta mini savo dievus – jie gyvi ir ji gyva.

Kasmet į Rasas suplaukdavo vis daugiau jaunimo, ištroškusio gryno jausmo, švarios dvasios, gilesnio sąlyčio su tradicija ir gyvybingomis gamtos galiomis. Deja, jau trečioji šventė pradėta slopinti, vaikyti – atseit, kad nekenktų gamtos draustiniui. Persekiojimai ir draudimai kasmet stiprėjo. Todėl Rasų šventimas tapo savotiška rezistencijos forma. Ramuva atėjo po pirmosios Rasų šventės –1969 m. nusprendėme telktis į tautinį sambūrį, kuris to meto sąlygomis galėjo rastis tik po kraštotyros draugijos skraiste.

Taigi, 1970 m. kovo 4 dieną buvo įsteigta Vilniaus universiteto Ramuva kaip Vilniaus miesto Ramuvos padalinys. Organizavau pirmąsias ekspedicijas: Dūkšto, Tverečiaus ir Sarių, kurių metu kompleksiškai tyrėme tradicinę lietuvių kultūrą, rinkom tautosaką, mokėmės tradicijų, papročių, dainų, šokių, žaidimų.

Ekspedicijų darbe dalyvavo Česlovas Kudaba, Vingaudas Baltrušaitis, Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė, Vacys Bagdonavičius, Marcelijus Martinaitis, Viktorija Daujotytė, Alfonsas Andriuškevičius, Sigitas Geda, Vladas Braziūnas ir kiti. Kodėl mes, būrelis lituanistų, pasirinkome Rasas ir Ramuvą? Mūsų to klausė ir sovietinis saugumas, kurio manymu, pasaulį valdo jėga ir nurodymai iš aukščiau.

Mane nuo jaunystės viliojo lietuviška pagoniška praeitis bei Indijos mitologinės tradicijos. Tos idėjos ateidavo iš visur, tarsi kokios sėklelės, nešamos kosminių gūsių. Dar mokyklos laikais Kaune studijavau Vydūną, žavėjausi Kazio Šimonio paveikslais. Sapnuose išnirdavo vaizdiniai: didis Lizdeika Verkių pušyne, girdėjau Daukanto šnabždėjimą – protėvių balsą.

Ramuva žadino tautos ir protėvių esmines, kuriamąsias galias. Mumyse pabudo neregima Gimtosios žemės – Žemynos valia, kuri nepavaldi niekam. Ne veltui KGB dokumentuose Rasų šventės vadintos „nacionalističeskoje sborišče“ ir prilygintos antitarybinei veiklai“, – prisimena J. Trinkūnas.

Išbandymų ir persekiojimų metai

Po šykščiais dienoraščio sakiniais slypi skaudi gyvenimo drama. Jono gyvenime prasidėjo sunkių išbandymų metai. Net ir dabar, po keturiasdešimties metų, nejauku ir nelengva tai prisiminti.

„Kiek jie mane tampė... Pirmiausia stengėsi išmesti iš universiteto. Pretekstas: mano aspirantūros laikas baigėsi, o disertacijos nepabaigiau. Buvau pradėjęs kurti liaudies kultūros universitetą, bet rektorius mane išsikvietęs pasakė: „Mums tai nepriimtina“, ir pasiūlė pasiieškoti darbo kitur. Aš delsiau... Kai vyko „kraštotyrininkų bylos“ tyrimas, saugumas apklausė apie šimtą žmonių, darė kratas.

Penkis žmones: Antaną Sakalauską, Šarūną Žukauską, Vidmantą Povilionį, Izidorių Rudaitį ir Aloyzą Mackevičių nuteisė už tai, kad Kaune sukūrė antitarybinę pogrindinę organizaciją, platino atsišaukimus. Ir aplink mane jie rezgė tinklus, nedaug trūko, kad būtų pasodinę. Buvo paskleistos kalbos, neva ir aš – su jais, neva Kalantos susideginimo akciją surengė Trinkūnas.

Kai saugumiečiai mano bute padarė kratą, nieko ypatingo nerado, bet nepaliko ramybėje. Inija, mano būsimoji žmona, kitą dieną atėjo pas mane, aš jai daviau magnetofono juostų iš ekspedicijų – kad parsineštų namo ir pasaugotų. Susidėjo juostas į krepšelį ir išėjo namo. Ji gyveno prie Rasų kapinių. Grįžusi namo pamatė prie namų juodą volgą...

Iš jos išlipęs vyriškis pilku lietpalčiu pareiškė: „Norėtume pažiūrėti, kas yra jūsų krepšelyje.“ Pasirodo, jie sekė kiekvieną mūsų žingsnį. Žinoma, tas juostas iš jos atėmė. Po keleto metų kreipiausi, kad atiduotų, bet negrąžino – pasakė, kad tokius daiktus saugo trumpai.

Mane pradėjo kviesti į tardymus. Tardė visą savaitę. Kiekvieną dieną devintą ryto turėdavau sėdėti kabinete KGB rūmuose. Pamenu, pirmas mane apklausė toks Rimkus – aukštas, stambus. Rėkdavo rankom mojuodamas, kumščiu stalą trankydamas: „Mes jus sudorosim!“ Kitą dieną ateina kitas – mandagus, ramus, draugiškai kalba... Čia jų tokia sistema – „geras ir blogas tardytojas“. Trečias davė man penkis baltus lapus ir pasakė: „Tu ramiai pasėdėk, pagalvok ir viską aprašyk“, – ir išėjo.

Platinskas jo pavardė. Aš ir parašiau... Pripyškinau penkis lapus, paskui pagalvojau – per daug, užteks keturių – vieną suglamžiau... Po valandos jis grįžta, žiūri – „Kur penktas?“ Turėjau atiduoti.“

Kai žmogus ima bijoti... telefono

KGB sudorojo Jono draugą Antaną Danielių. A. Sakalauskas turėjo atšviestą jūreivio Simo Kudirkos bylą. Jis sutikęs Danielių davė jam pavartyti kelis lapus, o kai Sakalauską prirėmė saugumas, jis pasakė, ką rodė Danieliui. Šį išsikviečia – klausia: „Ar rodė Sakalauskas Kudirkos bylą?“ Rodė. Danielių išmetė iš Universiteto vien už tai, kad pavartė tą bylą...

„Ir Veroniką Janulevičiūtę iškvietė į saugumą, klausia: „Ar jums Trinkūnas nerodė savo rankraščių?“ Ji pasakė, kad ne. Jie norėjo paskleisti gandą, esą yra kažkokie rankraščiai – o gal kas prasitars.
Povilionio bendražygis medicinos studentas Šarūnas Žukauskas mane Vilniuj porą kartų buvo aplankęs. Sakau, Šarūnai, gal gali parinkti medžiagos apie Kauno įvykius, apie Kalantą.

Prašiau kaip kraštotyrininkas, kuriam terūpėjo užfiksuoti visa tai kaip istoriją. Tas Žukauskas man parūpino porą sąsiuvinukų. Paskui saugume man padarė akistatą su Žukausku. „Geriau neišsisukinėk, kad turi savo antitarybinę grupę“, – pareiškė. Tai buvo jų provokacija, o mes buvom nepatyrę, „žali“...

Kai tardymas baigėsi, pasakė: „Lauk skambučio – mes nutarsim, ką su tavim daryti.“ Buvo spalio mėnuo, o teismas įvyko tik pavasarį, taigi, penkis mėnesius laukiau to skambučio. Silpnesnių nervų žmogus būtų išprotėjęs... O aš pradėjau bijoti telefono – krūpčiodavau, kai jis suskambėdavo... Sapnuodavau košmarus.

Manęs nepasodino, bet išmetė iš darbo su „vilko bilietu“ – kad nepranešiau organams apie antitarybinę grupę. To Žukausko likimas tragiškas – atsėdėjo Rusijoje, grįžo iš kalėjimo kaip didvyris, iš visų skolinosi pinigų, vėliau tapo aišku – kodėl. Jį kalėjime pavertė narkomanu.

Kai ta byla baigėsi, mane išsikvietė į saugumą pats generolas Eduardas Eismuntas. Sėdim kabinete, suskamba telefonas, jis pakelia ragelį ir kažkam maloniai kalba: „Ateik, pakalbėsim, kavutės, konjakėlio išgersim.“ O man: „Ką, Trinkūnai, prisidirbai? Yra tau kelios išeitys. Pirmoji: padėk mums, organams, – ir mes tau padėsim.“ Nesugebėsiu, sakau, ir nieko man neišeis.

„Kitas kelias – sunkesnis: eik dirbti į kokią gamyklą – po kelerių metų darbo kolektyvas padarys išvadas, kad draugas Trinkūnas tapo sąmoningu žmogumi, ir duos jums rekomendacijas. O jokio darbo pagal savo specialybę negausi, net neieškok.“

Pečkurys, akmenskaldys, teisiamasis...

Daugybė žmonių, tapę sistemos aukomis, palūždavo – sutikdavo bendradarbiauti su KGB, dalis – prasigerdavo, degraduodavo, tik patys stipriausieji atsilaikė.

„Su Inija susituokėm 1974-aisiais. Ieškojau bet kokio darbo – valgyti reikėjo, o bedarbius tada bausdavo už... dykaduoniavimą. Žiemą įsidarbinau pečkuriu Vilniuje, o vasarą draugai iš Kapsuko (dabar Marijampolė) sako: skaldom akmenis ir daug uždirbame. Kolūkiai statė karvides, reikėjo akmenų. Sutikau, Marijampolėj gyveno mano močiutė. Akmenskaldžio darbas – baisus, katorginis.

Per dieną mosuoji didžiuliu, vos pakeliamu kūju, rankos ir kojos skauda, net naktį neįmanoma pailsėti nei išsimiegoti...“ Vėliau Jonas perėjo dirbti pas skulptorių Šarapovą, kuris išmokė daryti paminklus ir antkapius.

„Buvo lengviau. Važinėjau po visą Lietuvą, kur gaudavau užsakymų. Bet sistema manęs nepaliko ramybėje...

Pamenu, dirbau Rokiškio rajone Konstantinavoje, ten gyveno mano žuvusio draugo Bulovo tėvas Danielius, padariau jam antkapį. Tas Danielius mėgdavo išgerti. Įsisodindavo mane į vežimą – lėkdavom per kaimą dainuodami... Kartą sėdęs ant dviračio nulėkiau į mišką grybauti. Žiūriu – prie namų sustoja volga ir „viliukas“, išlipa milicininkas ir rėkia man: „Stok, pasidėk dviratį, parodyk pasą. Tuoj išsiaiškinsim, kas tu toks.“

Matau, volgoj sėdi Konstantinavos mokyklos direktorius, komjaunimo sekretorius ir Rokiškio saugumo viršininkas. „Mes žinom, kas jūs toks. Kodėl jūs dykinėjate, nedirbate kaip visi žmonės? Negražu taip gyventi...“ – aiškina jie man. O tas direktorius, norėdamas įsiteikti, prideda: „Mes žinom šitą draugą – jie su Bulovu važinėja po Konstantinavą ir dainuoja miškinių dainas.“

Mane pasodina į volgą, veža į Rokiškį, atseit, išsiaiškint asmenybės – juk paso į mišką nepasiėmęs. Nuvežė į miliciją, sėdėjau ten kelias valandas, kol susisiekė su Vilnium, išsiaiškino, kur gyvenu, netrukus įteikė šaukimą į teismą. Nuteisė už nelegalų darbą ir už dykaduoniavimą. Skyrė piniginę baudą, o liudininkais buvo prikviesta visokių latrų...
Kur tik pasisukdavau, kur bandydavau įsidarbinti, – atsimušdavau kaip į akmenį: nepriimsim, negalim... Tai tęsėsi iki pat atgimimo – aštuoniasdešimt devintųjų...“

Kiekvienas lietuvis – baltas

Persekiojamas ir ujamas Jonas Trinkūnas neišsižadėjo savęs, savo idėjų, pasaulėžiūros, išsaugojo šeimą. Jonas su Inija užaugino keturias dukras: Rimgailę, Vėtrą, Ugnę, Indrę, sulaukė vaikaičių Jorigės ir Skomanto.

„Atkūrus Nepriklausomybę, atgimus valstybei, pradėjome religinį atgimimą. Bendražygiai ir seni draugai – apie dvidešimt žmonių, 1992 m. įregistravome Romuvą – Baltų religinę bendriją. O dabar į klausimą, kiek lietuvių yra baltų tikėjimo, sakau: trys milijonai. Anksčiau skaičiuodavau, o dabar supratau, kad tikėjimas gyvas kiekvieno lietuvio širdy, tik ne visi jį įsisąmoninę. Romuvoj nėra jokių įšventinimų ar krikštų – svarbu, kad širdyje jautiesi lietuvis, kad gerbi ir brangini savo kalbą, senąjį tikėjimą, istoriją, gamtą.“

Romuvos bendruomenė Joną Trinkūną išrinko Vyriausiuoju kriviu. Tai ne vien garbingas titulas, bet ir atsakingos pareigos. Visoje Lietuvoje susikūrę trisdešimt Baltų bendruomenių, kiekviena jų turi vaidilą, o krivis atstovauja visiems.

Anot J. Trinkūno, šiandien viešpatauja pasaulinės religijos – krikščionybė, islamas, budizmas. Jos uždengė su gamta susijusias etnines religijas. Jos yra „knyginės“ – turi šventraščius ir globalistinės ideologijos pajėgas. Mūsų prigimtinė, etninė baltų religija reiškiasi dvasiniu paveldu – papročiais, folkloru, dorovinėmis vertybėmis, gamtos artumo troškimu. Kur atsigauna lietuvio širdis? Kai būna miške. Kai sėdi prie upės ar žiūri į ugnį. Kai prisiglaudžia prie medžio ar guli žalioje pievoje.

Šiandien visas pasaulis atsigręžia į gyvąją gamtą, į natūralumą, skaudžiai pajutęs, kad pažeista gamtos pusiausvyra, besaikis vartojimas veda į pražūtį. Vis labiau populiarėja sveikas, ekologiškas gyvenimo būdas. Jonas Trinkūnas tai jautė, žinojo ir taip gyveno visada.

„Senoji baltų religija – gyvybę tausojanti religija. Gyvybė – ne tik biologinė. Gyva saulė, vanduo, medis, akmuo... Gyvybę mes gerbiame ir saugome, jaučiame dėkingumą ir nuostabą. Svarbiausias baltų dorovės principas: daryti kitam žmogui ar gyvai būtybei tai, ką norėtum, kad tau būtų daroma. Baltai tokią dorovę vadina žmogiškumu. Žmogus dvasiškai tobulėja, jei gyvena teisingai ir nesavanaudiškai. Skleisti gėrį, ramybę ir grožį – toks buvo baltų idealas“, – dėsto pamatines tiesas krivis.

Prigimtinė religija – neįteisinta

Senoji lietuvių religija neturi nei pradžios, nei pabaigos. Kelis šimtus metų ją naikino ginklais ir ugnimi, gudrumu ir gerumu, gąsdinimais ir „civilizacija“, bet ji nenuilstamai tarsi žolė vėl dygsta iš sutryptos žemės. Todėl, kad ji – kiekvieno lietuvio kraujyje, pasąmonėje.

Margučiai per Velykas, laužų deginimas ir vainikų plukdymas per Rasas, žolynų šventinimas per Žolinę, dvylika patiekalų per Kūčias – tai baltiškojo tikėjimo apraiškos, susipynusios su krikščionybe.
Vyriausiasis krivis išgyvena, kad prigimtinė baltų religija Lietuvoje vis dar nepripažinta ir neįteisinta kaip pilnateisė konfesija, nors daugelyje Šiaurės Europos šalių – Islandijoje, Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje, oficialiai pripažinta.

„Mums pritarė Seimo nariai bei Lietuvos mokslininkai, bet sutrukdė Lietuvos vyskupai. Jie pasipriešino baltų religijos įregistravimui tradicine religija, nes ji neturi nenutrūkstamo tęstinumo. Kaip ji galėjo gyvuoti, jei pati Bažnyčia ją draudė ir naikino? O kad gyvoji tradicija išlaikyta kiekvieno lietuvio širdyje – tai jiems nesvarbu.

Katalikų Bažnyčia, amžių sandūroje perkratydama sąžinę, atsiprašė už praeityje padarytas nuodėmes – Evangelijai priešingą prievartą bei nepakantą, tačiau nė žodžiu neužsiminė apie milijono prūsų ir lietuvių išžudymą, už baltų genčių išnaikinimą arba nutautinimą. Ar žinote, kad iki pat naujausiųjų laikų kunigai draudė dainuoti liaudies dainas, švęsti pagoniškas šventes?“ – karčiai kalbėjo J. Trinkūnas.

Ramuviečių svajonė – sulaukti tos dienos, kuomet vėl po šimtmečių pertraukos vėl įsižiebs šventoji ugnis Šventaragio (Katedros) aikštėje, kur buvo svarbiausia senovės lietuvių šventvietė, o Katedros požemiuose yra išlikęs amžinosios ugnies aukuras. O kad ji suliepsnotų, tikrai nereikia naikinti Arkikatedros „ugnimi ir kalaviju“ – tereikia sugriauti nepakantumo sienas širdyse.

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Vaizdas autobuse pandemijos metu sukėlė siaubą: nesuprato, kodėl keleiviai taip elgiasi (160)

Balandžio 9 d. ryte Vilnius– Širvintos įvykęs reisas pakraupino moterį, kiek žmonių buvo...

Pasitikrink: užsikrėtusių koronavirusu maršrutai – interaktyviame žemėlapyje (2)

Koronavirusu sergančių asmenų maršrutus nuo šiol bus galima sekti interaktyviame žemėlapyje....

Įvertino situaciją dėl kainų reguliavimo Lietuvoje: kokias prekes paliestų pirmiausia

Seimas antradienį priėmė įstatymo pataisas, leidžiančias karantino metu reguliuoti kainas....

Veryga: praėjus savaitei po Velykų savaitgalio paaiškės, ar bus griežtinamos karantino sąlygos (2)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga sako, kad pirmuosius rezultatus, kaip Lietuvoje...

Vokietija skraidinasi tūkstančius darbuotojų iš Rytų Europos (97)

Ketvirtadienį į Vokietiją atskrido du lėktuvai su darbuotojais iš Rytų Europos – tai...

Belgijos pareigūnai areštavo dar 15 lietuviškų vilkikų (387)

Kovo pabaigoje Belgijoje buvo areštuota 15 įmonės „ Gretvėja “ sunkvežimių. Tai jau antras...

Veryga pranešė apie dar 5 mirtis dėl koronaviruso iš viso – 22 aukos, 54 pasveikę; papildyta 14.53 (341)

Penktadienį, prieš šv. Velykų savaitgalį, sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga...

Veryga apie internete sklindantį planą verslui: tai preliminarūs siūlymai, jie nepriimti (29)

Delfi šiandien pranešė, kad tarp įvairių profesijų atstovų plinta lentelė, kurioje nurodyti...

Ekspertai: darbo kasdien netenka 2 tūkst. žmonių, jų daugės (60)

Dėl koronaviruso paskelbto karantino Lietuvoje kas dieną darbo netenka apie 2 tūkst. žmonių,...

Apsauginės veido kaukės jau privalomos: kaip tinkamai jas dėvėti ir kokių klaidų šiukštu nedaryti (105)

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) paskelbė, kad nuo šiandien viešose vietose lietuviai dėl...

|Maža didelių žinių kaina