Neleiskite pažeminti Lietuvos
XVII Pažaislio muzikos festivalis tęsia prasmingą ir gražią tradiciją populiarinti lietuvišką dramaturgiją. Šiandien, Valstybės dienos išvakarėse, Kaune prie pilies bus parodyta režisieriaus Vytauto Rumšo premjera „Didysis Vytautas – karalius“ pagal Maironio istorinės draminės trilogijos trečiąją dalį, parašytą Vytauto Didžiojo 500 mirties metinių proga 1930 m.
Daugelis literatūros kritikų rašė, kad verta atsiversti pjesių puslapius ir įsiskaityti į šias istorines dramas. Anot V. Mykolaičio-Putino, mes žinome daug geresnių poetų nei Maironis, tačiau jo žodžio galios virpesys yra magiškas.
„Maironio poezija daro įtaką ir mūsų dabartinei sąmonei, padeda rasti savyje tai, ką vadiname tautiškumu. Galime daug kalbėti apie tai, kad esame patriotai, esame tauta, sauganti savo identitetą, bet ar tie vidiniai dalykai yra tikri, užčiuopiami, ar tik muilo burbulas? Šia pjese Maironis ne tik primena istoriją – ji labai panaši į šių dienų istoriją“, – tvirtina Vytautas Rumšas.
Režisieriui labai patiko literatūros kritiko Jono Lankučio žodžiai: „Kiek dėta pastangų pažadinti tautą iš amžių miego, nusviesti vergovės pančius, pasidžiaugti laisve, o netikrumo šešėlis vis tiek persekioja. Kas bus toliau, ar pajėgsime atlaikyti, ar nesuės tarpusavio vaidai, ar nepakeis visko savaip naujos, galingesnės jėgos? Todėl kas bebūtų, neleiskite pažeminti Lietuvos. Išlikite dvasiškai nepalūžę.“ Paskutiniai Vytauto žodžiai prieš mirtį ir buvo tokie: „Neleiskite pažeminti Lietuvos.“
„Dabartinės Lietuvos santykių su Lenkija kontekste šie žodžiai ypač aktualūs. Lenkai lietuvius laikė tarnais, Jogaila, o ne Vytautas, buvo karalius. Gyvenimas pilnas viliojančių, blizgančių daikčiukų, norisi pasakyti žmogui: sustok, pasižiūrėk, kas vyksta aplink, pasižiūrėk į save ir paklausk: „Kas tu esi, lietuvi?“ – ragina susimąstyti režisierius.
Anot V. Rumšo, žmogų reikia ne glostyti, raminti, o išjudinti, net suerzinti. Visa tai vyksta šioje pjesėje – kovos dėl nepriklausomybės, bandymas atsiskirti nuo lenkų, nes Lietuva visą laiką norėjo būti savarankiška valstybė. Ši tema, kartu ir žmogaus paaukojimas, dramą nuspalvina tragiškomis, liūdnomis spalvomis.
Spektaklyje atskleidžiami Vytauto ir jo žmonos Julijonos tarpusavio santykiai. Vytautas – plataus mąstymo žmogus, despotiškas, bet mylintis tautą valdovas, šalia jo išryškėja tragiškas Julijonos likimas.
Kaip ir ankstesniuose režisieriaus V. Rumšo istorinių dramų pastatymuose – J. Marcinkevičiaus „Katedros“ ir „Mažvydo“ – Kauno pilis yra scenografijos dalis.
„Spektakliai lipdėsi prie pilies iš įvairių pusių. Tik „Katedra“ buvo atgręžta į Šv. Jurgio bažnyčią. Spektaklio „Didysis Vytautas – karalius“ scena orientuota į bokštą, tarp dviejų pilies sienų susikirtimo (scenografijos autorė ir kostiumų dailininkė Virginija Idzelytė-Dautartienė). Man atrodo, tai simboliška: ir Vytautas įspraustas tarp dviejų jėgų, kovoja už krašto nepriklausomybę“, – pasakoja režisierius Vytautas Rumšas.
Kaip atrodė pėstininko saga?
Ukmergės karo istorijos klubas „1-asis LDK Didžiojo Etmono pėstininkų regimentas“ oficialiai susibūrė prieš septynerius metus, tačiau tikroji veikla prasidėjo gerokai anksčiau. Lygiai taip pat ir su nariais – užregistruota dvylika, bet bendraminčių, dalyvaujančių renginiuose ir visokeriopai prisiderančių, yra daugiau. Klubo narys dailininkas Julius Zareckas istorija domėjosi šiek tiek labiau nei eiliniai piliečiai, ypač gilinosi į Ukmergės miesto ir rajono istoriją.
O atkreipti dėmesį į konkretų istorijos periodą menininką paskatino Kauno karo muziejaus darbuotojai, kurie ėmėsi iniciatyvos rekonstruoti 1812 m. birželio 28 d. prancūzų ir rusų kariuomenių susidūrimą ties Deltuvos miesteliu, istorijoje vadinamą Vilkmergės mūšiu. Tai vienintelis Napoleono armijos mūšis su Rusija dabartinės Lietuvos teritorijoje.
J. Zareckas, kaip Ukmergės savivaldybės Kultūros ir viešųjų ryšių skyriaus darbuotojas, prisidėjo prie šios iniciatyvos. Taip natūraliai atsirado paskata pačioje Ukmergėje suburti istorijos „rekonstruktorių“ būrelį, sujungti bendraminčius, kurie ant savo pečių užsikrautų organizacinį darbą, išplėsti mūšio rekonstrukciją.
Istorija besidomintis menininkas apgailestauja, kad labai mažai išliko istorinės medžiagos apie rekonstruojamą pulką. „Užsienio gyvosios istorijos klubai gali nusipirkti viską: nuo šautuvo iki sagos. O mes kartu su muziejininkais, kolegomis iš Lenkijos renkame informaciją po trupinėlį ir dar negaliu pasakyti, kad viską žinome“, – pasakoja J. Zareckas.
Ukmergės gyvosios istorijos klubas rekonstruoja Tado Kosciuškos sukilimo laikų lietuvišką karinį dalinį, kuris dislokuotas Ukmergėje 1792–1794 m. Tais laikais ne visuomet fiksuota, kokia buvo karių apranga. Kartais aprašoma vienaip, pavaizduota kitaip, o analogiškame šaltinyje randama dar kita informacija.
Istorinius drabužius pagal pateiktas nuotraukas, iškarpas pasiuva moterys, o diržus, šovinines pasigamina patys klubo nariai. Emblemas atsivežė iš Lenkijos, sagas nuliejo Juliaus draugas pagal užsakymą.
„Įdomi istorija nutiko su saga. Kartą, vaikščiodamas ant Tauro kalno Vilniuje, pakrapštinėjau žemę ir radau sagą. Nesu ekspertas, tačiau sprendžiant iš metalo, formos, panašu, kad radau XVIII a. sagą. Ji visai tokia kaip ir LDK pulko saga. Esu matęs internete nuotrauką autentiškos sagos su skaičiumi, kuris nurodo pulko numerį“, – pasakoja J. Zareckas.
Klubo veiklos pradžioje ukmergiškiai sugebėjo patys pasidaryti ginklus. „Buvome tikri didžiavyriai“, – saviironiškai pastebi Julius. Ginklai atrodė gana autentiškai, be to, su jais ir šaudyti buvo galima. Tokius ginklus per renginius ir turi mūšių rekonstruktoriai. Tačiau dabar ukmergiškiai savadarbių šautuvų atsisakė, laiko juos namuose kaip prisiminimus apie „jaunystę“, nes nusipirko tikrus.
Klubo nariai šautuvus, kaip ir visa kita, perka už savo pinigus. Nors renkamas klubo nario mokestis, gaunamas atlygis ir už dalyvavimą renginiuose, tačiau bendrų lėšų neužtektų vienam kareiviui aprengti. Naujokas, norėdamas iš karto viską įsigyti, turėtų sumokėti apie 6 tūkstančius litų. Todėl dalyvaudamas renginyje pirmą kartą skolinasi batus ar švarką, aprangą ir amuniciją įsigyja pamažu. Ukmergiškis pripažįsta, kad šis pomėgis reikalauja nemenkų išlaidų.
Klubo nariai susirinkę bendrauja kaip ir visi paprasti žmonės, kalbasi kasdieniškomis temomis, bet nuvykę į didelius renginius ir apsigyvenę palapinių miestelyje pasineria į kitus pojūčius. „Kai rekonstrukcijos erdvė užgožia automobilius, vaikšto istoriniais drabužiais apsivilkę kolegos, aplink kalba rusiškai, lenkiškai, lietuviškai ir ta kalbinė aplinka atitinka to meto realijas, miegama palapinėje, valgoma prie stalo, ant kurio nepamatysi plastikinio indo, tarsi nusikeliame į praeitį.
Apima keista nuotaika, atsiranda jaudulys prieš mūšį. Tai keisti dalykai – visai kas kita, nei skaityti istorijos knygą ar žiūrėti iliustracijas“, – įspūdžiais dalijasi Ukmergės karo istorijos klubo narys Julius Zareckas.
Esame atsakingi už dabartį
Šiais metais sukanka 650-metų, kai prie Mėlynųjų vandenų susikovė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Aukso ordos kariuomenės. Lietuviams vadovavęs didysis kunigaikštis Algirdas iškovojo pergalę. Tai buvo pirmasis didelis mongolų ir totorių pralaimėjimas Rytų Europoje. Mėlynųjų vandenų mūšio pergalė buvo svarbi ne tik Ukrainai bei Lietuvai, bet ir apskritai Europai, nes nulėmė civilizacijų susiskaldymą. Šiai progai paminėti per Mindaugo karūnavimo dieną ant Rambyno kalno bus parodytas muzikinis spektaklis „Algirdas“.
Spektaklyje vaidina 6–12 klasių Vilniaus Naujininkų vidurinės mokyklos mokiniai. Iš viso scenoje pasirodo net 70 žmonių – tai aktoriai, choristai, šokėjai ir profesionalūs muzikantai, grojantys gyvai.
Spektaklio režisierė ir muzikos autorė Eglė Grigalaitytė sako, kad pirmiausia siekė vaikams suteikti galimybę gyvai prisiliesti prie istorijos.
„Apie Mėlynųjų vandenų mūšį nieko nebuvau girdėjusi, kol neprisijungiau prie tarptautinio projekto, skirto šiai datai pažymėti. Tuo labiau vaikai nieko nežino. Kaip jiems papasakoti istoriją apie Algirdą, perteikti subrendusio didžiavyrio patirtį? Tai buvo didelis iššūkis. O spektaklio siužetas paprastas: vaikai randa uždraustą knygą, pradeda skaityti ir persikelia į praeitį, susitinka Algirdą ir jo žmoną Julijoną, pamato iš arti mūšį.
Apie kunigaikštį žinome labai mažai, neišliko jokių žinių apie jo asmenybę, todėl buvo daug laisvės fantazijai. Dabar mėgstame sakyti, kad svarbu čia ir dabar, mėgaukimės akimirka, tačiau nežinodami praeities nesukursime ateities. Esame atsakingi ir už tai, kas vyksta dabar. Manau, kad ir šis spektaklis kuria istoriją“, – pasakoja E. Grigalaitytė.
Nežinodamas seno, negali kurti naujo
Žygiai gamtoje su tėvais vaikystėje, vėliau savarankiškas dalyvavimas žygeivių kultūroje, studijos Vilniuje ir įsiliejimas į folklorinį judėjimą architektą Gytautą Braidoką natūraliai paskatino susidomėti gyvąja istorija – 2003 metais jis įkūrė klubą „Varingis“.
„Viskas prasidėjo nuo karinių dainų. Norėjosi geriau pajausti jų dvasią inscenizuojant kautynes“, – paaiškina Gytautas.
Gyvosios istorijos klubas „Varingis“ vienija žmones, besidominčius X–XIII amžiaus baltų genčių karyba ir gyvensena. Į veiklą įsitraukusios ir merginos, tik, žinoma, jos nesikauna, labiau domisi amatais. Šis laikotarpis ypač domina Gytautą, nes yra vienas įdomiausių Lietuvos istorijos etapų valstybės susikūrimo priešaušryje ir švariausias baltų savasties periodas. „Klubo veikla vien juo neapsiriboja, – patikslina vadovas, – domimės ir vėlesniais laikais, jau siekiame XIV amžių.“
„Varingio“ narių ginkluotė ir apranga rekonstruota remiantis archeologiniais ir istoriniais duomenimis. Be materialinės kultūros – drabužių, ginklų, papuošalų, buities rakandų, klubo narius domina ir dvasinė protėvių kultūra, jų tradicijos, tikėjimai, dainos.
„Rengiame žygius į gamtą vadovaudamiesi tų laikų gyvensenos principais, stengiamės išgyventi be šiuolaikinės civilizacijos patogumų. Miške įžiebiame ugnį be degtukų, negaminame valgių iš bulvių, nes tais laikais jų nebuvo – pakeičiame kruopomis, mėsą kepame arba džioviname“, – pasakoja Gytautas.
Klubas rengia ir stovyklas vaikams. Kai kurie mokinukai sudalyvauja tik norėdami užsidėti pliusą prieš mokytoją, o kiti iš tiesų susidomi.
„Nežinodamas seno, negali kurti naujo. Prisilietimas prie istorijos duoda kibirkštį, suteikia stimulą kūrybai“, – mano klubo vadovas.
Jis tvirtina, kad karybos meną galima perprasti tik tuomet, kai pats į ranką paimi kovos kirvį, kalaviją, ietį, skydą ar kitą ginklą, pajunti jo svorį ir jėgą. Karyba ilgus amžius buvo neatsiejama žmonių gyvenimo dalis.
„Mes stengiamės kuo labiau priartėti prie gyvos istorijos ir norime, kad kiti žmonės, žvelgdami į mūsų demonstruojamas kovas, bent akimirką pajaustų praeities dvelksmą. Norime suprasti protėvių išmintį bei patyrimą ir tai perduoti ateinančioms kartoms“, – teigia Gytautas Braidokas.
Barbora įkvėpė dizaineres
Kostiumų dizainerės Jolanta Talaikytė, Agnė Kuzmickaitė ir Renata Maldutienė sukūrė jungtinę kolekciją „Barbora Radvilaitė. Nuo... iki“, ji buvo pristatyta minint Barboros Radvilaitės mirties metines gegužę. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto žmona, Lenkijos karalienė Barbora Radvilaitė paliko ryškų pėdsaką mūsų istorijoje ir kultūroje, pasižymėjo subtiliu skoniu ir elegancija, mėgo madingai rengtis, tad nenuostabu, kad iki šiol jaudina menininkus.
Jolantai Talaikytei kilo mintis sujungti trijų dizainerių kolekcijas ir sukurti vieną projektą, skirtą Barborai – ne vien kaip istorinei asmenybei, bet ir kaip moteriai. „Šioje kolekcijoje romantizmo, praeities dvasia persipina su šiandiena. Barbora – ne tik spektaklio personažas ar kolekcijos įvaizdis – tai moters simbolis. Realios moters, kuri gyveno renesansiniame ir barokiniame Vilniuje, vaikščiojo XIX–XX pradžios miesto gatvėmis, buvo madinga prieškariu ir pokariu“, – pasakoja J. Talaikytė.
Kolekcijos spektras platus – nuo Agnės Kuzmickaitės teatrališkų kostiumų, sukurtų Valstybinio jaunimo teatro spektakliui „Žygimantas ir Barbora“, Renatos Maldutienės istorinių drabužių iki J. Talaikytės modernių modelių. „Ši kolekcija – tai emocinė pajauta, menininko vizija.
Nors neišvengiama istorinių kostiumų analogijos, tačiau tai tik užuomina, ne autentika“, – teigia J. Talaikytė.
Menininkėms erdvės suteikė ir mistinė Barboros asmenybės aura, tik menamas jos paveikslas. Kiekviena moteris savyje turėtų atrasti Barborą Radvilaitę, tikrą grožio ir moteriškumo simbolį.
