aA
Kauno medicinos universiteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovė, Europos akušerių ginekologų asociacijos valdybos, Šiaurės šalių akušerių ginekologų federacijos narė Rūta Nadišauskienė savo gyvenimą pašventė svarbiausiam žmogaus gyvenimo virsmui – gimimui. Kokia šio sunkaus darbo kasdienybė, gydytojos rūpesčiai ir džiaugsmai?
Rūta Nadišauskienė
Rūta Nadišauskienė
© R.Šemelytės nuotr.

- Gydytojos akušerės-ginekologės profesija labai atsakingas ir sunkus darbas. Kas padėjo pasiryžti šiam žingsniui?

Mano mama – gydytoja odontologė, dirbo Klinikose, apie 40 metų vadovavo Veido ir žandikaulio chirurgijos skyriui. Nuo vaikystės namuose girdėdavau aptarinėjamas medicinos temas ir problemas. Be to, ir gyvenome netoli Klinikų, dažnai ten lankydavausi pas mamą. Ligoninė man nekėlė jokios baimės.

Svajojau studijuoti humanitarinius mokslus, rūpėjo literatūra, buvau puiki skaitovė. Tačiau iki šiol prisimenu su mama pokalbį, kuris nulėmė mano apsisprendimą. Jai pavyko įtikinti, kad būdama gydytoja turėsiu laiko savo pomėgiams ir tuo pačiu galėsiu padėti žmogui. Mamos nuomone, tai išskirtinė galimybė, suteikianti gyvenimui pilnatvės. Ir tikrai niekada dėl savo pasirinkimo nesigailėjau. Studijuodama tikrai žinojau, kuo negalėčiau būti – gąsdino psichiatrija ir pediatrija, buvo labai gaila sergančių mažų vaikų.

- Kodėl pasirinkote tokią subtilią moters sveikatos sritį?

Net nežinau kodėl, bet jau pirmajame kurse ši profesija atrodė paslaptinga ir išskirtinė. Labiausiai imponavo gimimo virsmas – juk šiame gyvenime yra du svarbiausi dalykai – atėjimas į šį pasaulį ir mirtis. Labai išmintingai man patarė mama: tai nepaprastai sunki, atsakinga specialybė ir, kad nebūtų tuščių svaičiojimų, reikėtų tame skyriuje padirbėti. Taip ir padariau – vasarą įsidarbinau sanitare, ploviau gimdyklą, vėliau man leisdavo patarnauti ir akušerei. Mačiau ir nesėkmingų atvejų, mirė mano bendraamžė gimdyvė. Bet tai manęs neatbaidė.

Reikėjo įdėti labai daug pastangų, kad įgyvendinčiau svajonę tapti ginekologe. Visais laikais tai buvo populiari profesija, konkurencija didelė. Man ir pačiai teko gimdyti Klinikose. Tokia patirtis taip pat buvo labai naudinga, skyriaus darbą pamačiau iš „kitos“ pusės.

- Kaip pasikeitė požiūris į gimdyves per ilgalaikę Jūsų darbo praktiką?

Mano darbo praktikos pradžioje gimdymo skyriai buvo uždari, vyrai su gėlėmis stovėdavo po langais. Buvome įsitikinę, kad tokiu būdu apsaugome gimdyves ir naujagimius nuo užkratų, nors iš tiesų „augindavome“ patį baisiausią ligoninės užkratą, pavyzdžiui, auksinį stafilokoką. Vėliau suvokėme – kad kuo naujagimiai anksčiau gauna šeimos, namų mikrofloros, tuo jie greičiau įgyja atsparumą.

Kitas dalykas, gydytojai, žinoma, norėdami tik gero, per daug skatindavo įvairias intervencijas į gimdymo procesą. Ilgainiui ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje subrendo supratimas, kad gimdymas – natūralus procesas. Jei viskas vyksta normaliai, gydytojui reikia „sėdėti prispaudus rankas“. Šiuo atveju labai svarbus akušerės vaidmuo. Bet kokia intervencija sukelia papildomų problemų, kurias reikia spręsti medicininėmis priemonėmis. Taigi intensyvi ir agresyvi medicininė pagalba pasikeitė, todėl dabar mažiau pasitaiko kraujavimų, didesnių komplikacijų.

Nėščiųjų, gimdyvių ir kūdikių mirtingumas labai smarkiai sumažėjo. Tai vieninteliai rodikliai Lietuvos sveikatos priežiūros srityje, kuriais pagrįstai didžiuojamės. Galiu pasidžiaugti ir tuo, kad mūsų darbas nebuvo beprasmis ir vis daugiau mamų ilgai žindo naujagimius. Tai naudinga ir moters sveikatai.

Buvo laikas, kai tekdavo įkalbinėti moteris tuoj pat po gimdymo likti su naujagimiu. Mamos ir naujagimio palatų vis daugėjo. Dabar jau vadovaujamės naujagimiui draugiškos ligoninės principais, stengiamės sukurti aplinką, kuo artimesnę namams.

Vis daugiau pastoja ir pagimdo tos moterys, kurios anksčiau negalėjo susilaukti vaikų dėl įvairių priežasčių. Išgyvena ir anksčiau laiko gimę naujagimiai. Tai dideli pasiekimai, kuriuos lėmė mokslo laimėjimai ir neonatologijos vystymasis. Tai, kas anksčiau buvo nesuderinama su gyvybe, šiais laikais kartu su chirurgais pavyksta išgelbėti naujagimį ir jie normaliai vystosi.

- Kita vertus, kyla daugybė etinių problemų, kurias sprendžiame kiekvieną dieną.
Kas kelia nerimą?

Ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje atsirado keliančių nerimą tendencijų. Daugiau vyresnio amžiaus moterų, gimdančių pirmą kartą. Tai lemia šiuolaikinis gyvenimo būdas, noras pirmiausia pasiekti profesinių aukštumų, susikurti materialinę gerovę. Tai sukelia papildomų ir labai rimtų problemų. Gamtos surėdyta taip, kad nuo 35-erių mažėja moters vaisingumas, didėja vaisiaus anomalijų tikimybė, įvairios kitos komplikacijos.

Kita problema – prasidėjo tikra cezario pjūvio operacijų „epidemija“. Mūsų visuomenėje vyrauja supratimas, kad tai vos ne panacėja visais atvejais, ir gydytojams daromas spaudimas. Iš tiesų tai neišsprendžia visų problemų. Gimdymas – rimtas įvykis gyvenime, kuriam reikia ruoštis ir nebijoti patirti pojūčių, kurie nėra labai malonūs. Tačiau jei viskas vyksta normaliai, skausmai pakeliami ir prasmingi, tuo net neabejoju. Negalima gimdymo vertinti vartotojišku požiūriu – atvežta gimdyvė tuoj pat nuskausminama, padaromas pjūvis ir viskas. Tai nepraeina be pasekmių.

Jei pirmo gimdymo metu buvo atliktas cezario pjūvis, daugėja komplikacijų kito nėštumo metu: gali būti įaugusi placenta, prasidėti smarkus kraujavimas. Kartais tenka net pašalinti gimdą.

Nors mokslas dar nepatvirtino, bet faktai rodo, kad naujagimiams, gimusiems po cezario pjūvio, vėliau daug dažniau kyla sveikatos problemų. Viskas, kas nukrypsta nuo normos, turi būti kažkokiu būdu kompensuota.

- Ar turite sąlygas panaudoti visas savo žinias?

Nauja mūsų veiklos sritis – vaisiaus chirurgija. Sėkmingai atliekamos chirurginės operacijos, perpilamas kraujas, atliekami tyrimai dėl genetinės patologijos. Yra ir kitų darbų, kuriuos numatome ateityje, bet neturime medicininės įrangos.

Jei palygintume su Europos ligoninėmis, pas mus taip pat nėra reprodukcinės sveikatos padalinio, nevystome pagalbinių apvaisinimo būdų. Kol kas tai privačių įstaigų veiklos sritis. Klaidingai toks apvaisinimo būdas vadinamas „dirbtiniu“, nes jis natūralus, tik tam tikrame etape reikalinga pagalba.
Mūsų žinios leidžia tai atlikti universitetinėje ligoninėje, tačiau susipynusios etinės, moralinės, ekonominės ir religinės nuostatos.

Pasaulio sveikatos organizacija nevaisingumą traktuoja kaip ligą. Apvaisinimas mėgintuvėlyje, kuris visus taip gąsdina, nėra vienintelis būdas. Yra daug kitų metodų. Juos reikia vystyti, kad visiškai priartėtų prie natūralių fiziologinių sąlygų. Tačiau be universitetinės bazės ši sritis nesivystys.

Skandinavijos šalyse jau gimė 2–3 procentai vaikų, panaudojus pagalbinius apvaisinimo metodus. Šiuo požiūriu mūsų pacientai nukenčia. Jie ir turėtų skatinti diskusijas visuomenėje, tačiau nevaisingumas – tam tikra stigma, apie kurią vengiama kalbėti viešai.


- Ką manote apie tai, kad vis daugiau gydytojų išvyksta dirbti į užsienį?

Tai tikrai aktuali problema, nes maži atlyginimai ir netobula visa medicinos sistema. Mes tik džiaugiamės, kad mūsų specialistai ypač vertinami ir gerbiami užsienyje. Viena mūsų buvusi rezidentė, dirbanti Prancūzijoje, juokavo, kad kolegos norėtų ją klonuoti – būtų nuostabu turėti daugiau tokių kaip ji.

Kita vertus, jauni specialistai neranda darbo. Vyresnio amžiaus gydytojai nenori išeiti iš darbo, nes iš pensijos neišgyvens, sutinka dirbti už mažesnį atlygį. Pernai baigusieji akušerijos–ginekologijos rezidentūrą turi vos po kelis budėjimus per mėnesį mažesnėse ligoninėse. Net ir tos specialistės, kurios sukūrė šeimas, turi mažus vaikus, svarsto apie tai, į kokią užsienio šalį išvažiuoti.

Kita priežastis – ydingas Paciento teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, kuris iš esmės puola tik gydytoją. Vyrauja nuomonė, jog kitose šalyse žmonės miršta dėl ligų, o pas mus dėl gydytojų nekompetencijos. Žinoma, aplaidumo negali būti, bet klaidų visada pasitaiko.
Kolegoms sakau, jog reikia labai gerai dirbti pedagoginį darbą, nes tampame specialistų kalve Vakarų Europai. Didžiuojamės, kad mūsų specialistai dirba Vokietijoje, Belgijoje, Švedijoje, Danijoje, Prancūzijoje ir kt.

Mūsų reikalas – kuo geriau dirbti savo darbą. O „proto nutekėjimo“ į užsienį problema turi rūpintis valstybė. Jei gydytojas nesugeba išlaikyti šeimos, ne tik jis išvažiuoja, bet kartu pasiima ir savo vaikus. Deja, apsispręsti nėra lengva, juk pačių brangiausių dalykų už pinigus nenusipirksi, nei artimųjų, nei savo socialinės aplinkos.

- Kaip atsipalaiduojate po sunkios darbo dienos?

Praktiškai kiekvieną dieną skaitau, ir ne tik profesinę literatūrą. Žaviuosi muzika, nes pati mokiausi J. Naujalio muzikos mokykloje fortepijono klasėje. Namuose pianinu neskambinu, nes prastai vertinu savo muzikinius gabumus. Verčiau pasiklausyti profesionalių atlikėjų. Džiaugiuosi, kad pas mus būna puikių klasikinės ir operinės muzikos koncertų. Anksčiau mėgdavau Dramos teatrą, tačiau pastaruoju metu trūksta gerų spektaklių. 

O kai galiu sau leisti ilgas atostogas, niekuo nepakeičiamos yra kelionės. Man įdomiausia, kaip svetur gyvena žmonės. Bėgant metams pradėjau jausti poreikį kuo daugiau laiko praleisti gamtoje. Nuostabu, kad turėjau galimybę keliauti po įvairiausias pasaulio šalis.

Ar dukra seks Jūsų pėdomis?

Dukra mokosi septintoje Jėzuitų gimnazijos klasėje. Ji nori būti vaikų gydytoja, bet gyvenimo planai vis dar keičiasi – vilioja ir dizainerės darbas. Pagaliau ji ir pati supranta, kad dar neapsisprendė. Kai kurie kolegos sako, kad savo vaikams nepatartų rinktis medicinos, nes tai labai sunkus darbas. Tikrai nesakyčiau to dukrai. Žinoma, kad sunku, bet ir labai prasminga.

Tikri dalykai sunkiai pasiekiami. Tikrai nedaug specialybių, kur gali patirti tokį dvasinį pasitenkinimą. Kai pamatai, kad žmogus pasveiko – stebuklas. Gal tai ir ne mūsų nuopelnas, gal toks jo organizmas, bet vis tiek labai gera. Svarbiausia reikia turėti gerą širdį ir mylėti žmones.

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Oficialu: Klaipėdoje nuo COVID-19 pasveiko šeši pacientai papildyta 20:44 val.  (313)

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas socialiniame tinkle Facebook pasidalino džiugia...

Koronavirusu susirgusi Seimo darbuotoja atsisako pateikti savo kontaktus ir maršrutus papildyta Gaižausko komentaru (1256)

Karantino sąlygomis gyvenančioje Lietuvoje – precedento neturintis skandalas. Nors įstatymas...

Pirmadienį šalyje nustatyti dar 7 užsikrėtimo atvejai iš viso šalyje užfiksuotas 491 atvejis (187)

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šiandien, atlikus tyrimus, Lietuvoje patvirtinti...

Traukiantis šilumai sulauksime sniego ir plikledžio (3)

Antradienio naktį Lietuvos padangėje praplauks nedidelis debesų sūkurys. Vietomis, daugiausia...

Vyrui diagnozavo COVID-19, bet pakartotinai netiria: už kelių dienų į darbą, bet virusą dar gali nešioti (117)

40-metis Andrius (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – aut. past.) iš Austrijos, į kurią buvo...

Generalinis komisaras: nubausti už saviizoliacijos pažeidimus patys dar negalime (117)

Šalyje prasidėjus trečiajai karantino savaitei, Lietuvos policija vis dar neturi įstatyminio...

Baltarusiai valdžios sprendimų dėl koronaviruso nelaukia – patys imasi veiksmų (69)

Medikai iš viso pasaulio, įskaitant ir sveikatos priežiūros profesionalus iš Baltarusijos, dėl...

Profesorius papasakojo, kokios apsaugos nuo virusų priemonės yra efektyviausios (76)

COVID-19 pandemijos akivaizdoje susiduriame su asmens apsauginių priemonių trūkumu. Jų...

Italijoje auga nuo koronaviruso mirusių žmonių skaičius, bet užsikrečia vis mažiau pasaulyje jau mirė daugiau nei 35 tūkst. žmonių (93)

Italijoje per pastarąją parą nuo koronaviruso infekcijos (COVID-19) mirė dar 812 žmonių, o...

Malinauskas: buvau asmeniškai Verygos patikintas, kad reagentų nepritrūks (226)

Buvęs premjero patarėjas bei Visuomenės informavimo grupės vadovas dėl koronaviruso Skirmantas...

|Maža didelių žinių kaina