Deja, Schiaparelli pasisekė mažiau nei Chanel – jos mados namai neatlaikė XX amžiaus estetinių revoliucijų. Tiesa, ekonominiu požiūriu Chanel kūryba visuomet buvo sėkmingesnė, tačiau šiuolaikiniai kultūrologai ir mados istorikai kaip susitarę tvirtina, kad Schiaparelli indėlis į pasaulio madą išplėtė daugumos eilinių vartotojų estetinį skonį ir grožio suvokimą daug labiau nei garsiosios prancūzės dryžuoti megztukai ar klasikiniai kostiumėliai.
Manote, kad mados ir meno sąjunga – XX amžiaus pabaigos išradimas? Labai klystate, mat šio nuostabaus kultūrinių sąsajų ir estetinių atradimų kokteilio autorė yra Elsa Schiaparelli.
Pirmieji shocking instrumentai
Ji niekada nesvajojo apie drabužių dizainerės karjerą. Tačiau visada domėjosi menu ir mėgo šokiruoti aplinkinius. Atrodo, kad jai puikiai sekėsi ekscentriškais poelgiais praskaidrinti savo padorios ir intelektualios šeimos kasdienybę. 1890 metais Romoje gimusi mergina nuo pat jaunystės atsisakė paklusti nusistovėjusioms normoms.
Studijuodama Romos universitete (čia, beje, jos tėvas dirbo dekanu), ji parašė ir išleido jausmingų eilėraščių knygą, kurią jos giminaičiai iškart atmetė kaip nepadorumo viršūnę. Nepamirškime, kad žodelis shocking vėliau taps neatsiejama mados namų Elsa Schiaparelli dalimi. Tačiau tenka pripažinti, kad XX amžiaus pradžioje šis progresyvus mąstymas veikė ne Elsos naudai – tėvai panoro... uždaryti dukrą į vienuolyną.
Na, žinoma, Elsa nebūtų Elsa, jei būtų ramiai susitaikiusi su šia padėtimi. Nusprendusi, kad bet koks likimas geresnis už vienuolės dalią, ji suskubo įsidarbinti Londone aukle. Būsimajai dizainerei tebuvo 22 metai, kai ji pasiryžo ieškoti laimės užsienyje ir išvyko iš gimtojo miesto.
Jei galėtume tapatinti laimę su pasauline šlove, tuomet iškart pripažintume, kad Elsa pasiekė viską, ko troško. Tačiau vargu ar jaunos Schiaparelli svajonėse figūravo garsių ir įtakingų Paryžiaus mados namų įkūrimas. Tiesa, savo pirmąjį stilistinį eksperimentą ji atliko būtent Paryžiuje. Pakviesta į prabangų priėmimą, Elsa iškart įsigijo ilgą tamsiai mėlynos medžiagos atraižą ir ja apsivyniojo kūną.
„Suknelė“ bet kurią akimirką galėjo nukristi ant grindų ir palikti ekscentriškąją savininkę nuogutėlę vidury pokylių salės, tačiau Elsai tai visai nerūpėjo. Juk ji pasiekė svarbiausią tikslą – tokios suknelės negalėjo turėti nė viena „padori“ šventės viešnia.
Londone Schiaparelli atrado begalę nuostabių užsiėmimų – visą laisvą laiką ji skirdavo didžiausių miesto muziejų ekspozicijoms tyrinėti ir paskaitoms lankyti. Būtent paskaitose naujausiomis filosofijos teorijomis besidominti Elsa sutiko savo būsimą vyrą – teosofijos dėstytoją grafą Williamą de Wendtą de Kerlorą. Susituokę įsimylėjėliai persikėlė gyventi į Niujorką.
Nerami, maištinga didmiesčio dvasia ir architektūrinis bei kultūrinis modernumas Elsai buvo daug įdomiau už Vakarų Europos sostinių pompastišką senovinį snobiškumą. Niujorke kūrybingoji italė pradėjo aktyviai domėtis šiuolaikiniu menu, susipažino su svarbiausiais siurrealistų judėjimo atstovais – siurrealizmo ir dadaizmo genijumi Marceliu Duchampu ir legendiniais fotomenininkais: Alfredu Stieglitzu, Manu Ray’umi.
Niujorkas iš tiesų paliko Elsai gilų įspūdį. Jai ypač patiko Amerikos moterų nepriklausomybė ir gana laisvas gyvenimo būdas: tuometinės niujorkietės noriai žaidė tenisą ir golfą, vairavo automobilius ir vilkėjo drabužius be korsetų. Tačiau šeimyninis Elsos gyvenimas, deja, nebuvo laimingas – vyras paliko ją su naujagime dukra. Mados istorikai mano, kad būtent sunki finansinė padėtis paskatino Schiaparelli užsiimti drabužių kūryba – meniniai jos veiklos užmojai atsirado kiek vėliau.
Tenka pripažinti, kad visas tuometinio Niujorko bohemiškas elitas buvo paskendęs svajonėse apie Paryžių. Juk pirmoji XX amžiaus pusė įėjo į mados ir meno istoriją būtent dėl Paryžiaus kultūrinio ir meninio viešpatavimo. Į Prancūzijos sostinę išvykęs Manas Ray’us netrukus gavo mados fotografo darbą žurnale „Vogue“ – beje, šis legendinis leidinys jau trečiajame dešimtmetyje diktavo ne tik mados, bet ir meno naujausias tendencijas.
Draugo pavyzdžiu pasekė ir Elsa – juk miestas, kuriame eksploatuojamos pačios drastiškiausios meninės išraiškos formos, kurio galerijose eksponuojami Pablo Picasso darbai, o „Vogue“ viršelius kuria Salvadoras Dali, buvo jai pati tinkamiausia vieta.
Tiesa, iš pradžių snobiškas Paryžiaus mados pasaulis ne itin palankiai žiūrėjo į atvykėlę. Elsai padėjo laimingas atsitiktinumas – draugės prašymu sukurtą suknelę prabangiame priėmime pamatė pats Paulis Poiret. Legendinis mados kūrėjas, sužavėtas Schiaparelli pasiūtos suknelės, paprašė drabužio savininkės, kad ši perduotų jo komplimentą talentingajai draugei. Įžymaus couturier pritarimo įkvėpta moteris pradėjo aktyviai kurti drabužius sau ir savo draugams. Pirmąją asmeninę kolekciją Elsa pristatė siauram pažįstamų ratui savo bute.
Tačiau tikroji šlovė aplankė tik 1927-ųjų rugpjūtį, kai naujoje kolekcijoje ji pademonstravo juodą megztinį su ornamentu, imituojančiu prie kaklo užrištą baltą kaspiną. Taip, tai buvo pirmas dizainerės indėlis į pasaulinės mados atradimų taupyklę – kuriant drabužius panaudoti tam tikri ornamentai, imituojantys trimačius objektus; iki mūsų dienų jie išlaikė prancūzišką pavadinimą trompe l’oeil.
Kuklus juodai baltas megztukas iškart įgijo kultinio drabužio statusą – tų pačių metų gruodį jis jau puikavosi prancūzų „Vogue“ puslapiuose su užrašu „meno šedevras“. Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad, išskyrus drabužius su trompe l’oeil puošybos elementais, trečiojo dešimtmečio Schiaparelli kūryboje nebuvo nieko šokiruojančio – besivystančiai naujos formacijos moterų rinkai ji siūlė itin praktiškus sportinius drabužius. Eksperimentuoti kūrėja pradėjo kiek vėliau – jos aukso amžiumi tapo Paryžiaus bohemos sluoksnį išgarsinęs ketvirtasis dešimtmetis.
Menas, klestėjimas, provokacijos
Reikia pripažinti, kad ketvirtasis XX amžiaus dešimtmetis tapo „auksinis“ ne tik Elsa Schiaparelli mados namams. Deja, šio laikotarpio šlovė dažnai nepelnytai nublanksta „riaumojančio“ trečiojo dešimtmečio jausmingų džiazo ritmų ir trumpų vadinamųjų flapper sijonų šešėlyje.
Nepamirškime, kad būtent ketvirtojo dešimtmečio Paryžius padovanojo šiuolaikinio meno istorijai itin daug žymių vardų – tuomet Paryžiuje dirbo be galo daug talentingų literatų, dailininkų, skulptorių. Gertrude Stein, Jeanas Cocteau, Manas Ray’us, Henri Cartier-Bressonas, Brassaï – tai tik keli legendiniai prieškario Paryžiaus menininkų vardai. Akivaizdu, kad šioje neriboto kūrybingumo erdvėje Elsa Schiaparelli jautėsi sava.
Ją išgarsino ne tik bendradarbiavimas su žinomiausiais ano laikotarpio siurrealistais, bet ir jos asmeninė gyvenimo bei kūrybos filosofija – beje, tapusi visiška priešingybe į tuometinę moterišką madą jau prasiskverbusiam praktiškumui.
Pripažinkime – korsetų ir krinolinų išvargintos moterys iš naujojo amžiaus reikalavo ne tik naujų socialinių vaidmenų, bet ir naujos mados. Komfortu ir praktiškumu besižavinčios aukštuomenės damos apsipirkdavo pas Coco Chanel. Tačiau dauguma palankių spaudos recenzijų vis dėlto atitekdavo Schiaparelli.
Tam tikra prasme Elsa net nebuvo Coco konkurentė – ji buvo garsiosios Mademoiselle ideologinė priešė. Schiaparelli kūriniai skelbė absoliučią asmeninio estetinio suvokimo pirmenybę prieš bet kokius praktinius sumetimus. Šis požiūris meniškai ketvirtojo dešimtmečio Paryžiaus sielai buvo daug mielesnis – Elsa Schiaparelli mados namų haute couture drabužiai, tapę nepriekaištingos kokybės ir ryškių dizainerės idėjų samplaika, tuometinių mados kritikų buvo giriami labiau nei Chanel santūrumas bei praktiškumas.
Nuo 1931 metų Schiaparelli ėmė kurti prabangius vakarinius apdarus. Pirmaisiais šios srities eksperimentais tapo juodai baltos suknelės, jas buvo galima vilkėti išvirkščias. Reikėtų pabrėžti, kad 1932 metais šiuose mados namuose dirbo 400 darbuotojų. Jau 1935 metais Schiaparelli mados namai persikėlė į prabangų 98 kambarių pastatą Vendome’o aikštėje.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje Schiaparelli pradėjo eksperimentuoti su užtrauktukais – ji tapo pirmąja dizainere, savo kūryboje panaudojusia užtrauktukus kaip puošybos elementus.
Kūrybingoji italė taip pat nuolat domėjosi visomis tekstilės pramonės naujovėmis. Haute couture suknelės iš akrilo, džersio, metalizuotos viskozės? Taip, ir šioje srityje maištingoji Elsa buvo pirma – iki tol niekam nebuvo kilusi mintis, kad sintetinės medžiagos ir haute couture drabužiai puikiai dera tarpusavyje.
Na, gerai, sintetika – tai juk XX amžiaus pirmosios pusės technologijų progreso išraiška. Tačiau ką pasakytumėte apie aukštosios mados eksperimentus su... celofanu? Taip, tai vis ta pati Elsa. 1934 metų kolekcijoje ji pristatė „stiklinę mantiją“, pagamintą iš permatomos plastikinės medžiagos.
Beje, ar nepamiršote žodžio shocking? Jis neatsitiktinai tapo mados namų Elsa Schiaparelli vizitine kortele – savo mėgstamiausią ryškiai rožinį atspalvį ekscentriškoji dizainerė pavadino shocking pink (liet. „šokiruojanti rožinė“). Shocking by Elsa Schiaparelli – tai jau ne spalvos, o garsiausių šiems mados namams sukurtų kvepalų pavadinimas. Įdomu, kad moters kūno linkius atkartojantis kvepalų buteliukas buvo sukurtas pagal įspūdingas seksualiosios Holivudo legendos Mae West proporcijas.
Žinoma, verta atskirai paminėti artimą Schiaparelli bendradarbiavimą su garsiausiais tuometinio Paryžiaus menininkais. Daugybėje meno sričių kūręs Jeanas Cocteau garsėjo ir šmaikščiomis, ironiškomis iliustracijomis.
Mados namams Elsa Schiaparelli jis pasiūlė dar vieną šokiruojančio kūrybiškumo dozę. Pagal menininko brėžinius sukurtas švarkas net sukėlė „padorios“ visuomenės pasipiktinimą, mat ant jo buvo išsiuvinėta drabužio savininkės liemenį glamonėjanti ranka. 1937 metais Schiaparelli ir Cocteau kartu sukūrė ilgą juodą paltą, ant kurio nugaros pagal Cocteau brėžinį išsiuvinėti žmonių profiliai imitavo vazą su rožėmis.
Tačiau už garsiausius ir, beje, ekscentriškiausius savo kūrinius Schiaparelli turėjo dėkoti Salvadorui Dali. Ko gero, žinomiausias jų bendros kūrybos vaisius – 1937 metais pristatyta „Suknelė su vėžiu“ (angl. The Lobster Dress). Tiesa, reikia pripažinti, kad tai tebuvo paprasto kirpimo ilga balta suknelė, ant kurios Dali nupiešė didžiulį raudoną vėžį. Nieko šokiruojančio – tiesiog eilinis šiuolaikinio meno šedevras.
Ketvirtajame dešimtmetyje vėžio motyvas ypač dažnai buvo kartojamas Dali kūryboje – ko vertas vien garsusis „Telefonas-vėžys“! Tačiau nepamirškime, kad ekscentriškųjų sąmokslininkų porelė pradėjo bendradarbiauti dar 1936 metais, kai Elsos Schiaparelli mados namai pristatė „Švarką-stalą“ (angl. The Desk Jacket) – griežto militaristinio stiliaus drabužį su daugybę stalčius imituojančių kišenių. Iškart primena tais pačiais metais nutapytą bauginantį Dali paveikslą „Antropomorfinė komoda“, ar ne?
Legendinėje The Circus Collection (1938 m.) pasirodė dvi Dali kūrybos inspiruotos suknelės – „Suplėšyta suknelė“ (ang. The Tears Dress) ir „Suknelė-skeletas“ (angl. The Skeleton Dress).
Žinoma, pirmosios suknelės „plyšiai“ buvo sukurti naudojant garsiąsoas trompe l’oeil imitacijas, o pasiūti žymųjį „skeletą“ padėjo itališkoji siuvinėjimo technologija trapunto, kitaip vadinama „kemšamuoju siuvinėjimu“. Beje, dar nepaminėjome ekscentriškiausio Schiaparelli ir Dali kūrinio – „skrybėlės-batelio“. Taip, tai buvo pats paprasčiausias klasikinis moteriškas aukštakulnis batelis – tik žymiai didesnis ir dėl autorių fantazijos atsidūręs ant savininkės galvos.
Coco Chanel ir Elsa Schiaparelli
Saulėlydis ir palikimas
Įdomu, kad dvi garsiausios Schiaparelli kolekcijos buvo sukurtos pačioje jos aukso eros pabaigoje – be minėtos The Circus Collection, į mados istoriją taip pat įėjo 1939 metų pavasarį pristatyta The Harlequin Collection, paremta ekstravagantiškais commedia dell’arte motyvais. Mados namų Elsa Schiaparelli tolesnei plėtrai koją pakišo Antrasis pasaulinis karas – dizainerė uždarė savo mados namus ir išvyko į Niujorką.
1945 metais grįžusi į Paryžių ir savo veiklą iš naujo pradėjusi Schiaparelli suprato, kad jos mylimiausiame mieste karaliauja visiškai naujos estetikos apologetai. Siauras liemuo, pūstas sijonas, koketiški aukštakulniai bateliai – argi ne šį hipermoterišką įvaizdį Schiaparelli stengėsi paneigti savo darbais? Taip, Christiano Dioro sukurtas New Look pagyvenusiai ekscentrikei Elsai buvo visiškai svetimas.
Beje, reikėtų pabrėžti, kad, žiūrint šiuolaikinio žmogaus akimis, griežtoka ir ironiška Schiaparelli estetika buvo daug modernesnė už saldžiai koketiškus Dioro kūrinius. Tačiau karo išvarginta Europa nebenorėjo nei griežtumo, nei meninių eksperimentų – visi troško tik prabangos. Deja, Elsa Schiaparelli fantazijų karalystei sekėsi vis prasčiau, ir 1954 metais dizainerė buvo priversta uždaryti savo mados namus.
Tačiau ji nedingo iš visuomenės akiračio – Schiaparelli aktyviai dalyvavo aukštuomenės gyvenime, noriai priiminėjo svečius prabangiame bute Paryžiuje ir net parašė autobiografiją nekukliu pavadinimu „Mano šokiruojantis gyvenimas“ (angl. „My Shocking Life“). Jos dukra Gogo Schiaparelli tapo viena garsiausių ano laikotarpio aukštuomenės liūčių. Nuostabioji ir siaubingoji Elsa Schiaparelli mirė 1973 metais.
Kyla įdomus klausimas – kodėl mūsų laikų prabangos industrija nė nepabandė atkurti neįtikėtinai turtingu palikimu pasigirti galinčių Schiaparelli mados namų? Atsakymas labai paprastas – visa ekstravagantiškosios Elsos imperija tebuvo vieno aktoriaus teatras. Šiuolaikiniai mados analitikai puikiai žino vieną paprastą ir liūdną faktą: mados namai Elsa Schiaparelli negali egzistuoti be pačios Elsos Schiaparelli, mat visa šio fantazijų fabriko veikla buvo paremta tik genialiais jo vadovės kūrybiniais atradimais.
Beje, čia išryškėja dar vienas esminis Elsos ir Coco kūrybinių palikimų skirtumas. Kaip mes puikiai žinome, visa Chanel kūryba buvo kuo puikiausiai pritaikyta prie naujojo amžiaus estetikos. Priežastis akivaizdi – Chanel veikla rėmėsi ne vaizduote, o socioekonominiais sumetimais. Ji nurodė tikslią moteriškos mados vystymosi kryptį, todėl prie atkurtų Chanel mados namų vairo galėjo stoti bet kuris jos pragmatišką požiūrį išpažįstantis dizaineris.
Ketvirtajame dešimtmetyje Chanel negalėjo pasigirti dideliu meno ir mados ekspertų palankumu, bet turėjo daugybę klientų. Chanel drabužius pirko visi. Jų nepirkti buvo tiesiog neįmanoma – kad ir kiek naujausių dizainerių kūrinių kabėtų Jūsų spintoje, be paprastų klasikinių kelnių ir švarkų vis tiek neišsiversite.
O Schiaparelli kūriniai tiko toli gražu ne kiekvienai ano laikotarpio stileivai – reikėjo tam tikra prasme subręsti, kad pirktum jos kurtus drabužius. Maištingoji Elsa dovanojo moterims kone didžiausią laisvę – galimybę nepaisyti nuobodžių visuomenės normų ir būti savimi. Tačiau ši unikali vieno žmogaus vizija, deja, negali būti atkurta kito, net ir labai talentingo dizainerio kūryboje. Ji gali būti tik imituojama. Nepamirškime, kad visų be išimties šiuolaikinių avangardinių dizainerių kūrybinės paieškos remiasi Schiaparelli palikimu.
Norite konkrečių pavyzdžių? Jų be galo daug. Pavyzdžiui, Viktor&Rolf mados namus išgarsinę commedia dell’arte motyvai tikrai nėra Viktoro ar Rolfo asmeninis atradimas – pirmieji mados istorijoje arlekinai ir kolombinos žingsniavo Schiaparelli podiumu.
Beje, teminių kolekcijų pristatymas – irgi jos kūrybos vaisius. Siurrealizmo ir dadaizmo estetiką madoje naudojusi Elsa ant liemens rišamas sukneles sukūrė daug anksčiau nei Diane von Furstenberg, o griežtos jos kūrinių linijos, stebinantys siluetai ir provokuojantis agresyvumas iškart primena mūsų laikais dievinamą japonų dekonstruktyvizmą. Taip pat vertėtų prisiminti Jean Paul Gaultier kvepalų buteliukus – ak, Jeanai Pauli, kaip negražu atvirai naudotis svetimomis idėjomis!
Galbūt jau pastebėjote, koks pagrindinis Elsos Schiaparelli nuopelnas šiuolaikinei madai? Taip, teisingai – jos kūryba padėjo pamatus visiškai naujam moters įvaizdžiui. Schiaparelli moteris – stipri, drąsi, ironiška, visada turinti savo nuomonę ir sugebanti ją atvirai išreikšti. Taigi svarbiausia ekscentriškosios italės pasakų karalystės veikėja – soste sėdinti karalienė. Ne, tai ne Elsa. Tai jos pasekėja – pati savo gyvenimą ir įvaizdį kurianti šiuolaikinė moteris.
Birželio mėnesio žurnale "Express Mada" skaitykite:
Apie mados pasaulį sudrebinusį duetą "Rodarte"
Interviu su Viktorija Jakučinskaite
Nuotakos stilius
Šukuosenos toms, kurios skuba
Harmoningo įvaizdžio kūrimas
Proginės vyrų aprangos kodai - kas tai?