Upėje su MB
Visus tuos metus su MB aš ne šiaip tik draugavau. Visą tą laiką sau melavau, negavau, ko reikėjo mano sielai. Dariau tai, ko pati visai nenorėjau, verčiau save, nes bijojau likti viena. Ši veikla aštuonerius metus labai mane alino... Tik dabar suvokiu, kodėl mane taip traukė viskas, kas susiję su dvasinėmis praktikomis, teorijomis. Man teko surinkti savo sielą iš naujo.
Prieš darydamas ką nors, ko visai nenori, turėtum pamąstyti, ar tikrai verta. Nes reikės už tai vėliau atsakyti. Tai tas pats, kaip daryti ką blogo kitam, – turėsi nuodėmes atlyginti gerais darbais. Pasirodo, kenkiant sau, galioja lygiai tas pats dėsnis. Privalėsi prieš save atsakyti. Kuo ilgiau sau kenksi, tuo ilgiau turėsi daryti sau gera...
Su Laima stengėmės palaikyti ryšį, bendrauti. Man buvo sunku, bet kartu labai aiškiai suvokiau, kad būtina tai daryti. Jei tik šioje situacijoje būsime išskirtos, nuskęsime abi. Iš visų jėgų stengiausi į ją žiūrėti kaip į žmogų, kuris yra taip pat nukentėjęs kaip ir aš. Mes buvome lyg du priešų kareiviai, įstumti į tą pačią duobę.
Ne laikas vienas kitam pjauti gerkles, reikia susivienyti, kad bendromis jėgomis išsikapstytume į viršų. Bet moteriškos ambicijos, vidinis ego buvo stipresni už gerus mano norus, jaučiau, kad nelinkiu jai laimės. Geriausia, ką galėjau iš savęs išspausti, – nejausti neapykantos.
Dabar esu įsitikinusi, kad dažnai gyvenime susiklosto tokia situacija, po kurios mūsų kelias pasisuka į vieną ar kitą pusę. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių. Galiu išduoti paslaptį, kad dažnai šias situacijas reikia spręsti vadovaujantis principu „gerumas avansu“. Turi nuolat į priekį sumokėti už būsimą paslaugą.
Oi, kaip sudėtinga tai daryti. Kaip galima mokėti jau dabar už tai, kas dar tik bus duota, ir net nežinant tiksliai, kas tai bus. Nėra jokių garantijų. Dar avansą reikia mokėti ne pinigais, bet gerumu. Čia tikras siaubas. Dažnam iš mūsų turbūt būtų daug geriau sumokėti atliekamą pinigų sumą ir taip lengvai išsisukti. Kas paprasčiau: savo priešui padovanoti automobilį ar tiek meilės, kiek yra vertas automobilis? Aš iš visų jėgų bandžiau dovanoti Laimai meilę. Nemeluosiu, man visai nesisekė.
Kai po įsimintino ryto vis dar šoko būsenos aš grįžau namo, jaučiau, kad tiesiog sėdėjau pačiame įvykių sūkuryje, jie mane nešė, nešė milžiniška srove kaip kalnų upė, aš sugebėjau tik laikyti galvą virš vandens, bet savikontrolės nebuvo. Tik dabar matau, kad tomis dienomis jaučiau milžinišką, beribį bejėgiškumą. Jaučiau visišką neviltį, baimę, kad nesugebėsiu nieko pakeisti. Nebuvo jėgų pokyčiams. Baimės upė buvo tokia srauni, kad aš tik laikiausi virš vandens: dar neskendau, bet ir neplaukiau.
Pirmas mano bandymas „plaukti“ buvo absoliučiai nevaisingas. MB man skambino – aš pakėliau ragelį. Jis kažką kalbėjo, kad reikėtų mums ramiai susitikti, viską aptarti, išsiaiškinti. Aš po kelių mykimų vis dėlto sutikau. Sutarėme tai daryti mano namuose. Po pokalbio, kuris jam buvo apie nieką, o man – apie viską, jis pasiprašė pas mane nakvoti. Sutikau. Galbūt atrodžiau abejinga, besipriešinanti taikai, blaivaus proto. Tačiau viskas buvo trapu kaip miltelinis cukrus ant spurgos. Saldūs milteliai byrėjo net neprilietus.
MB paaiškinimas, kodėl jis pradėjo draugauti su kita moterimi, buvo kažkoks nežemiškas. Išgirdusi stengiausi neanalizuoti, tiesiog kuo greičiau ištrinti iš savo atminties, kad tik toks baisus pranešimo kodas nesugadintų mano (vis dar palaikančių ramybę) smegenų vožtuvų.
Išmiegojom kartu, ir vėl nauja diena. Į mano kasdienių darbų tvarkaraštį teko įtraukti ir toleravimo veiksmus dėl manipuliavimo manimi: atsirado rūpestingų SMS, keli mieli telefono skambučiai, susirūpinimas mano klientais, nuostabus švelnumas bendram mūsų katinui, klausimai, ar man reikia to, ar kito...
Dienos pabaigoje susiskambiname, jis pasako, kad gal šią naktį reikėtų mums miegoti atskirai, gal čia ir ženklas, jog turime atskirai suvokti visas savo tiesas, savo jausmus, pabūti ir pajausti kiekvienas sau. Tą akimirką matau, kad jis vėl mane pradeda traukti į savo tinklą. Imu jausti kažkokį nesaugumą, nerimą, baimę, siaubą, nepasitikėjimą savimi, nepasitikėjimą juo. Einu miegoti, bet nerimas tik auga...
Maždaug penktą ryto nubundu savo lovoje ir jaučiuosi kaip narkomanė, kuriai – viskas – reikia dozės bet kokia kaina. Šią akimirką aš galiu apiplėšti žmogų, galiu nusižeminti, galiu viską pažadėti, bet man reikia dozės. Atsikeliu ir einu į MB namus.
Ankstyvas rytas, Vilniaus senamiestyje nuostabiai gražu. Oras malonus, vasariškai vėsus, gatvės tuščios, saulė jau pakilusi, medžiai žali. O man trūksta oro. Mano krūtinė kilnojasi, kvėpavimas šokinėja, negaliu įkvėpti. Manau, tuo momentu vyko milžiniška sielos ir proto kova. Protas sakė:
– Šaunuolė, Jurga, eik, eik, aš norėčiau, kad tu, mieloji, liktum komforto zonoje. Nepriimk jokių rizikingų sprendimų, nes tai juk pavojinga, liksi viena. O pavojų, aš, protas, nemėgstu. Kai jaučiu grėsmę, galvoju, ar man pavyks išgyventi, tada per daug jaudinuosi, man tai nepatinka ir netinka.
Teisingai, mergaite, eik pas Mėlynbarzdį ir vėl susitaikyk su juo, jis juk toks pasakiškas vyras. Greitai užmirši šitą įvykį, draugai bei giminės dar nieko nežino ir nesužinos.Ateityje gal net išmoksi tokių jo nuotykių visai nepastebėti. Kiek jis dar lakstys paskui tuos sijonus, juk jau pusę amžiaus nugyveno.
Žodžiu, teisingai darai, čia gi dovanos, malonumai, lengvas ir SAUGU S gyvenimas, naujos žinios, naujos pažintys, prašmatnus maistas, pinigai, kelionės, viskas paduota,ko dar tau reikia? Kažkokios šeimos, moralinių vertybių? Nesąmonė, niekam dabar to nereikia, visi gyvena be jų ir visiems gerai.
Siela taip pat iš paskutiniųjų stengėsi išdėstyti savo nuomonę:
– Jurga, Jurga, ką tu darai? Kodėl šitaip save žemini? Už ką taip nekenti savęs ir šio gyvenimo, kad renkiesi tokį apgailėtiną egzistavimą?
Nuo šių minčių einant gražiausią, šviesiausią ir gaiviausią pavasario rytą man tikrai fiziškai trūko oro. Staiga pagalvojau, kad šia situacija galiu pasinaudoti. Kai nueisiu pas Mėlynbarzdį, apsimesiu, jog blogai jaučiuosi. Pasakysiu, kad išsigandau tokios būklės viena ir atėjau pas jį. Gal tada neatrodys viskas taip apgailėtina. Stebėjau save ir supratau, kad tai pats absurdiškiausias melas, kokį tik esu sugalvojusi. Na, bet kito varianto tiesiog neturėjau.
Kai jis atidarė duris, taip ir pasakiau, kad man trūksta oro. Pašnopavau giliai, pati karštai įtikėjau, jog atėjau tik dėl to. Mėlynbarzdis – nuostabus, mylintis vyras – apkabino mane, prisiglaudė ir nusivedė miegoti, nes dar buvo anksti.
Gavau „narkotikų“ dozę ir jaučiau, kaip ji jau pasklido venomis. Pasakiškas jausmas. Ateities pasekmės šią akimirką neegzistavo. Buvau čia ir dabar. Plaukti sraunia upe pasidarė nebaisu. Nejudinau nei rankų, nei kojų, ir manęs tai nejaudino, galėjau ramiai stebėti besikeičiančius pakrantės vaizdus, kaifas...
Ryte viskas buvo tik geriau, abstinencijos nebejutau, nes aš juk pabudau šalia MB. Narkotikai tebeveikė. Kažką pasišnekėjome: truputį apie šiuos mūsų įvykius, truputį apie kasdienybę.
Toliau mano nuotykiai dar gražiau dėliojosi. Aš vėl tikėjau, kad mes būsime kartu, kad kitaip neįmanoma, taip skirta. Juk šitaip smagiai kartu pusryčiavom... Kol kas labai garsiai ir drąsiai savo palankumo nedeklaravau, na, bet MB turbūt jautė, kad padėtis švelnėjo.
