Garsus lietuvių prozininkas mano, kad moteris yra arčiau gamtos ir stichijos, todėl moters siela apnuogina gilesnius būties sluoksnius.
Su rašytoju Jaroslavu Melniku kalbamės apie jo naująją knygą „Anoreksija“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, apie žmogaus laisvės pojūtį, jo dvasios ilgesį bei tai, kaip realūs dalykai gali tapti siurrealiais. Arba atvirkščiai.
- Kuo savo naująją knygą išskirtumėte iš kitų?
- Pirma, ji skiriasi išoriškai. Labai neįprastas įrišimas, neįprastas viršelis. Mano nuomone, Lietuvoje tokių beveik nebūna. Ji atrodo estetiškai, o tai man svarbu. Antra, pirmąkart kartu pristatomi mano apsakymai, kuriuos sąlygiškai galima pavadinti „realistiniais“ ir „siurrealistiniais“. Dėl to knyga turi du skyrius.
Siurrealistiniuose apsakymuose – sąlyginė realybė, kuriama fantazijos dėka. Apsakymuose daug realių detalių ir humoro, bet jie taip pat verčia susimąstyti apie pasaulį, kuriame gyvename.
Tačiau ir taip vadinami „realistiniai“ mano apsakymai ne itin primena tikrąjį realizmą. Nors iš pažiūros tai – kasdienės istorijos, bet rakursas ir siužetas ne visai įprasti.
- Kokio ilgio jūsų apsakymai? Kodėl apsakymų – 22?
- Nors mano apsakymai visada būdavo neilgi, šioje knygoje jie itin trumpi. Galite perskaityti apsakymą per penkias minutes. Mūsų laikais, kai žmonės skuba, tai aktualu. Padauginkite iš 22 – knyga gali būti perskaityta maždaug per keletą valandų. Visgi, aš norėčiau, kad skaitytojai skaitytų ne viską iš eilės ir ne viską iš karto. Šioje knygoje – pasaulis, kuriame mes visi gyvename. Ir kai įeini į jį, reikia jame „užsiregistruoti“, pagyventi, kad jį pajaustum.
O 22 – nes tikiu skaičių magija. Jau buvo išleista mano miniatiūrų knyga „Labai keistas namas. 88 romanai“.
- Kokios pagrindinės knygos „Anoreksija“ temos, mintys?
- Išoriškai mano proza – apie pažįstamas situacijas: dukra įsimylėjo, o tėvui nepatinka vaikinas; moteris nori kūdikio, bet neturi vyro – ką daryti (ieškoti meilužio – jai nepriimtina)? Tačiau apsakymai visai ne apie tai, o apie kažką kitą.
Apie sielų giminystę, susvetimėjimą, apie laiką, mirtį, mūsų gyvenimo prasmę... Realizmas – tik paviršiuje, o skaitant, tikiuosi, skaitytojas prasmegs į egzistencinę būseną. Tai yra pradės galvoti, o kas jis toks iš tikrųjų, kam jis ir kokiame pasaulyje gyvena...
- Ar rinkinyje sutelktus apsakymus vienija kokia nors bendra idėja? Ar jie susiję tarpusavyje?
- Visą knygą persmelkia žmogaus laisvės idėja, kuri yra svarbiausia mano kūryboje. Bet ten, kur žmogus laisvas, visuomet iškyla moralės problemų.
Knygoje daug herojų, kurie stipriai jaučia. Didūs jausmai – jie išaukština žmogų, paverčia jį Dievu. Apie juos mes pamirštame. Bet tai – ne šiaip jaunystės romantika. Didūs jausmai turi gelmę. O gelmė visada pavojinga. Ji susijusi su pasąmone, kompleksais, beprotybe. Ar galima būti laisvam be didžių jausmų ir nebūnant savotišku bepročiu?
- Kodėl pavadinimui pasirinkote būtent tokį žodį?
- „Anoreksija“ – taip pavadintas vienas iš apsakymų. Visos mano trumposios prozos knygos pavadintos pagal kurį nors į ją įeinančių tekstų pavadinimą. Beje, tame apsakyme kalbama visai ne apie anoreksiją kaip ligą (knygoje iš viso nėra apsakymų apie ligas!). Kaip ir novelėse „Gimtoji žemė“ ar „Prisirpusi slyva“ – rašoma visai ne apie tai, apie ką skaitytojai turbūt iškart pagalvojo.
Pavadinimas „Anoreksija“ man patiko dėl to, kad jis daugiareikšmis. Tai – ir išsekimas (mano herojai neretai patiria dramatiškus momentus), ir nuoroda į tai, kad jie yra už taip vadinamos „normos“ ribų. Kita vertus, tai – ir „angeliškumas“, atitrūkimas nuo šios realybės. Juk žinome, kad tie žmonės, kurie serga tikrąja anoreksija, nori būti panašūs į angelus, t.y. tapti bekūniai. Tai – idealo siekimas. Deja, Žemėje neįgyvendinamas.
- Kokiai, Jūsų nuomone, auditorijai skirta knyga bei kokį skaitytoją geriausiai įsivaizduojate su Jūsų knyga rankose?
- Mane ilgą laiką laikė rašytoju siauram ratui. Nes mano proza „intelektuali“. Bet aš nemanau, kad proza, kalbanti apie gilius dalykus, negali būti skirta plačiajam ratui. Pasaulinėje literatūroje daug pavyzdžių, kada rimtoji proza susilaukė sėkmės. Nes mes neteisingai suprantame žmogų. Žinoma, žmogus gali mėgti detektyvus, meilės romanus – bet į daugelį klausimų, susijusių su gyvenimo prasme, jis ten nesuranda atsakymo. Ir tada jis ieško „dvasinio peno“ kitokio pobūdžio rašytojų kūriniuose.
Manau, ta knyga turi būti įdomi daugeliui, o pirmiausia – moterims, nes dauguma apsakymų yra apie moters sielą ir moters jausmus. Moters siela – tai praraja, kuri mane traukia. Išėjus jau trečiai mano prozos knygai Ukrainoje (tekstai iš mano lietuviškų knygų), viena mano skaitytoja parašė, kad aš praėjusiuose gyvenimuose buvau moteris. Aš to neatmetu.
- Ar Jūsų knyga bus aktuali, įdomi vyrams?
- O argi vyrai nenori pažinti moters sielos? Juolab, kad daugelio viduje ta siela gyvena. Be to, knygoje yra ir herojų vyrų. Ir jie net labai vyriški – kaip apsakyme apie lėktuvo katastrofą „Nusižengimas instrukcijai“. To apsakymo nerekomenduočiau skaityti prieš skrydį. Tiesa, dažniausiai jų gelmės atsiveria santykiuose su moterimis: žmona, dukra... Apsakyme „Adomas ir Ieva“ moteris ir vyras pažįsta vienas kitą neįprastomis sąlygomis. Tai iš tiesų Adomas ir Ieva, bet ne žmonijos pradžioje, o pačioje jos pabaigoje, baisioje ateityje.
- Kiek laiko Jums užtrunka parašyti apsakymą? Kas labiausiai daro įtaką kūrybiniam procesui?
- Mano kūrybinis procesas – tarsi sprogstamas užtaisas. Turbūt dėl to mano apsakymai yra trumpi. Dėl to juose, tikiuosi, yra energetikos. Apsakymą dažniausiai parašau per kelias valandas. Retkarčiais pabaigiu kitą dieną. Bet būna, kad ir po penkerių metų, nes gaila pradėto sumanymo.
Idėjos ateina iš niekur – pavyzdžiui, išgirdau kartą per radiją apie motinas, kurioms kažkada per klaidą gimdymo namuose sukeitė kūdikius, ir jos visą gyvenimą augino ne savo vaikus, to nė neįtardamos. Bet aš niekada negalėčiau tiesiog perpasakoti kokio nors realaus įvykio. Tai paviršutiniškas realizmas. Tiesiog galėjau atsispirti nuo išgirstos informacijos. Taip atsirado apsakymas „Švento Valentino diena“. Visai apie kitką. Mane domina blogio ištakos žmoguje.
- Ar Jus įkvepia užsienio rašytojai? Kokius autorius skaitote?
- Aš, žinoma, turiu mėgstamus užsienio rašytojus. Tai – Henrikas Mileris, nes jis absoliučiai laisvas savo romanuose. Tai – Džordžas Orvelas, nes jis parodė, kaip sistema gali sugriauti žmogų ir jo laisvę, be to – sugriauti iš vidaus. Tai – psichoanalitikas Karlas Jungas, parodęs, kad mūsų didžiuosius jausmus mums perduoda protėviai, kad tie jausmai kyla iš įgimtų archetipų. Man patinka italų rašytojas Dinas Bucatis, nes jis transformuoja supantį pasaulį. Ir amerikietis Rėjus Bredberis, kurio filosofinė fantastika kalba apie žmogaus prigimtį ir man yra labai artima.
