Yra dvi moterų medžiotojų kategorijos: popierinės ir tikrosios. Popierinės tos, kurių vyrai medžiotojai, o žmonos bijo vienus į mišką leisti. Jame juk žvėrių pilna, o dar visokios medeinės, dianos sukiojasi... Jei klube dar yra kokia viena tikra Medeinė – siaubas! Kankinasi, išlaiko egzaminus, net dvivamzdį išdrįsta į rankas paimti, kad tik šalia savojo būtų.
Medžiotoja
© Corbis/Scanpix

Vėliau, pačios visus medžioklės malonumus patyrusios, vos kojas į namus parvilkusios, praranda tą budrumą. Taip ir dingsta troškimas su mylimuoju ir per vandenį, ir per ugnį. Belieka medžiotojo bilietas rankinėje draugėms parodyti... Šį kartą tik apie tikrąsias, kurios tiesiog pačios panoro medžioti.

Tos ilgos kiškių ausys…

Laima Bukauskaitė
Laima Bukauskaitė
© R.Adamonio nuotr.

Laima Bukauskaitė – Lietuvos žemės ūkio universiteto magistrantė. Susitikom lemiamo egzamino išvakarėse. Baigusi mokslus, bus diplomuota ekologė miškininkė. Beje, šį fakultetą pasirinko neatsitiktinai: labai jau mėgo būti ten, kur viskas tikra ir neapsakomai gražu – gamtoje.

Žodžiu, gamtos žmogus. Tad, baigusi Bartninkų J. Basanavičiaus vidurinę, ilgai galvos nesuko, kur stoti, jau buvo apsisprendusi. Suėjome pašnekėti ne apie mokslus, ne apie būsimą darbą, o apie medžioklę. Taip, medžioklę, nes Laima – „Svirkalnio“ medžiotojų klubo, kuris savo plotus turi Vilkaviškio rajone, pačiame Lenkijos pasienyje netoli Vištyčio, tikroji narė.

Su visomis teisėmis ir pareigomis. Neįprastai atrodė iš universiteto, kad ir iš Ekologijos ir miškininkystės fakulteto bendrabučio, išeinanti mergina medžiotojo apranga, su šautuvo dėklu rankose. Sutikite, ne taip dažnai tenka kalbėtis su studijas baigiančiu studentu medžiotoju, o čia dar žavi mergina...

– Mes trys iš fakulteto nutarėme ne tik ekologėmis, bet ir medžiotojomis tapti. Malonu, kad Kauno medžiotojų sąjungos darbuotojai nuoširdžiai stengėsi padėti perprasti visas medžioklės subtilybes, pasiruošti egzaminams. Pernai ir įteikė mums medžiotojų bilietus. Mane į savo gretas priėmė gimtinės medžiotojai, bičiulės teisę medžioti gavo savo rajonų klubuose, – labai paprastai tokį savo neįprastą pasirinkimą apibūdino Laima. 

Neįprastas jis gali atrodyti kitiems, tik ne Laimai. Nuo mažens ji mėgo daugiau kieme, o ne su lėlėmis laiką leisti. Paūgėjusi jau pati rinkdavosi gamtos maršrutus, nes viskas buvo įdomu: sprogstantys medžių pumpurai, nuzvimbusi bitutė, purptelėjęs paukštukas ar nustraksėjęs kiškis. Tas potraukis gamtai, jos reiškiniams merginą į Noreikiškes juk ir atvedė.

– Oi, kiek adrenalino plūstelėjo, kada pirmoje medžioklėje pamačiau iš užu kalnelio kyščiojančias kiškio ausis! Kai pasirodė ir galva, nusitaikiau, nuspaudžiau gaiduką, šūvis ir... kiškis dingo. Bėgu pažiūrėti – nė kvapo! Pramoviau. Rankos dreba, naujo šovinio į vamzdį pataikyti negaliu. Gerai, kad vyrai nesišaipė – pirmas šūvis. Į antrą, jau kitoje medžioklėje, nešoviau – kaimynui buvo arčiau, į jį bėgo.

O štai trečias kartas nemelavo. Vėlgi, kaip pirmasis, iš užu kalnelio pasirodė. Nusitaikiau, šoviau. Kiškis pašoko į viršų, parkrito ir nė krust. Savo akimis netikiu. Prieinu – negyvas, – net nuraudusi savo pirmų medžioklių nuotykius pasakoja mergina.

Nedaug dar medžioklės įspūdžių Laimos taupyklėje. Tie keli šūviai į kiškius, dar lapę „pramovė“. Tada linijoje stovėjo. Kairėje krūmuose lyg sugeltonavo. Lapė! Net užkaito. Ir vėl tie Vilkaviškio kalneliai – pirmu nepataikė ir lapė dingo už kalvelės, net antro šūvio nespėjus paleisti. Tiesa, kartą vos šernai nesutrypė – tada buvo jos eilė varyti.

Stovi pakraštyje, laukia signalo, o iš tankmės kad pasipils kokios dvi dešimtys šernų, ir didelių, ir mažų, o ji šauti negali – varovė. Vos širdis neiššoko. O štai moterišką išradingumą iš karto pritaikė medžioklėje: šautuvo vamzdžių lovelio spragtuką atlenkia tūtelės krašteliu, nes konstruktoriai spragtuką taip įtaisė, kad visus nagus nusilauši, kol atlenksi…

Neturi Laima ir savo medžiotojiško kampelio. Negi bendrabutyje įsirengsi? Juolab kad visa jos atributika – dvivamzdis, medžiotojo apranga ir medžiotojo bilietas kišenėje. Pats garbingiausias trofėjus – kiškio uodegytė. Kol kas dėžutėje, bet netrukus taps pakabuku prie automobilio raktelių, kad visad būtų šalia. Ne, nesvajoja lėkti į Afriką ar Sibirą dramblio ilčių ar meškos kailio – ją ne trofėjai, bet pats medžioklės procesas, buvimas gamtoje labiausiai traukia. Moteris – ar negaila nušauto kiškelio? Ne, negaila. Į viską įpratusi žiūrėti realiai. Juk taip galima ir prie kiaulienos kepsnio ašaroti – jis kažkada irgi bėgiojo...

– Namiškiai? Tėtis pradžioje paburbėjo, bet kai parnešiau namo savo pirmąjį kiškį, jau kitą dieną klausinėjo, kada zuikienos paragaus. Kiškį gi reikia „papūdyti“ – žinau, kaip ruošiama kiškiena. Pati ir iškepiau. Patiko. Kirto ir stirnieną. O dėdė Pranas man savo dvivamzdį padovanojo – du turėjo. Taigi viskas stojo į savo vėžes. Dabar belieka, baigus studijas, darbą gauti. Labai norėčiau padirbėti gyvūnijos apsaugos institucijose, – prisipažįsta Laima Bukauskaitė.

Trys dviem šūviais 

Ramutė Mašalaitienė
Ramutė Mašalaitienė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Ramutė Mašalaitė babtiškė. Tėvas eiguliu dirbo, medžiojo. Kai pasiligojo ir nebegalėjo medžioti, sumanė šautuvą parduoti. „Aš medžiosiu!“ – pareiškė dukra. Išlaikė egzaminus, gavo selekcininkės pažymėjimą ir nuo 2002-ųjų tapo tikrąja „Antaginės“ medžiotojų būrelio nare. Viena tarp 37 vyrų.

– Man patinka būti gamtoje, vaikščioti miške – čia viskas įdomu, juk esu eigulio dukra, – šypsosi Ramutė. – Jei tik svarbesni reikalai nesutrukdo, į kiekvieną medžioklę einu – labai jau traukia. Visko pasitaiko, visko miške prisižiūri, jei moki žiūrėti, tad ir įdomu. Kartą stoviu jaunuolyne ant kelmo, matau, atskuodžia pulkelis šernų ir sustojęs duburiuke klausosi. Pernykštukai. Buvo sausis. Nusitaikiau. Šoviau. Kai pirmas krito, šoviau į kitą. Abu vietoje!

Kada visi susirinko, mato, kad nubėgusių šernų pėdsakai kruvini. Pasekė ir trečią negyvą rado – grankulkėmis šoviau.

Tąsyk džiaugsmą gerokai prislopino būrelio vadas Henrikas Zažeckas: visi nušauti šernai – kiaulaitės. O būrelyje tvarka – nušovei šernę, klok šimtinę. Bet pabandyk tu, žmogau, bėgančių jaunų šernų pulkelyje atskirti kuiliuką nuo kiaulaitės, juk papilvės delnu nepabraukysi... Tokia tvarka ne tik babtiškių būrelyje. Taip siekiama išsaugoti kuo daugiau patelių, kad šernų banda gausėtų. Medžiotojų akimis, lyg ir teisinga, o štai žemdirbiai už tos šernų kaimenės padarytus nuostolius pasėliams gali ir drūtai supykti. Betgi pats Henrikas Zažeckas – žemės ūkio bendrovės vadovas, ūkininkas, žino, ką daro...Teko kloti ir Ramutei, bet ne visas tris šimtines – už taiklumą vyrai vieną dovanojo. 

– Ne, nesirauko vyrai, linijoje ištraukę numerius šalia. Prietaras, kad boba medžioklėje nesėkmę neša, jiems jau negalioja, apsiprato. Atvirkščiai, vyrai juokauja, kad jei lapės nenušauna, tai bent šalia stovinčią pamato. Per tuos metus visko pasitaikė. Kartą vos šernai nesutrypė – išnėrė visas pulkas iš jaunuolyno tiesiai į mane. Seni šernai į šoną, o šerniukai pro kojas – vos nepargriovė. Bet įdomiausia buvo su briede. Matau, atžirglioja briedė su jaunikliu. Stoviu nekrutėdama. Priėjo, sustojo, žiūri, ausimis karpo visiškai čia pat, tarsi stuobrys būčiau, – prisimena Ramutė.

Sako, medžioklė darbui trukdo, šeimos gyvenimo ritmą trikdo. „Nieko panašaus – tereikia viską gerai surikiuoti“, – įsitikinusi moteris. 

Nors Ramutė dvi savo atžalas augina, fermoje pluša, mamai ūkį tvarkyti pagelbsti, bet medžioklei laiko suranda. O juk patys Mašalaičiai Babtuose namą statosi – viską savo rankomis, savo uždirbtais pinigais, jokių kreditų neėmę. Medžiotojos sąskaita taip pat pilnėja: joje šeši nukauti šernai, dvi stirnos, du kiškiai ir laputė. Turėjo nusižiūrėjusi selekcinį stirniną, bet kitas medžiotojas nušovė. Dabar kitą „gano“ – tokį vienu kreivu ragu, prastai išsišėrusį.

Nei ragų, nei taukų!

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Istorija, sukrėtusi Lietuvą: kaip visa tai prasidėjo (51)

Žinia, kad Jungtinėse Valstijose suimta buvusi Seimo narė Neringa Venckienė , ne vieną privertė...

Tokie mes vieninteliai: lietuvių būstų įsirengimų ypatumai, kurie Vakarams nesuprantami (36)

Būstas yra bene didžiausias pirkinys žmogaus gyvenime, reikalaujantis daug svarstymų ir...

Įgimta liga nustatoma kas dešimtam kūdikiui: išduoti gali eisena (1)

Pirmieji kūdikio žingsniai daugeliui tėvų yra ne mažiau jaudinanti akimirka, negu pirmieji...

Knygų mugės lankytojų stilius: ką skaito, taip ir atrodo

Prasidėjusi 19-oji Vilniaus knygų mugė „Litexpo“ parodų rūmuose pritraukė ne tik knygas...

Įžvelgia pavojingą tendenciją Donbase: bandoma užmaskuoti realią būklę (38)

Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher Zeitung“ publikacijos autorė, Rytų Europos ir...

Adomaitis išvardino vengrų stiprybes ir davė pažadą už 12-o likusiems žaidėjams Brolio metimas nuo aikštės vidurio (1)

„Man, kaip treneriui, labiausiai norėtųsi registruoti visus 14 žaidėjų, ir kad kiekvienas...

Išvydęs tai, kas kubiečiams teikia begalinį džiaugsmą, pasijuto pernelyg išlepintas Lietuvoje (66)

Nustebsite, kokiais mažais dalykais moka džiaugtis kubiečiai. Ir tai yra labai gražu, bet tuo...

Galimybių būti apgautam Rusijoje sumažėjo (6)

Per 2016-2017 m. Rusijoje išnyko per pusantro milijono įmonių ir kitų juridinių subjektų. Iš...

Dabartiniai šalčiai – tik preliudija: pavasario teks laukti tikrai ilgai (100)

Ketvirtadienį šaltų orų periodas tik prasidėjo – laukia dar žemesnė temperatūra, LRT RADIJUI...

Žinia apie suimtą Venckienę suteikė viltį: sieks, kad būtų teisiama ir dėl nužudymo (1001)

Čikagos (JAV) teismui nusprendus suimti nuo Lietuvos teisėsaugos beveik penkerius metus...