Janas Baalsrudas amputavosi kojų pirštus Arktyje, bet liko gyvas
1943 m. kovą jie keturiese atplaukė iš Šetlando į Norvegiją nedideliu žvejų laivu ir susisiekė su, jų manymu, pasipriešinimo judėjimo dalyviu. Keturių vyrų tikslas buvo sunaikinti vokiečių oro eismo kontrolės bokštą Norvegijoje. Tariamas judėjimo dalyvis pranešė vokiečiams, jie tykojo pasaloje komandosų laivo ir privertė jį susprogdinti su aštuoniomis tonomis sprogmenų, kurie buvo skirti bokštui. Keturi vyrai bandė sprukti nedideliu laiveliu, tačiau vokiečiai jį nuskandino, vieną komandosą nušovė, du sugavo (vėliau kankino ir nušovė).
J. Baalsrudas išsigelbėjo, šokęs į ledinį vandenį ir nuplaukęs iki kranto. Jam pavyko nušauti persekiojančių vokiečių vadą ir pasprukti. Du mėnesius, esant minusinei temperatūrai, jis gyveno tarsi medžiojamas žvėris Arktyje, slapstydamasis nuo sniego griūčių, kentėdamas laikiną apakimą nuo sniego ir nušalimus. Galiausiai jis susisiekė su norvegais, kuriais pasitikėjo, o jie nugabeno jį į kalnų trobelę, jo pavadintą „Savojos viešbučiu“.
Ten, pamatęs, kad pėdos ima gangrenuoti, jis amputavo devynis pėdų pirštus, siekdamas sustabdyti infekciją. Kaimo gyventojai rizikuodami gyvybe kas naktį užlipdavo stačiais fiordo šlaitais ir atnešdavo jam maisto. Vienu metu jis 18 dienų išgulėjo ant neštuvų slėptuvėje sniege, laukdamas, kol bus pergabentas per sieną į Suomiją. Tada vietiniai gyventojai elniais traukiamomis rogėmis nuvežė jį į Švediją, kur jo laukė „Raudonojo kryžiaus“ aviacijos lėktuvas , nuskraidinęs į ligoninę. Ten jis buvo gydomas kelis mėnesius. J. Baalsrudas pasveiko, grįžo į Škotiją ir ten mokė komandosus. Po karo jis aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje. Jis mirė 1987 m. Kasmet jauni norvegai, pagerbdami J. Baalsrudo atminimą, per devynias dienas pakartoja jo išsigelbėjimo kelią.
Vesna Vulovič stebuklingai išsigelbėjo po lėktuvo sprogimo ore
1972 m. sausį tuometinės Jugoslavijos lėktuvas, kurio reiso numeris buvo JAT-364, skrido iš Kopenhagos į Zagrebą. Skrendant virš dabartinės Čekijos sprogimas tiesiog perskėlė lėktuvą perpus ore. Gelbėtojai nuskubėjo prie nuolaužų ir pamatė iš fiuzelažo kyšančias dvi kojas.
Tos kojos buvo Vesnos Vulovič, stiuardesės, ir ji buvo dar gyva, nors nukrito iš 10 kilometrų aukščio. Abi kojos buvo lūžusios, stiuardesė kelias dienas išgulėjo komoje, bet visgi ji visiškai pasveiko. Nebuvo žmogaus, kuris būtų nukritęs iš tokio aukščio be parašiuto ir likęs gyvas.
Beje, dar viena tiesiog stebuklinga išsigelbėjimo istorija nutiko Lamanšo sąsiaurio gyventojui Michaelui Holmesui, parašiutininkui, atlikusiam daugiau nei 7 000 šuolių. Naujojoje Zelandijoje jis šoko su parašiutu virš Taupo ežero 4,5 tūkst. m. aukštyje. Jam neišsiskleidė parašiutas, ir vyriškis sukdamasis ratu nukrito ant žemės, lėkdamas žemyn 190 km per valandą greičiu. Jis bandė išskleisti atsarginį parašiutą, tačiau pastarasis irgi neišsiskleidė. Prie šalmo pritaisyta filmavimo kamera užfiksavo, kad jis tik spėjo sušukti: „Šūdas, man galas." ir trenkėsi į žemę. Stebėtina, kad jis nukrito ant beveik 2 m aukščio gervuogių krūmyno – į vienintelę vietą, kur buvo šansas likti gyvam. Jam buvo sutrupinta kairė kulkšnis, pradurtas dešinys plautis, bet – jis liko gyvas.
Maxas Hoffmanas buvo palaidotas gyvas, bet lemtingas motinos sapnas gražino jį į gyvenimą
1865 m. mažame miestelyje Viskonsino valstijoje siautė choleros epidemija. 5 m. berniukas irgi susirgo. Po trijų dienų gydytojas paskelbė, kad jis mirė ir Maxą palaidojo. Naktį jo motina susapnavo, kad Maxas vis tik nėra miręs. Vyras pareiškė, kad tai tik sielvartaujančios motinos sapnas. Kitą naktį sapnas pasikartojo. Šį kartą moteris nepasidavė ir vyras sutiko nueiti į kapines ir iškasti mažąjį Maxą. Kai atidarė karstą, Maxas gulėjo ant šono. Tėvai parsinešė sūnų namo ir pakvietė gydytoją. Po valandos sujudėjo Maxo akys, o po savaitės jis jau žaidė. Jis sulaukė beveik 90 metų ir gyveno Klintone, Ajovos valstijoje, o brangiausias dalykas jam buvo karsto, kuriame kadaise jį palaidojo, rankenos.
Paaugliai Stephenas, Ellis ir Norita Nona išsigelbėjo, nuskendus valčiai
2004 m. liepą trys vaikai su tėvais žvejų valtimi plaukė 48 km atstumą nuo vienos salos prie kitos Toreso sąsiauryje, tarp šiauriausios Kvynslando dalies ir Papua Naujosios Gvinėjos. Pusiaukelėje motorinės valties variklis sugedo, valtis ėmė skęsti. Tėvas, motina ir 4 m. sūnėnas įsikibo į vienintelį gelbėjimosi ratą, o vyresnius vaikus paragino plaukti link uolėtos salelės. 12 m. Stephenas, 15 m. Ellis ir 10 m. Norita plaukė maždaug kilometrą iki pakrantės. Atsisukę jie nepamatė savo tėvų. Jie buvo vieni.
Toje uolėtoje salelėje nebuvo augmenijos. Vaikai keturias dienas mito austrėmis, nedideliais kiekiais gėrė jūros vandenį. Stephenas suprato, kad ilgai jie taip neištvers. Tolumoje jis įžiūrėjo palmę – kaip įrodymą, kad ten yra sala su augmenija. Jis pasakė seserims, kad teks plaukti keturis kilometrus vandenimis, kur greičiausiai yra ryklių ir krokodilų. Jie palaukė, kol pakils potvynis, o tada geras plaukikas Stephenas, drąsindamas, įtikinėdamas ir netgi patempdamas nuplukdė seseris iki salos. Jie plaukė visą dieną. Saloje jie rado kokosų. Kokosų vandeniu ir austrėmis jie mito dar keturias dienas, kol buvo surasti dėdės vadovaujamų gelbėtojų.
Nandas Parradas liko gyvas Anduose, nors teko tapti kanibalu
Šis jaunas vyras buvo vienas iš Urugvajaus regbio žaidėjų ir sirgalių komandos. 1972 m. spalio 13 d., penktadienį jų lėktuvas išskrido į Čilę. Skrendant virš Andų kalnų lėktuvas per audrą užkliuvo už viršukalnės ir nukrito. Iš 45 įgulos narių ir keleivių liko gyvi tik 15. Deja, jie atsidūrė 3,3 km aukštyje, kalno šlaite Argentinos pusėje. Jie gėrė tirpinto sniego vandenį, bet vienintelis maistas buvo kuklios atsargos iš lagaminų. N. Parradas per tris dienas suvalgė vos vieną šokoladu aplietą žemės riešutą.
Dienos išsitęsė į savaites ir visi suprato, kad gyvybę jiems išsaugoti gali vienintelis dalykas – žuvusiųjų kūnai. Pilotas buvo pirmasis. Su sudužusiais akiniais ir peiliais jie ėmė pjaustyti ir valgyti kūnus. Du mėnesius palaikę gyvybę žuvusiųjų mėsa, N. Parradas ir Robertas Canessa iškeliavo ieškoti pagalbos. Po 10 dienų jiems pavyko rasti pagalbą ir jie atvedė gelbėtojus pas 13 sparčiai silpstančių gyvųjų. N. Parradas grįžo į Montevidėją, vedė, augina dvi dukteris ir kartu su žmona dirba televizijoje.
Daugiau apie šią istoriją galite skaityti čia.
Ericas Nerhusas – pusiau prarytas baltojo ryklio
2007 m. sausį šis 41 m. australas rinko moliuskus vandenyse prie Hau kyšulio, už 400 km į pietus nuo Sidnėjaus. Staiga jį užpuolė didysis baltasis ryklys.
Per sekundės dalį E. Nerhuso galva, pečiai ir viena ranka atsidūrė ryklio gerklėje ir jis pajuto, kaip aštrūs, didžiuliai ryklio dantys sminga jam į kūną. Laimė, dalis dantų atsitrenkė į kietą diržą. Naras tuo pasinaudojo: „Pirštais užčiuopiau akies įdubą ir bedžiau į ją pirštus. Ryklys pražiojo nasrus, o aš pasistengiau ištrūkti.“ E. Nerhuso sūnus atskubėjo į pagalbą ir vyras, pusiau prarytas ryklio, buvo ištrauktas iš vandens, o vėliau jam teko gydytis daugybę žaizdų ir sulaužytą nosį.
