Vis dar Kaune studijuojanti mergina jau sukūrė ne vieną rūbą, o jos drabužių kolekcija „Kubas“ Maskvoje vykusiame dizainerių konkurse „The Kremlin Stars 2012“ pelnė specialųjį apdovanojimą už geriausią moteriškų rūbų konstrukciją.
Dabar, nurimus konkurso įspūdžiams, Olesia vėl kuria naują kolekciją ir kantriai skinasi kelią į mados pasaulį. Tad leiskim sužibėti naujiems veidams bei idėjoms!
- Kaip apibūdintumėt savo kuriamų drabužių stilių? Kokios formos, medžiagos ir tematika vyrauja?
Iš tikrųjų kiekviena kolekcija ar kuriamas drabužis pasižymi skirtongom savybėm: forma, spalva, stiliumi, konkrečiais elementais, bet visą mano kūrybą vienijantis elementas tikriausiai yra kontrastas. Jį aš mėgstu ir medžiagose, ir gaminio ar kolekcijos spalvose, ir konstrukcijoje.
- Kuris dizaineris Jums yra pavyzdys?
Kiekvienas ko nors pasiekęs žmogus yra pavyzdys. Imtis dizaino gali pastūmėti ne tik dizaineriai. Man didelį įspūdį palieka tvirti žmonės, tarp jų – mano mama. Yra keletas kūrėjų, pavyzdžiui, Alexander McQueen, Elie Saab, Robertas Kalinkinas ir, be abejo, Juozas Statkevičius, kurių veikla mane išties žavi. Kiekvienas iš jų turi kažką savito, kažkokią mįslę, kurią jie užmena kiekvienu savo sukurtu rūbu... O man patinka jas bandyti įminti. Dar vienas ne mažiau įtakos man darantis veiksnys – žmonės, kuriuos aš sutinku tiesiog eidama gatve. Kartais galima pamatyt išties neeilinių tipažų.
- Kokia moteris turėtų dėvėti Jūsų kurtus rūbus?
Ta moteris turėtų būti veržli, aktyvi, atvira pasauliui ir drąsi. Noriu kurti paprastiems žmonėms, nes drabužių „elitui“ ir taip užtenka. Norisi paprastą lietuvį sudominti, suteikt jam išskirtinumo jausmą, kad eitų gatve ir būtų savimi patenkintas. Gal tada ir jo gyvenimas keisis... Jis pradės mylėti save.
- Ar kuriate pagal individualius užsakymus?
Taip, net jeigu tai visai maži darbeliai. Man patinka bendrauti su žmonėmis, sužinoti kas jiems patinka ir kurti ką nors pritaikant konkrečiam žmogui. Čia turbūt net ne uždarbio, o žmonių emocijų kolekcionavimo klausimas. Labai smagu matyti, kaip žmogus džiaugiasi, kad kažkas yra pagaminta tik jam, ir niekas kitas šioje žemėje tokio pat daikto neturės.
- Kaip manote, ar lietuvaitės nebijo eksperimentuoti su savo apranga?
Tikrai nebijo! Lietuva dėl migracijos vis daugiau dalykų perima iš Europos. Vienas iš perimamų dalykų – drąsa aprangos srityje. Žmonės keliauja, daug pamato, randa bendraminčių, o grįžę į Lietuvą nebesijaučia keistuoliai ir drąsiai demonstruoja savo fantaziją, originalumą bei stiliaus suvokimą. Kasmet stebiu, kokie žmonės atkeliauja į Kauną studijuoti, ir džiaugiuosi, kad įdomių ir drąsių žmonių būna vis daugiau.
- Kas, Jūsų nuomone, svarbu renkantis rūbą?
Mano manymu, svarbūs du aspektai: pirmasis yra rūbo pasirinkimas pagal kūno ypatumus, nes ne visiems tinka tai, ką siūlo mados žurnalai, o kitas yra rūbo pasirinkimas pagal pojūčius. Kartais būna taip, kad pamatai rūbą ir tampa nesvarbu, tinka jis tau ar ne, patogu su juo ar ne, dažnai ir į kainą nežiūrima. Žmogus, nešiodamas tokį „pamiltą“ rūbą gali atrodyti nepakartojamai tik dėl to, kad jis jausis su juo gražus sau.
- Kokia turėtų būti stilinga lietuvė?
Stilinga lietuvė – pasitikinti savimi ir išradinga panelė ar moteris. Visai nesvarbu, ar ji dėvi „Chanel“, ar dėvėtų drabužių parduotuvėje nupirktus drabužius. Iššūkis – nebijoti atrodyti ne taip kaip visi. Juk puikiausiai žinome, jog tai, iš ko juokiasi šiandien, gali tapti populiariausia preke rytoj.
- Maskvoje vykusiame tarptautiniame jaunųjų dizainerių konkurse „The Kremlin Stars 2012“ už kolekciją „Kubas“ buvote įvertinta diplomu. Kokia savijauta girdėti Jums plojančią publiką?
Nuostabus jausmas, ypač kai to visiškai nesitiki. Dar pusfinlyje, kur dalyvavo daugiau nei 200 autorių, išgirdusi savo pavardę tarp finalininkų, buvau tuo labai nustebinta. Po pors dienų vykusiame finale situaciją įvertinau daug rimčiau, nes į finalą buvo atrinktos tik 25 kolekcijos. Be abejo, norėjosi užimti prizinę vietą. Bet negaliu nupasakoti, kas darėsi mano viduje, kai po visų nominantų paskelbimo nieko nebesitikėdama, o tik svajodama apie vakarienę, išgirdau apie specialiąją nominaciją, skirtą būtent man. Iki šiol kvapą gniaužia, kai prisimenu.
- Kaip nusprendėte dalyvauti tokiame renginyje?
Kauno technologijos universiteto Dizaino ir technologijų fakulteto Aprangos ir polimerinių gaminių technologijos katedra, kurioje aš studijuoju, nuolat gauna kvietimų iš įvairių konkursų ir parodų, kviečiančių studentus dalintis savo kūryba. Šie kvietimai prieinami visiems studentams, todėl dalyvauti gali kas nori. Nežinau, kas lėmė, bet šiais metais pasiryžau šitam nuotykiui.
- Ar labai skiriasi užsienio podiumas nuo lietuviško?
Nesu išbandžiusi daug lietuviškų ar užsienio podiumų. Savo kelionę šiuo takeliu tik pradedu, bet skirtumų yra: lietuviai organizuotesni, latviai taip pat stengiasi, kad viskas vyktų sklandžiai, o Rusijos užkulisiuose vyko beveik chaosas, bet viską atpirko jų svetingumas, atvirumas ir noras padėti.
- Ar daug reikia paaukoti dėl užsieninio podiumo?
Daug reikia aukoti ne dėl podiumų, o dėl kūrybos. Nesvarbu, ar ją pamatys Lietuvos, ar užsienio žiūrovas. Kolekciją „Kubas“ kūriau net nežinodama ir neplanuodama, koks kelias jos lauks. Tiesiog leidau savo vaizduotėi virst realybe, o gyvenimas tarsi pats mane pagavo ir pasiūlė keletą progų pasirodyti. Kol piešiau eskizus, siuvau ir taisiau, tol daug ko atsisakiau. Nukentėjo mokslai, miegas ir asmeninis gyvenimas, tačiau del nieko nesigailiu. Manau, iš gyvenimo sugrįžta tiek pat, kiek tu atiduodi jam savęs.
- Ar po šio konkurso nesinori lietuvišką mados pasaulį išmainyti į užsienio podiumus?
Ne. Progų palikt Lietuvą turėjau dar prieš stojant į universitetą. Bet nei mokslo praktika, atlikta Londone, nei konkursai man nesukelia noro išvažiuoti iš Lietuvos. Nors esu rusaitė, bet gimiau Lietuvoje ir šios šalies palikti nenoriu.
- Ar jauna dizainerė mato ateitį kurdama madą čia, Lietuvoje?
Kodel gi ne? Lietuva yra tokia pat šalis kaip ir kitos Europos valstybės, turinčios mados sostines. Manau per tiek nepriklausomybės metų Lietuvoje jau nemažai padaryta mados pasaulyje, tikiuosi, jog vystimosi tempai tik augs. Mes, jaunieji dizaineriai, turėtumėme tapti to pasaulio dalimi, o ne ieškoti vietos jau susiformavusiose užsienio mados srautuose.
- Kokių savybių reikia jaunam dizaineriui, kad jis prasiveržtų į mados pasaulį?
Tiesa pasakius, aš net nežinau. Tikriausiai reikia mėgti tai, ką darai, nebijoti klysti. Jei nesiseka, reikia nenuleisti rankų ir stengtis tol, kol būsi patenkintas savo darbu. Gal kažkam padeda užsispyrimas ir akiplėšiškumas, bet man tai svetima.
- Koks stilius artimas Jums pačiai?
Kadaise buvau gotė, o dabar vis labiau artėju prie minimalizmo. Mano spintoje – būtini ir paprasti rūbai bei keletas suknelių. Vertinu subtilius siluetus ir įdomius aprangos detalių derinimus. Spalvas renkuosi pagal nuotaiką: juoda išlieka mėgstamiausia ir nepakeičiama, tačiau nevengiu ryškių rūbų bei įvairių raštų.
- Ar kitas Jūsų žingsnis bus Olesės mados namai?
Tikrai norėčiau, kad taip būtų, tačiau iki mados namų liko dar nevienas laiptelis. Juk reikia pasirūpinti ne tik aprangos kūrimu, bet ir jos realizavimu, kitais klausimais. Dabar aš svajoju apie nuosavą aprangos galeriją – vietą, kur susipins keletas meno šakų – ir vis po žingsnelį bandau prie savo svajonės priartėti.
- Kokia bus kita Jūsų kolekcija?
Naująją kolekciją, prie kurios jau dirbu, aš kursiu iš dėvėtų drabužių. Idėja nėra nauja, tačiau ji mane labai sudomino. Kokia bus ta kolekcija, pasakyti sunku, nes čia eksperimentas ir iššūkis man pačiai, bet, manau, nenutolsiu nuo pamėgtų kontrastų ir bandysiu nustebinti visko mačiusią publiką.
Ačiū už šiltą pokalbį.
Naujausiame žurnalo "Lietuvė" numeryje taip pat skaitykite straipsnius: „Nebijok būti emigrantas“, „Auga sparnai gerumo“, „Tegul tai būna padrąsinimas studijuoti svetur“ ..... ir dar daug įdomių bei naudingų straipsnių Jums.
