aA
Liubovė Čaplikienė, dizainerė, įvaizdžio kūrėja, transformuojamų drabužių mados propaguotoja, prisipažįsta: pamilti Lietuvą jai padėjo vyras.
Liubovė Čaplikienė
© L.Brundzos nuotr.

Suvedė atsitiktinumas

Dažniausiai rašinius pradedame pasakodami apie savo herojų darbą, išskirtinį pomėgį, gyvenimo siekį. Šį kartą bus kitaip: jei ne Jonas Čaplikas, Liubovės Lietuvoje nebūtų. Maskvos buitinio aptarnavimo instituto Dailės fakultete įgijusi drabužių modeliuotojos, įvaizdžio kūrimo meistrės specialybę ji turėjo galimybę pasirinkti darbą skirtinguose Rusijos miestuose. Jei būtų pasisekę, gal būtų grįžusi gyventi pas tėvus į Sočį, bet...

„Draugė paprašė būti vestuvių liudininke, – prisimena Liubovė. – Poroje turėjau būti su kitu vaikinu, tačiau planai pasikeitė ir vietoj jo atsirado „tarybinis užsienietis“ iš Baltijos šalies – aspirantas, besimokantis Maskvos žemės ūkio akademijoje. Žinodama mano būdą draugė ilgokai atsiprašinėjo, girdi, tau nepatiks: snobas, užsidaręs, tylus. Tačiau susipažinti atvažiavęs „snobas“ buvo linksmas, atsipalaidavęs, kalbėjo įdomius dalykus, o kai per pirmą pasimatymą pakvietė ne pasivaikščioti ar pasėdėti kavinėje, o į teatrą, dėl kurio buvau pametusi galvą, iš karto supratau: tai mano žmogus!“

Įvertino prieš vestuves

L. Čaplikienė patikina, kad jos ir Jono požiūris į gyvenimą, vertybes iš karto sutapo. Netrukus paaiškėjo, kad juos sieja ir bendri interesai, panašūs pomėgiai: teatras, pa­rodos, kiti kultūriniai renginiai, aktyviai leidžiamas laisvalaikis.

Beveik po 30 bendro gyvenimo metų niekas nepasikeitė.

„Likimas yra likimas ir niekur nuo jo nepabėgsi! – šypsosi kartodama populiarią frazę dizainerė. – Susituokėme po pusmečio, man baigus institutą. Draugės atkalbinėjo, tėvai žiūrėjo ne itin palankiai: visgi tolimas kraštas, kita kultūra. Lietuvos juk niekas nežinojo: Pabaltijys – tai Latvija, Ryga.“

O Liubovei Jonas patiko. Jo rūpestingumą ir mokėjimą bendrauti ji spėjo įvertinti ruošdamasi ginti diplominį darbą: tris dienas be pertraukos dirbtuvėse plušėjusią studentę mylimasis rūpestingai lankė, nešė valgyti bulvyčių su lietuviškais grybukais, pats rūpinosi vestuvėmis, pats susipažino su visais jos artimaisiais.

Liubovę sužavėjo ir tai, ką Jonas sakė piršdamasis: „Kad ir kas nutiktų, bandykime suprasti vienas kitą, pasikalbėti, išsiaiškinti. Visi konfliktai išsprendžiami!“

Artimųjų staigmenos

Vestuvės turėjo būti tikros studentiškos, tik su pačiais artimiausiais draugais. Ištaiginga puota paprastam, sąžiningam ir įtakingų pažinčių neturinčiam tarybiniam piliečiui, tokiam kaip darželio auklėtoja dirbusi Liubovės teta, pas kurią ji studijuodama gyveno, buvo sunkiai įkandamas dalykas – nebuvo nei lėšų, nei sąlygų. Už santuokos skyriuje gautą vestuvinį taloną jaunavedžiai galėjo įsigyti tik mažutėlaitį indelį ikrų, žirnelių, rūkytos ir virtos dešros, vištą, šampano ir vestuvinį trijų dalių kostiumą jaunikiui. Taip ir padarė.

„Jonas vestuvėms pasiruošė kapitaliai: grįžo iš kirpyklos su „a la Presley“ šukuosena, pasipuošė nauju kostiumu. O aš, kaip tikra studentė, paskutinę akimirką pasisiuvau suknelę iš savo klienčių audinių likučių, pamiršusi palenkti jos apačią tiesiai nukirpau, įsispyriau į mėlynus batelius, susipyniau kaseles, ant galvos užsidėjau Jono atvežtą vainikėlį, apsisiaučiau mamos megztu baltu šaliu. Kai įforminę santuoką dviem taksi grįžome namo, mus ir mūsų draugus ištiko šokas, – staiga L. Čaplikienės pasakojime atsiradusi pauzė priverčia suklusti. – Baltutėlaite staltiese užtiestas, tuo metu madingomis krištolinėmis gulbėmis, taurėmis, porcelianu serviruotas didžiulis stalas, visas nuklotas gardžiais patiekalais! Draugai studentai iš pradžių bijojo prie jo net prisėsti, o aš visą laiką drebėjau, kad tik kokia taurė nesudužtų.“

Pasirodo, nieko nesakęs pasveikinti jaunųjų atvyko Jono brolis su lietuviškomis lauktuvėmis – sausakimšu lagaminu šokolado ir mėsos gaminių, o vieno iš tetos auklėtinių mama, dirbusi garsiajame Maskvos restorane „Nacional“, neprašyta suvežė visą stalo „amuniciją“ ir pati pagamino įmantrius patiekalus.

Sužavėjo giminaičiai ir Kaunas

Kalbėdama apie savo vyrą J. Čapliką, jo šeimą ir gimines Liubovė labai dažnai vartoja žodį tolerancija. Išdrįsusi apsigyventi Lietuvoje, karšto kraujo rusė labai bijojo susitikti su naująja gimine, girdėjo: Lietuva – nacio­nalistų kraštas. Tačiau susipažinimo proga Jono tėviškėje Dzūkijoje suorganizuotas baliukas, savo dydžiu prilygęs vestuvėms Maskvoje, akimirksniu ištirpdė visas baimes.

„Su seserimis, broliais iš karto radome bendrą kalbą. Jono mama pasirodė miela, geraširdė moteris. Be to, sužinojau, kad ji visą gyvenimą buvo kaimo siuvėja, tad savo profesijomis buvome artimos viena kitai. Ji iš karto pripažino mano pranašumą. Nors į daugelį mano apdarų ir kūrybinių eksperimentų žiūrėjo su šypsena, nieko nesakė – buvo itin tolerantiška“, – prisimena jau anapilin išėjusią anytą.

Priprasti svetimame krašte ir jį pamilti Liubovei padėjo vyras. Mašinos jie ilgai neturėjo, todėl, pasak dizainerės, pažintis vyko „minimalistinėmis priemonėmis“, bet buvo itin turininga. Nuvykę autobusu sutuoktiniai apžiūrėjo Vilnių, Druskininkus, vyro tėviškėje jauna žmona pirmą kartą sodino ir kasė bulves.

Tačiau kaip menininkę Liubovę labiausiai žavėjo jų pasivaikščiojimai po Kauną. „Vieną dieną mes apžiūrėjome visas vaistines, kitą kartą – garsiausias kavines. Tuo metu Kaunas klestėjo ir šių įstaigų interjerai buvo vienetiniai, prilygo kapitalistiniam užsieniui!“ – pastebi dizainerė.

Laikosi piršlybų sutarties

Jautrus, kantrus, pasitikintis, ramus, gyvenime nuolat kompromisų ieškantis Jonas privertė Liubovę kritiškiau žvelgti į savo pačios charakterį, pamiršti fanaberijas ir įmantrumą.
„Nors kaukazietiško kraujo neturiu: mano tėčio tėtis buvo Krymo totorius, o mama rusė – vis dėlto, jei kas ne taip, iš karto puldavau „ieškoti durklo“.

Ilgainiui pasidarė gėda, vis prisimindavau per piršlybas sudarytą sutartį. Vyras visuomet jos laikosi, o man net ir po trisdešimties metų sekasi ne visada“, – prisipažįsta dizainerė.

Ji nevadina savo šeimos idealia – įsitikinusi, kad tokių nėra, tačiau visą laiką stengėsi ir vaikus auklėjo pabrėždama šeimos santykių, buvimo kartu svarbą. Vyriausiam sūnui Andriui – jau 28-eri. Jis baigęs menotyrą, yra puikus M. K. Čiurlionio kūrybos žinovas, samdomas gidas, neseniai įkūrė įgarsinimo studiją. Už jį ketveriais metais jaunesnis Motiejus – renginių vadybininkas, labai dažnai talkinantis mamai pristatant naujas jos drabužių kolekcijas.

„Vardus vaikams rinkome tokius, kurie gražiai skambėtų ir rusiškai: Andrej ir Matvej“, – paaiškina Liubovė. Ji puikiai kalba lietuviškai, bet lig šiol su trimis savo šeimos vyrais bendrauja tik rusų kalba – idealus varia­ntas išmokti ir nepamiršti kalbos.

Pašnekovė juokiasi prisiminusi tikru anekdotu tapusią situaciją, kai su ketverių Andriumi nuvyko aplankyti Kryme gyvenančių artimųjų: niekaip nesisekė įkalbėti sūnaus su jais bendrauti rusiškai, mat vaikas buvo įsitikinęs, kad taip kalbama tik su jo mama, o su visais kitais – lietuviškai!

„Būsiu bibliotekininkė!“

Mažame Abchazijos miestelyje Gudauta gimusi Liubovė vardą gavo anksti mirusios tetos garbei, be to, tuo laiku populiariausi vardai buvo Vera, Nadežda ir Liubovė. Kuris gi iš jų geriausiai tiko šalia pavardės Liubeckaja?..

Kiek save prisimena, Liubovė nuo mažens piešė: darželyje mažylės neguldydavo miegoti pietų miego, nes ji turėjo išgražinti sienlaikraštį. Vėliau lankė piešimo mokyklą, tačiau būdama tikra nenuorama išbandė ir šokius, sportą, aktorystę.

„Dailės studijuoti negalvojau – man patiko skaityti, todėl svajojau apie bibliotekininkystę. Tai išgirdusi teta, pas kurią apsistojau atvykusi į Maskvą, nusistebėjo: „Sėdinčios bibliotekoje ar archyve tavęs neįsivaizduoju. Turi daugiau talentų!“ Tetos paskatinta pusmetį mokiausi piešti pas dailininką. Nesijaučiau stipri, bet iš prigimties būdama avantiūristė surizikavau ir... iš pirmo karto įstojau į Maskvos buitinio aptarnavimo instituto Dailės fakultetą! Tuo patikėti buvo sunku ir man, ir artimiesiems“, – pasakoja dizainerė, įgijusi gana plataus profilio išsilavinimą.

Institute, ne taip kaip Dailės akademijoje, mokėsi ne tik piešimo, kompozicijos – įdomiausia buvo perprasti skirtingas technologijas: avalynės, galvos apdangalų, odos aksesuarų, drabužių siuvimo bei modeliavimo, juvelyrikos. Liubovė lankė įvairius fakultatyvus, turėjo galimybę gilintis į kirpimo ir sušukavimo, makiažo bei kitus grožio mokslus, o kasmetes praktikas atliko geriausiuose Tarybų Sąjungos fabrikuose ir kombinatuose.

Studijų metais Liubovė pradėjo ir kūrybinę karjerą, tiesa, dauguma pirmųjų kolekcijų buvo avangardinės, padarytos iš įvairių netradicinių medžiagų.

Paprasta ir elegantiška

„Man pasisekė ne tik su studijomis: visą gyvenimą dirbau pagal specialybę, – pasidžiaugia dizainerė ir vardija darbovietes: – Fabrikai „Kaspinas“, „Pakaita“, „Šarka“, tuo pat metu kūriau savo autorines kolekcijas, dalyvavau įvairiuose konkursuose, parodose. 1999 m. konkurse „Aura Temporis“ laimėjusi pagrindinį prizą – auksinį antpirštį buvau pakviesta dirbti privačiame versle. Vėliau pati įkūriau akcinę bendrovę, dirbau su Norvegijos, Vokietijos, Danijos verslininkais. Ilgainiui suvokiau, kad esu direktorė, buhalterė, tiekėja... Kas tik nori, bet ne menininkė.“

Supratusi, kokia jai svarbi kūrybos laisvė, 2005-uosius L. Čaplikienė paskelbė profesinės nepriklausomybės pradžia. „Tik tuomet, kai menininko siela dainuoja, kai jis nėra spaudžiamas, gali kurti su pasimėgavimu“, – tvirtina dizainerė, savo kūrybą prilyginanti džiazui – jis artimiausias jos temperamentui, vidinei būsenai, labiausiai tinka jos talento savitumui apibūdinti.

Kurdama drabužius Liubovė visuomet stengiasi originalų sumanymą sujungti su funkcionalumu, praktiškumu, galimybėmis tą patį drabužį kažkaip pakeisti, kad jis nenusibostų, atrodytų vis naujai.

„Geriausias komplimentas mano kūrybai: paprasta ir elegantiška!“ – šypsosi dizainerė. Jau senokai ji siūlo ir kitas paslaugas: padeda žmonėms atrasti savo stilių, sukurti įvaizdį. „Šiuo metu ši sritis man net labiau patinka nei siuvimas, modeliavimas: tai greitas adrenalinas. Kol pasiuvi naują drabužį, praeina savaitė kita, o kuriant naują stilių žmogus keičiasi akimirksniu!“ – paaiškina L. Čaplikienė.

Kartais – kaip Miunhauzenas

„Noriu gyventi įdomiai ir apie senatvę negalvoju. Pavydžiu tiems, kurie atradę kryptį kūryboje nesiblaško. O man nuolat reikia naujovių, blaškausi visą laiką, todėl ir mano kūryba nėra vientisa, susideda iš etapų: buvo lino, transformuojamų drabužių ir kt. Viena vertus, gerai – skatina tobulėti, kita vertus, visko juk neišbandysi...“ – susimąsto Liubovė.

Iš tiesų, tokia jau jos prigimtis: kviečiama dizainerė noriai dalyvauja įvairiuose projektuose, drąsiai priima iššūkius, kas mėnesį pristato po nedidelę kolekciją taip sukurdama mažą šventę sau, savo draugams ir klientams. Deja, jos pastangos ne visada tinkamai įvertinamos, tad liūdnos mintys kūrėją aplanko vis dažniau.

„Drabužiai – tai ne paveikslas, kurio autorius bus pripažintas gal po šimto ar dviejų šimtų metų. Apdarų kūryba kaip valgis: jei nesuvalgysi iš karto, po dienos jis jau suges. Kurti stilingos klasikos drabužius patogiau – jie visuomet madingi, tačiau jei dizaineris lieka neįvertintas, labai skaudu. Nors daug kam atrodau visuomet pakiliai nusiteikusi optimistė, dėl to labai išgyvenu, kartais puolu į depresiją, dirbti rankos nekyla, bet paskui kaip tas Miunhauzenas pati save už pakarpos traukiu iš pelkės, – atvirauja L. Čaplikienė. – Laimė, šalia yra puikiai mane suprantantis ir jaučiantis menininko nuotaikas vyras – jo charakteris, supratimas, išsilavinimas yra kitoks, todėl jis svarsto blaiviai ir visuomet man padeda, palaiko.“

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Lietuva „Doing Business“ reitinge pasiekė aukščiausią vietą: liko žingsnis iki geriausių pasaulyje

Verslo sąlygas vertinančiame Pasaulio banko tyrime „ Doing Business 2020“ Lietuva iškopė į...

Iš Alytaus mero – nerimą keliančios žinios: mūsų vyrai po truputį krenta (309)

Alytaus meras Nerijus Cesiulis ir toliau aktyviai informuoja žmones apie situaciją gaisro...

Po slapto STT tyrimo – kaltinimai garsiam verslininkui: dovanų maišelyje – butelis alkoholinio gėrimo ir vokelis (75)

Lietuvos transporto ir logistikos paslaugų bendrovių grupės „ Transekspedicija “ generalinis...

Skvernelis: aš esu priešlaikinių rinkimų šalininkas (231)

Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja trys ugniagesių gelbėtojų grandys – vieni pavaldūs...

Rezultatyviausiu karjeros dvigubu dubliu sezoną pradėjęs Sabonis neišgelbėjo „Pacers“

Naująjį NBA reguliarųjį sezoną pralaimėjimu pradėjo Indianos „Pacers“ (0-1) krepšininkai....

Kelionė į Keniją šeimai neapsiėjo be nuotykių: batai iš padangų, akistata su medžiojančia liūte ir pasikeitęs vaikų elgesys (41)

Jei dar visai neseniai motinystė siejosi su dvejų metų namų rutina, tai šiandien vis daugiau...

Čempionų lyga: svarbi „Inter“ pergalė, Messi ir Mertenso pasiekimai bei nuostabus „Liverpool“ įvartis (1)

UEFA Čempionų lygoje trečiadienio vakarą baigėsi grupių varžybų pirmasis ratas.

JAV bombonešių skrydžiai virš Lietuvos ir Estijos: šį kartą rusams paspendė spąstus (672)

Trečiadienio popietę virš Lietuvos jau antrą kartą šiais metais pasirodė JAV strateginis...

Lietuvą dar palepins šiluma: savaitės pabaigoje termometrų stulpeliai vėl kils (7)

Šiandien Lietuvos orus lems aukštesnio slėgio sritis. Lietaus nenumatoma, tačiau debesų bus gana...

Dar viena pergalė: pajėgų kroatą palaužęs Maslobojevas užsitikrino pasaulio čempionato medalį (45)

Savo pergalingą žygį WAKO pasaulio kikbokso čempionate Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina) pratęsė...