Ilgiausią metų dieną ant Baltijos jūros kranto atšventusi savo 40-ąjį gimtadienį grupės „4Fun“ vokalistė Julija Ritčik, išgarsėjusi per 2007-ųjų „Euroviziją“, šiandien kaip niekada kupina nekantraus laukimo: artėjančios džiugios permainos taikosi suduoti smūgį rutinos pritvinkusiai kasdienybei.
Julija Ritčik
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

– Ar turite ypatingų gimtadienio šventės tradicijų?

Ypatingų kasmečių tradicijų neturiu, nes mano gimtadienis – vasarą. Anksčiau šiai šventei labai ruošdavausi, gamindavau daug patiekalų, prisikviesdavau svečių. Tačiau jau koks dešimtmetis, kai to nedarau. Suvokiau, kad man gaila laiko ilgas vasaros dienas leisti namuose. Tad kai oras geras, mieliau susiruošiame į gamtą.

– Šiemet švenčiate ypatingą gimtadienį. Ar „apvalios“ datos jums sukelia išskirtinių minčių, skatina stabtelėti ir pamąstyti, kas jau buvo ir ko norėtųsi ateityje?

Dabar jau nesureikšminu datų. Atsimenu, kai švenčiau 30-ąjį gimtadienį, to momento laukiau su ypatingu nerimu. Maniau, įžengsiu į naują savo amžiaus dešimtmetį, tikriausiai daug kas bus kitaip. Tačiau pabudusi kitą dieną supratau, kad iš tikrųjų niekas nepasikeitė. Suvokiau, jog, kad ir koks gimtadienis būtų, jis nepakeis nei mano gyvenimo, nei manęs pačios.

– Prisimenu, pernai prieš 39-ąjį gimtadienį perskaičiau jūsų žodžius, kad jums patinka sutikti savo šventę scenoje. Tuomet ruošėtės koncertui Palangoje.

Šiemet to specialiai nesiekėme. Tačiau kai pasitaiko, kad per gimtadienį tenka koncertuoti, visuomet tai darau su malonumu. Gimtadienis man nėra priežastis, kad nebūtų koncerto.

– Šiuo metu jus suradau prie Baltijos jūros...

Šiuo metu čia, galima sakyti, ilsiuosi, nes man dabar – atostogų metas, o mano dvylikametis sūnus Aivaras jau antrus metus iš eilės dalyvauja tarptautiniame šachmatų festivalyje „Baltijos taurė“. Tad aš čia iš dalies ilsiuosi, iš dalies prižiūriu sūnų. Ketinu pajūryje išbūti iki liepos vidurio. Gimtadieniui atvažiavo mano vyras Laimonas, pora artimiausių draugų, ir pajūry ant smėlio surengėme nedidelę iškylą.

– Jūs turite du sūnus...

Mano sūnus iš pirmosios santuokos – jau visai didelis, netrukus jam sukaks devyniolika. Jau penktus metus Ivanas mokosi sporto gimnazijoje ir gyvena Vokietijoje. Jis – profesionalus gimnastas. Kadangi jis gyvena ir treniruojasi pagal griežtą režimą, deja, negali atvažiuoti ir kartu su mumis atšvęsti mano jubiliejaus. Džiaugiuosi, kai galiu jį pamatyti per atostogas.

– Ne paslaptis, kad vasaros pabaigoje ruošiatės trečią kartą tapti mama. Ar kaskart motinystė darosi vis lengvesnė?

Negalėčiau taip tvirtai teigti. Matote, tos mano motinystės patirtys – labai išblaškytos laike. Tarp mano vaikų yra ganėtinai didelis amžiaus skirtumas: tarp vyriausiojo ir Aivaro – septynerių metų, o tarp Aivaro ir to, kuris turėtų ateiti, – dvylikos. Tad aš spėju daug ką pamiršti ir turiu daugelį dalykų mokytis tarsi iš naujo. Bet nieko – susitvarkysiu.

– Ar niekada nebuvo sunku laviruoti tarp motinystės ir darbų, kurių jums, atrodo, niekada nestigo?

Natūraliai priimu tuos dalykus. Kai užklupdavo darbai, į pagalbą ateidavo mano tėvai. Nebūdavo taip, kad tekdavo ilgam išvykti gastrolių ar kasdien važinėti į koncertus. Jeigu koncertas vyksta Lietuvoje, visuomet spėji sugrįžti tą pačią dieną arba pagaliau gali vaiką pasiimti kartu.

– Jeigu dabar atsigręžtumėte į prabėgusius metus, kokiais laimėjimais labiausiai norėtumėte pasidžiaugti?

Galbūt svarbiausias mano gyvenimo laimėjimas tas, kad kadaise įgijusi visai kitą profesiją vis dėlto pasukau muzikos keliu. Pajutau, kad labai noriu ir to man labai reikia. Įgijusi aukštojo mokslo diplomą jau turėjau neblogą darbą, tačiau vos po kelių mėnesių mečiau jį tam, kad galėčiau dainuoti grupėje. Tuomet man buvo gal 22-eji. Iki šiol šį sprendimą laikau sėkmingiausiu savo gyvenimo žingsniu. Muzika man iki šiol teikė didžiausią pasitenkinimą ir džiaugsmą.

– Plačioji visuomenė apie jus sužinojo pirmiausia kaip apie dainininkę ir tik po to išgirdo, kad esate dar ir anglų kalbos mokytoja. Kas gimė pirmiau – noras dainuoti ar mokyti vaikus?

Iš tikrųjų pirmiausia tapau programuotoja, nors jau baigdama mokslus žinojau, kad nenoriu dirbti šio darbo. Tad tapau dainininke, o paskui nuėjau į mokyklą ir įgijau dar vieną aukštosios mokyklos diplomą.

– O apie kokią ateitį svajojote vaikystėje?

Labai ilgai negalėjau apsispręsti. Prisimenu, ankstyvoje vaikystėje labai norėjau būti princesė. Kai vaikiškos svajonės išblėso, ilgai nesuvokiau, nei kokia, nei kuo norėčiau būti. Vyresnėse klasėse, kai jau reikėjo rimtai galvoti apie savo ateitį, jaučiausi nesubrendusi ir pasimetusi.

Mokiausi muzikos mokykloje fortepijono klasėje. Tačiau fortepijonas nebuvo mano instrumentas. Man daug labiau patikdavo dainuoti. Tačiau niekada net nebuvo kilusi mintis, kad dainavimas, kurio man reikėjo kaip duonos ir oro, gali būti mano profesija. Tėvai man sakė, kad iš muzikos duonos nevalgysiu, kad norint išgyventi reikėtų galvoti apie rimtą profesiją. Nors mokiausi labai gerai, jokių ypatingų svajonių nepuoselėjau.

Su geriausia drauge nusprendėme, kad atrodys rimčiau, jei abi pasirinksime programavimą. Taip ir padarėme. Kai 1991-aisiais Lietuvoje prasidėjo didysis muzikos atgimimas, mane pagavo mintis, kodėl aš esu tik šio proceso stebėtoja, o ne jo dalyvė. Maniau sau, kad ir aš galiu neblogiau pasirodyti.

– Kaip jūs atsiradote grupėje „4Fun“?

Iš pradžių dainavau bliuzo grupėje „The Road Band“ – ji gyvuoja iki šių dienų ir yra viena geriausių bliuzo, rokenrolo grupių Lietuvoje. Šioje grupėje dainavau šešerius metus, o paskui, 2001-aisiais, mes trise sumąstėme įkurti grupę „4Fun“. Taigi galima sakyti, kad šie metai mūsų grupei – jubiliejiniai. Tik gaila, kad įsisukę į įvairių reikalų verpetą nesugebėjome surengti jubiliejinių iškilmių. Gal iki metų pabaigos dar kažką sumąstysim.

– Tarp grupės įkūrėjų buvo ir jūsų dabartinis vyras?

Taip, Laimonas Staniulionis groja mušamaisiais, užsiima grupės vadyba.

– Jūs taip pat nesate vien grupės vokalistė?..

Dar groju akustine gitara, kuriu dainas.

– Koks jūsų mėgstamiausias muzikos stilius?

Nemėgstu apsiriboti vienu stiliumi. Man visuomet patikdavo tos grupės, kurios maišo įvairius stilius. Vis dėlto arčiau širdies – bliuzas, rokenrolas, rokas, akustinis rokas, poprokas, kantri rokas... Nė vieno iš jų negalėčiau išskirti kaip mėgstamiausio.

– Daugelio kritikuojama „Eurovizija“ jūsų gyvenime nepraėjo be teigiamų padarinių?

Beveik iš kiekvieno šio konkurso dalyvio girdžiu, kad pamatyti tokio masto renginį ir jame sudalyvauti – tikrai verta. Lietuvoje tokie renginiai nevyksta. Jis – kontroversiškas, bet man iš tikrųjų davė daug patirties. „Eurovizija“ – tai daug gėrybių, slypinčių vienoje vietoje. Dalyvaudami šiame konkurse sulaukėme didelio dėmesio, tapome gerokai žinomesni, pagaliau išmokome bendrauti su žiniasklaida. Tai buvo tikrai didelis išbandymas. Juk tai kitokia scena, kitokio masto auditorija.

Prieš pasirodymą nuolat kirbėjo nerimas, kaip pasijusiu toje didžiulėje salėje, žinodama, kad mane dar stebi milijonai žmonių prie televizorių ekranų. Apima didelis džiugesys, kai suvoki, kad viską padarei tvarkingai. Tai labai svarbus jausmas, savotiškas patvirtinimas, kad tai, ką darai visą gyvenimą, darai ne veltui.

– Jeigu muzika jums teikia didelį džiaugsmą, kodėl ėjote dirbti ir į mokyklą?

Muzikos verslas, žinoma, yra pelningesnis negu mokytojo darbas, tačiau mes atliekame tokią muziką, kuri negarantuoja pastovumo. Gal būtų paprasčiau, jei mes būtume lengviau prognozuojamos popmuzikos atlikėjai.

O kai turi šeimą, abiem šeimos nariams būtų per daug rizikinga kliautis pajamomis, gaunamomis vien tik iš muzikos verslo. Į mokyklą aš patekau atsitiktinai. Kai dar koncertavau su „The Road Band“, gerai mokėjau anglų kalbą. Tuo metu mokyklose labai trūko anglų kalbos mokytojų. Man pasiūlė padirbėti mokytoja. Maniau, kad tai bus laikinas darbas – metus, na, gal dvejus. Tačiau mokykloje pasilikau ilgam. Man patinka anglų kalba. Vėliau sumąsčiau, kad verta siekti profesionalesnių žinių. Taip įgijau dar vieną aukštosios mokyklos diplomą. Pedagoginė veikla man taip pat teikia malonumą ir džiaugsmą. Na, gal muzika – labiau, tačiau ir mokytojo darbas man mielas ir įdomus. Matyt, gyvenime man patinka užsiimti skirtingais dalykais.

– Kuo jums patinka pedagogo darbas?

Esu žmogus, kuris mėgsta bendrauti. Mokytojo darbas nėra vien tik savo žinių perteikimas kitiems. Tai ir tam tikras bendravimas. Duodama kitam, ir pati kažką gaunu. Kiekvienas mokinys turi savo būdą, charakterį, elgseną – jie sukelia įdomių apmąstymų.

– Esate griežta mokytoja?

Ne. Esu mokytoja, kuri bando prisibelsti į sąmoningumą. Kartais galbūt pralošiu, nes, kaip rodo patirtis, vaikai, deja, dažniau sureaguoja į bausmę nei į paskatinimą ar sąmoningą bandymą motyvuoti. Tai greičiau mūsų bendros sąmonės kultūros problema. Tačiau dėl to aš nesiruošiu atsisakyti savo strategijos. Man atrodo, kad gyvenime žmogui geriausi sprendimai ateina ne iš baimės, kai gali gauti dešimtuką, nes bijai gauti dvejetą. Mano manymu, visi geriausi sprendimai yra tie, kai apsisprendi sąmoningai. Džiaugiuosi dėl tų, kurie anksčiau ar vėliau apsisprendžia ir mokosi sąmoningai. Kitas kartais lieka ir nenubaustas. Tačiau tiek to.

– Su kokiais mokiniais įdomiau bendrauti?

Galbūt su vyresniais, nes jie jau būna pasiekę tokį savo amžiaus tarpsnį, kai gali su jais rimčiau šnekėtis. Man patinka dėstyti ir suaugusiųjų kursuose. Jie ateina motyvuoti, jau žinodami, ko nori. Smagu jausti, kad gali jiems padėti.

– Ar moksleiviai, žinodami, kad esate dainininkė, noriai diskutuoja apie muziką?

Savo darbe aš nevengiu muzikos. Su jaunesniais, penktų–septintų klasių, moksleiviais mes padainuojame angliškas dainas. Man dainos taip pat padėjo geriau išmokti anglų kalbą. Man patikdavo ne tik dainuoti, bet ir suprasti, apie ką dainuojama. Jaunesni moksleiviai taip pat mielai ir noriai dainuoja, mokosi dainų tekstus. Žodžiu, muzikavimas neretai eina kartu su mokytojavimu.

– Ar niekuomet nekildavo minčių apsistoti ties viena veikla?

Galbūt minčių ir kildavo, bet noro nebuvo. Kol kas derinu abi profesijas ir esu labai patenkinta, kad man pavyksta.

– Kas jums suteikia daugiausia gyvenimo džiaugsmo ir kūrybinio įkvėpimo?

Pats gyvenimas, nes iš jo ateina kūrybinis potencialas. Džiaugiuosi, kad turiu labai gerą šeimą. Dabar laukiuosi dar vieno vaikelio. Jo atsiradimas nebuvo joks atsitiktinumas – tai sąmoningas mūsų sprendimas. Pasitenkinimo suteikia net ir mažos smulkmenos. Pavyzdžiui, neseniai mano kolegė lankėsi Italijoje, ten susipažino su italais, kurie paleido jai keletą dainų iš pastarojo mano albumo ir paklausė, ar ji kartais nepažįsta šios dainininkės. Nuostabu, kai žinai, kad tavo kūryba kažkam patinka.

– Kokius gražiausius savo ir savo vyro bruožus norėtumėte perduoti būsimam kūdikiui?

Norėčiau, kad mano vaikai išmoktų ir turėtų tai, ką mes turime, kad suvoktų, jog meilė nėra vien aistra. Juk tai – ir draugystė, pasitikėjimas, pagarba vienas kitam...

– Ko pati sau palinkėtumėte tokios gražios sukakties proga?

Kad mažylis lengvai ir sklandžiai įžengtų į šį pasaulį. Tikiuosi, kad vaiko gimimas atneš džiaugsmo šeimos gyvenime ir paskatins kūrybinę veiklą. Tai bus kardinalus pokytis rutinos pritvinkusioje mano kasdienybėje. Juk, kaip žinoma, pokyčiai vienoje srityje destabilizuoja visumą ir skatina pasikeitimus visose srityse. Tad labai lauksiu galingo kūrybinio antplūdžio, nes metai buvo sunkūs, o kūrybinės mintys vangiai skverbėsi į mano širdį. Tikiuosi, jos sugrįš su nauja potencija.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Savaitgalio gaisras smogė milžiniškais nuostoliais didžiausiems Lazdijų rajono darbdaviams, įtariamieji nebus baudžiami (137)

Savaitgalį, šeštadienį, Lazdijuose kilusio gaisro metu supleškėjo vietos verslininkams...

Erikos Vitulskienės kolekcija sulaukė kritikos: priminė vieną svarbią taisyklę (235)

Praėjusią savaitę pristatyta plius dydžio moterims skirta Erikos Vitulskienės drabužių...

„Washington Post“: kas galėtų pakišti koją JAV kariuomenei ginti Baltijos šalis (369)

JAV gynybos vadai nerimauja, kad prireikus atremti Rusijos puolimą, galingiausia pasaulio...

Kelia sąmokslo teoriją: Rusijos rinktinė pralaimėjo tyčia? rusų treneris: o kur plojimai? (260)

Samaros „Kosmoso“ arenoje vykusiose paskutinėse pasaulio futbolo čempionato A grupės...

Siaubas Druskininkų r. miške: pareigūnai rado mįslingai dingusio vyro kūną papildyta 19.14 (219)

Druskininkų policija rado paslaptingai dingusio vyro kūną.

Gyvai / B grupės intriga: Ispanija – prieš Maroką, Portugalija – prieš Iraną Ronaldo neįmušė 11 m baudinio (33)

Pasaulio čempionate grupių etapas pasiekė finišo tiesiąją: pirmadienį startavo trečiasis...

Smurtauju prieš savo vaikiną psichologiškai ir net fiziškai: nežinau, kaip išeiti iš šio užburto rato (6)

Turiu vaikina, kartu esame 2,5 metai, tačiau mūsų santykiai kasdien prastėja ir eina skyrybų...

Žinomas tėtis Simonas Urbonas: kuo „supertėvai“ skiriasi nuo „supermamyčių“ (10)

Simonas Urbonas – trijų vaikų tėtis, kuris mėgsta iššūkius ir eksperimentus. Taip pat jis...

Lūžio taškas: lietuviškos braškės pradeda stumti lenkiškas (30)

Pirmosios lietuviškos braškės feisbuke sukėlė audrą – žmonės negalėjo patikėti, kad...

Balsavimas: išrinkite unikalią Lietuvos vietą, kurioje jaučiatės tarsi kitoje šalyje (23)

Naujienų portale DELFI vyksta unikalus projektas: „ 100 žingsnių per Lietuvą “, kurio metu...