aA
Menininkė Jolanta Šmidtienė, septynerius metus miestui dovanojusi pasaka apipintas eglutes, tikina, kad atėjo tas metas, kai reikia pertraukos arba tiesiog kažką keisti.
© Asmeninio albumo nuotr.

Svajingai žvelgdama pro lietaus plaunamą langą, menininkė neslėpė jau pripratusi prie žurnalistų dėmesio prieš šventes, kai įžiebiama pagrindinė miesto eglė, ir po švenčių, kai ji atsisveikina su Rotuše. Nebestebina jos ir ankstyvą rudenį išgirsti miestelėnų klausimai, kaip artėjant svarbiausioms metų šventėms atrodys eglutė. „Kartą tokio klausimo sulaukiau vasarą. Šiek tiek suglumino“, − juokėsi rekordinių eglių kūrėja.

Žinoma moteris tikino nesigailinti, kad prieš septynerius metus sutiko leistis į šią avantiūrą – įgijo naujos patirties ir prisidėjo prie Kauno įvaizdžio kūrimo. Tai, pasak jos, turėtų daryti kiekvienas miestą mylintis menininkas. Vienintelis dalykas, dėl kurio J.Šmidtienei apmaudu, − jos darbus geriau žino pasaulis, o ne gimtojo miesto žmonės, kuriems ji yra tiesiog eglučių kūrėja. Ko pasiilgsta J.Šmidtienė? Į galeriją užsukančių miestelėnų klausimų ne apie eglės žaisliukus ar girliandas, o apie erdvinį siuvinėjimą, kuris yra didysis jos pašaukimas ir sielos atgaiva.

„Gaila, kad per pastaruosius metus jam neskyriau užtektinai laiko ir dėmesio, − atsiduso žinoma menininkė, dailininkė-tekstilininkė, VšĮ „Tekstilininkų ir dailininkų gildijos‘‘ galerijos direktorė Jolanta Šmidtienė. – Bet palaukite, aš dar parodysiu! Jei pažadėjau – taip ir bus. Toks jau mano charakteris.“

Jolanta Šmidtienė
Jolanta Šmidtienė
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

– Nepaisant to, pirmasis klausimas − apie egles. Kiek daugiau nei du mėnesius miestelėnus džiuginusi eglė prieš kelias dienas atsisveikino su Rotuše. Ar skaudėjo širdį matant, kaip ardomas jūsų darbas?

– Teko ir pačiai ardyti eglutę, nes norėjau išsaugoti žaisliukus. Svetimas žmogus, vargu, ar būtų buvęs toks pats atsargus. Ar skaudėjo širdį? Po septynerių metų atsisveikinti jau nėra skausminga. Šiemet visiškai nejutau širdgėlos. Gal todėl, kad ankstesnės eglutės buvo savotiškos skulptūros, o šiemet tai buvo tiesiog graži klasikinė eglutė su ypatingais, nuo 5 iki 15 kg sveriančiais žaislais.

Jie atlikti naudojant sudėtingą nikeliavimo techniką, todėl atrodo kaip stikliniai – blizga ir nejuoduoja. Šiųmetė eglė sudėliota iš daugybės tikrų eglučių. Nusausinti ir nuvalyti žaislai, kaip ir priklauso po švenčių, minkštai atsigulė į kartotines dėžutes. Jos saugiai iškeliavo į mūsų naujas patalpas Kuosų gatvėje ir ten lauks kitų Kalėdų.

– Kitų Kalėdų? Bet juk visai neseniai sakėte, kad ši eglutė buvo paskutinė, kurią puošėte?

– Sakiau, tikrai sakiau. Deja, aš jau pasidariau ligoniu, o mano galva kupina juokingų, įdomių ir drąsesnių nei drąsių minčių, todėl net ir šią minutę galėčiau nupiešti naujos eglės eskizą. Visgi dabar geriau neklauskite nieko, nenoriu galvoti apie kitas šventes, kai dar gyvenu 2015-aisiais (netrukus pokalbį nutraukė skambutis, J.Šmidtienė davė nurodymus, kur vežti nuo postamento nukeltą angelą).

Sakiau, kad dar niekas nesibaigė (atsiduso). Man, kaip menininkei, norinčiai save realizuoti, šių metų eglė nebuvo labai įdomi, o žmonės, pasirodo, jau buvo pasiilgę klasikinės eglės. Todėl dar vieną panašią gali papuošti ir kas kitas. Tereikia naujų spalvų, lempučių ar girliandų. Tikrai nenukertu tos šakos, tikrai nepalieku visko, bet jei atsiras žmogus, kuris norės dirbti šį darbą vietoje manęs – palaikysiu ir padėsiu.

Kaip sakant, reikia suteikti galimybę šviežiam kraujui. Išsaugosiu visus papuošimus, todėl žmogui po manęs nereikės visko pradėti nuo nulio, kaip kad man ne kartą teko daryti – ieškoti žmonių, įrankių, patalpų ir net pinigų. Žinote, aš svajoju, kad ateitų toks laikas, kai man pakaks parašyti projektą, nupiešti eskizą, o darbų vykdytojas ar geras vadybininkas prižiūrės tą virtuvę.

Žmonėms iš šalies atrodo viskas paprasta – stovi eglė ir gražu, tačiau galutinis rezultatas reikalauja juodo ir sunkaus darbo, o kur dar atsakomybė, kad eglė nekristų, kad elektra būtų tvarkinga... Štai, pažiūrėkite, kas nutiko su netvarkingais sūpynių laidais. Ar matėte bent mažą laidelį, tarkime, po pianinu? Ne. Viskas atrodė taip, tarsi būtų įaugę į Rotušės grindinį.

– Bet žmonės eglės be Jolantos Šmidtienės neįsivaizduoja!

– Taip, tikiu. Vasarą kaimo degalinėje ilgai į mane žiūrėjęs vyras priėjo ir klausia: „Sakykit, o kaip atrodys šių metų eglutė?“ Ne veltui žmonės mane jau vadina eglute.

− Ši eglė kaip ir ankstesnės sulaukė įvairių vertinimų. Ar visą kritiką priėmėte asmeniškai?

– Kaip ir kiekvienas menininkas, taip ir aš į kritiką reaguoju gana jautriai, tačiau negaliu sakyti, kad šiemet sulaukiau tiesioginės kritikos. Atvirkščiai, žmonės ėjo į galeriją, tarsi į Kalėdų rezidenciją ir dėkojo man už eglę, nešė dovanas. Negatyvas yra užslėptas, dažniausiai jis būna internetiniuose komentaruose ar kur nors neoficialioje aplinkoje, pletkų lygmenyje.

Aš vertinu kritiką, kuri mane pasieka iš profesionalų lūpų. Esu tekstilininkė, todėl skulptoriaus ar architekto pastabos, tarkime, apie nepavykusias proporcijas, man yra aukso vertės. Ir pykti dėl to būtų kvaila. Juk jei pas tave atėjo profesionalas ir pasakė kritiką, reiškia, tu nesi beviltiškas, reiškia, tu gali padaryti dar geriau. Jei jau esi tobulas, belieka dėtis vainiką ir statyti paminklą.

J. Šmidtienė: aš − tekstilininkė, o ne eglių puošėja!
© Asmeninio albumo nuotr.

– Minėjote, kad sulaukėte dovanų iš dėkingų miestelėnų. Kokios jos?

– Kolegos, draugai, bičiuliai ir pažįstami dar rudens pradžioje iš manęs bandė išpešti, kaip atrodys eglė. Sužinoję, kad ją puošiu senoviniais žaislais, nešė man pavyzdžių – mažus stiklinius eglių žaisliukus. Kai Rotušę papuošė žaliaskarė, kauniečiai dovanojo ir saldainiukų, ir arbatos, ir šiltesnių gėrimų. Sulaukiau vaikų piešinių, net laiško Kalėdų seneliui. Smagiausia buvo išgirsti nuoširdžius padėkos žodžius.

– Rūpesčiai ir eglė neužgožė jūsų asmeninės šventės?

– Šiemet vėl sulaikiau mamos priekaišto ir klausimo, kada mūsų šeima turės normalias Kalėdas. Taip, iki eglių, Kalėdos mūsų šeimai buvo labai svarbi šventė, kurią aš organizuodavau. Mano ir vyro tėvai, broliai, sesės, vaikai, draugai – dvidešimt žmonių netilpdavo prie vieno stalo, todėl švęsdavome dviem užėjimais. Būdavo smagu puošti savo eglę, vynioti dovanėles ir kartu laukti Kalėdų. Kai atsirado miesto eglės, mūsų šeima gerokai išaugo. Ir jei anksčiau būdavo smagu dovanoti dovanas artimiesiems, kartu su eglėmis atėjo kitas jausmas – malonumas džiuginti miestiečius.

Žinoma, po maratonų, norėdavosi pailsėti, todėl kelerius metus kalėdinę savaitę sprukdavau iš Lietuvos. Bet čia ir vėl sulaukiau namiškių priekaištų, kad be mūsų nėra Kalėdų, todėl šiemet po vieno maratono, leidomės į kitą. Sėdime prie stalo, skamba telefonas ir ką jūs manote? Kitame laido gale girdžiu: „Žinokite, vienas eglės žaisliukas nejuda.“ Atsisuku į savo sūnų Tomą ir sakau: „Važiuok įjungti.“ O jis: „Bet mama, Kalėdos!“ Žodžiu, ir švenčiame, ir dirbame.

– Sūnus tęsia mamos darbą?

– Mano sūnūs Tomas ir Lukas padeda jau nuo pirmųjų eglių. Vyresnėlis praėjusiais metais savarankiškai puošė Jonavos eglę. Aš tik nupaišiau eskizą ir pasakiau, kaip ir ką daryti. Plungėje taip pat rūpinomės pagrindine eglute. Iš tiesų, 2015 m. buvo sunkūs – keitėsi valdžia, norai dideli, sąlygos prastos, laiko per mažai, o nuvilti žmonių nesinori. Anksčiau įžiebus eglę, mes pajusdavome vidinį pasitenkinimą – vau dega! Šiemet, kai įsižiebė eglė, sūnūs sako: „Ačiū Dievui, dega.“ Bet to vau jau nebeliko. Ko gero, greičiausiai atėjo laikas, kai reikia arba daryti pertrauką, arba kažką keisti.

– O kaip į eglių puošybą žiūri jauniausia dukra?

– Oi, jos nosis užriesta. Grįžta kartą po pamokų iš mokyklos ir klausia: „Mama, aš tikrai niekam nesakysiu, bet kaip atrodys šių metų eglė?“ Ir nors tebuvo rugsėjo pradžia, supratau, kad su klasės draugėmis jau apie tai kalbėjo (juokiasi). Ji − mano didžioji kritikė.

– Minėjote, kad ši eglė jums neleido savęs realizuoti kaip menininkei, o kuri reikalavo daugiausia kūrybinio darbo?

– Dabar galvoju, kad tokia buvo debesų eglė – išpildyta nuo pradžios iki pabaigos. Ji išties sklandė ore! Gaila, kad žmonės nutraukė kabančias grandinėles. Dirbau daug ir sunkiai, bet buvo smagu. Pati savo rankomis formavau eglės linkius. Lygiai taip pat buvo smagu sulaukti amerikonų skambučio, kurie darė kažką panašaus ir norėjo pasidalyti savo patirtimi – kaip ir kuo tvirtinti plastikinius puodelius. Šiemet tai buvo tiesiog eglė. Žinoma, darydama ją iš savęs reikalavau maksimumo. Norėjau, kad žaislai būtų gražūs, kad įėjimas būtų įspūdingas, skylių pačioje eglėje nebūtų. Tačiau... gražią eglę gali daryti bet kas, nebūtinai Šmidtienė.

Jolanta Šmidtienė
Jolanta Šmidtienė
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

– Esate gavusi pasiūlymų puošti eglutes Italijoje ir Norvegijoje, tačiau atsisakėte. Kodėl?

– Kai viską pradedi nuo nulio, fiziškai neįmanoma persiplėšti per dvi vietas. Jei manęs prašytų tik projekto – prašau, bet juk to nepakanka. Todėl reikia rinktis ir aš renkuosi Kauną, nes jį labai myliu. Gerai, papuošiu eglę Milane ir kas iš to? Parašys laikraštyje, kad eglę Italijoje puošė menininkė iš Lietuvos? Taip, jei būtų žmogus ar įmonė, kuri užsiimtų vadyba ir pradėtų viską derinti dar metų pradžioje, kodėl gi ne?

Tačiau ne paskutinę minutę, kai ant tavo pečių gula begalė niuansų: kur apgyvendinti darbininkus, kur statyti bokštelius ir t. t. Jei laiko mažai, reiškia, reikia viską daryti greitai, o greitis kainuoja. Ir kainuoja nemažai. Jei mane samdytų kaip menininkę – sutikčiau, o šiaip aš savęs nereklamuoju ir nepardavinėju.

– Bet daugumai kauniečių jūs tikrai eglutė, o ne tekstilininkė. Kuo jūs gyvenate, kai nepuošiate eglių?

– Šiemet turiu ambiciją surengti jubiliejinę autorinę parodą ir pristatyti ją ne tik Kaune ar Vilniuje, bet ir užsienyje. Juk tikrasis mano pašaukimas – erdvinis siuvinėjimas, mano pačios dar studijų laikais išrasta technika, kurią pristatinėju keliaudama po pasaulį. Mane ten žino kaip tekstilininkę, o ne kaip eglių puošėją.

Nors po Gineso rekordo ir debesų eglės, vis dažniau atpažįsta. Bet, kaip pasakytų užsienyje, šis mano darbas – chaltūra (juokiasi). Taip, aš tikrai negaliu skųstis, nes kai pagalvoju, tai esu laimės kūdikis ir gal ne vienas menininkas norėtų būti mano vietoje. Tačiau eglių puošimas iš manęs pareikalavo tikrai daug ir fizinių pastangų, ir minčių, o aš juk turiu ir savo darbą. Pastaruoju metu mano galvoje tik ir sukosi mintys: ar klijai nupirkti, ar nepritrūksime varžtų?

J. Šmidtienė: aš − tekstilininkė, o ne eglių puošėja!
© Asmeninio albumo nuotr.

– Kas jums padeda atsipalaiduoti? Siuvinėjimas?

– Tikrai taip. Namuose turiu mažas dirbtuves – baltą kambarį palėpėje. Išsišluoju grindis, nuvalau visas dulkes ir sėdu. Mintys turi būti tokios pat švarios, kaip ir aplinka. Įsijungiu meditacinę muziką, o mintys auga. Aš tik įsivaizduoju, jei mano darbus savo aparatu išmatuotų koks energetikas, jis greičiausiai nustebtų, kiek juose yra pozityvumo ir jėgos. Ir jei aš padarau darbą, kurį vėliau kas nors prašo pakartoti, tada jau susiduriu su sunkumu. Kaip? Tiksliau, padaryti tai galiu, bet bedarant pajuntu savyje norą greičiau baigti, nes tas mintis veja naujos. Kaip vyksta pats darbas? Ilga adata, rėmas ir dešimtys metrų siūlų. Tai mane veža.

– Ar jus lengva nustebinti?

– Dovanos manęs nestebina, gal todėl, kad pastaruoju metu viską lengvai nuspėju. Stebina rankų darbas. Ir nesvarbu, tai gali būti mažas sausainėlis, bet darytas su meile. O kailiniai? Juos galiu ir pati nusipirkti. Labiausiai, ko gero, man patinka pačiai stebinti. Reziumė − nustebinti mane gal ir nėra lengva, bet džiaugiuosi aš viskuo.

– Bet turbūt labiau džiugintų, jei į galeriją užsukę žmonės ne už eglę dėkotų, o klaustų, ką naujo sukūrėte?

– Šito norėčiau labiau už viską. Seniai girdėjau klausimą: „Ką naujo sukūrei?“ Visi galvoja, kad aš tik eglutes darau, nors taip nėra. Prieš kurį laiką Birštone buvo mano paroda – tapyba ant šilko. Vėliau vežiau savo darbus į Tenerifę, ten užsieniečiai juos tiesiog išgraibstė. Žinoma, juk kiekvienas menininkas nori dėmesio. Mes dirbame ne tam, kad savo kūrybą į kišenę įsidėtume, mes viską darome dėl žmonių. Kad suteiktume džiaugsmą, išreikštume meilę, parodytume savo pasaulėžiūrą. Jei jau aš pažadėjau, kad šiemet bus mano darbų paroda, reiškia, ji ir bus. Tikiu tuo, ką sakau.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Norfa“ atsitraukia: pirkėjai privertė keisti prekybos tinklo planus

Prieš metus pirmąją parduotuvę be tradicinių kasų atidaręs mažmeninės prekybos tinklas...

Naujausiuose reitinguose – didėjanti praraja tarp lyderių (620)

Spalį smuko visuomenės palaikymas didžiausiai valdančiajai „valstiečių“ partijai, tačiau...

Nausėda: Lietuvos rezervai krizei amortizuoti nėra pakankami (23)

Seime prabilus apie artėjančią krizę skubama pabrėžti, kad ji nebūtų tokia, kaip 1998 metais...

Formalumus tvarkysiančios rinktinės sąraše – du „žali“ naujokai, penki „Ryto“ atstovai (1)

Lietuva jau turi kišenėje kelialapį į kitų metų pasaulio krepšinio pirmenybes, bet rinktinės...

Atskleidė schemą, kaip laimimi viešieji pirkimai ligoninėse: nustatė įdomią tendenciją (4)

STT analitinės antikorupcinės žvalgybos pareigūnai atliko tyrimą, kuriuo nustatė atvejus, kai...

Starkevičius: į Lietuvą grįžta baudžiava – žemė atimama, bet savininkas paliekamas ją dirbti (235)

Kazimieras Starkevičius , buvęs žemės ūkio ministras, ūkininkas, dabar Seimo narys ir...

Apokaliptinės užuominos: Maskva turi planų prie pat JAV sienų? (264)

Panašu, kad Vladimiras Putinas ketina atkurti sovietmečio laikų radioelektroninės žvalgybos...

Juozas Statkevičius: jei pradėčiau kalbėti, veikiausiai vėl likčiau atpirkimo ožiu (27)

„Apmaudu, kad tiek kelių pramyniau, iš esmės koja atidariau Paryžiaus duris, tačiau niekas tuo...

Pokalbių šou „Kitokie pasikalbėjimai“ tiesioginės transliacijos nuo šiol – tik per DELFI TV (2)

Populiariojo gyvų pokalbių šou „ Kitokie pasikalbėjimai “ tiesioginės transliacijos kraustosi...

Karbauskis: jei opozicijos kaltinimai būtų teisingi, mane turėtų suimti (51)

Tikriausiai turėčiau būti suimtas ir ilgus metus kalėti, jeigu opozicijos kaltinimai Tėvynės...