aA
Šiandien medikų nebestebina vos pusės kilogramo naujagimiai. Prieš 15 metų Kaune gimusi 500 g svorio ir 25 cm ūgio Dovilė Kemzūraitė į Lietuvos rekordų knygą pateko kaip mažiausias Lietuvoje gimęs ir išgyvenęs kūdikis.
Mama su kūdikiu
© Shutterstock nuotr.

Prieš 11 metų rekordą sumušė Šiauliuose gimusi Rasa Urbonaitė, gegužės 16-ąją į pasaulį atkeliavusi 450 g svorio ir 28 cm ūgio. „Kaip du pakeliai varškės“, – juokiasi Lietuvos coliukės, šiandien jau pamiršusios įnirtingos kovos už gyvenimą sunkumus.

Svarbu nepasiduoti

Į susitikimą Dovilė ir jos mama Alma Kemzūrienė vėlavo. Išlipusi iš mašinos Alma pirmiausia suskubo teisintis, kad nespėjo susitvarkyti kambario, nes nuo ryto buvo Kaune, o grįždamos su dukra namo į netoli Išorų esantį Girininkų kaimą pateko į avariją. Jos sveikos, mašinos įlenkimai nežymūs, bet vis tiek nemalonu...

Tai niekis, palyginti su kita, vos prieš kelias valandas išgirsta žinia: gydytojai Almai Kemzūrienei diagnozavo gimdos kaklelio vėžį. Moteris iš paskutiniųjų stengiasi būti tvirta, o greta sėdinti Dovilė prapliumpa ašaromis.

„Nusiramink, Dovile, neverk, viskas bus gerai... Svarbu nepasiduoti, būti stipriai! O aš turiu būti stipri, turiu būti tvirta: man dar reikia jus su broliu užauginti, išleisti į gyvenimą!“ – dukrą ramina mama. Jos širdis kažką negero jautė: Almos mama Genutė Pakštienė taip pat sirgo vėžiu ir mirė sulaukusi 65 m.

„Aš nesiskundžiu savo gyvenimu: jei šiandien blogai, rytoj bus gerai, jei durys užsidaro, langelis atsidaro – tokie mano gyvenimo kredo. Stengiuosi džiaugtis tuo, ką turiu, kuo esu, ir šypsotis, kad ir kas nutiktų. Draugės net klausia, ar aš kada verkiu?

Kartais, kai išleidžiu vaikus, apsikabinu pagalvę – mano ašarų jie neturi matyti. Tikiu, kad visi Dangaus siųsti išbandymai, sunkumai man tik suteikia dar daugiau stiprybės, sutelkia šeimą, kurios kiekvienu nariu galima pasitikėti kaip pačiu savimi. Deja, mūsų šeimoje šiandien esame tik trise: aš, dukra Dovilė ir pusketvirtų metų už ją vyresnis sūnus Deividas“, – sako A. Kemzūrienė.

Nepritekliai subrandino

Apie savo vyrą Raimundą moteris nenori kalbėti: prieš šešerius metus išsiskyrė – jis sukūrė šeimą su Almos geriausia drauge. Išsiskyrė draugiškai, bet be jokių įsipareigojimų, pažadų padėti sunkią minutę, tad vaikų išlaikymas ir atsakomybė dėl jų ateities gula tik ant vienos mamos pečių.

Kas kaltas dėl iširusios šeimos? A. Kemzūrienė mąsto labai blaiviai: „Nebūna taip, kad kaltas tik kažkuris vienas – abu nagus prikišome... Išsiskyrusi kurį laiką gyvenau Kaune, dirbau parduotuvėje „Norfa“ apsaugininke, buvau profsąjungos narė. Tokia jau esu: negaliu praeiti pro nuskriaustą žmogų, visada bandau padėti! Gindama darbuotojų teises, natūralu, užsitraukiau valdžios nemalonę ir man buvo sudarytos visos sąlygos išeiti savo noru.“

Jau trejus metus moteris nedirba. Sumažėjus pragyvenimo lėšų, teko keisti gyvenamąją vietą – šeima persikraustė į jau anapilin išėjusios A. Kemzūrienės mamos sodo namelį Girininkų kaime. Mažutėlis, ankštas, pritaikytas gyventi vasarą, bet mokėti reikia tik už elektrą ir žemę. Moteris jį apšiltino, pastatė krosnelę, įrengė nedidukę virtuvėlę.

„Nepritekliai vaikus užgrūdino. Jie tapo jautresni kito nelaimėms, nuoširdesni, brandesni. Ir Deividas, ir Dovilė stengiasi visur man padėti, manimi labai rūpinasi ir šiandien abu į ligoninę lydėjo. Sūnus dabar mokosi Kauno technikos mokykloje, mechaniku bus, tad dažniau pasilieka Kaune. Draugaujame su Dovile, esame labai artimos. Ar dažna dukra, išleista nakvoti pas draugę į kaimą, prisimena likusią namuose mamą. „Mama, aš tave labai myliu. Bučkis. Labanaktis“, – tokią žinutę gaunu prieš miegą“, – džiaugiasi A. Kemzūrienė.

Sunkiausia – praeity

Almos gyvenime būta šešių nėštumų: keturi persileidimai, du gimdymai. Sūnus Deividas gimė net 4 kg, o laukdamasi dukrytės ji jautė, kad kažkas ne taip. Dovilė gimė penktą nėštumo mėnesį – tokiu metu paprastai negimdoma, fiksuojamas persileidimas. Mergytė buvo labai silpna, jai statė lašelines, brandino plaučiukus.

„Pamačiau savo mažytę tik trečią parą. Su manimi dirbo psichologai, o gydytojai primygtinai reikalavo kviesti kunigą, pakrikštyti, abejojo, ar mergaitė išgyvens. 5,5 mėn. praleidome reanimacijos skyriuje. Nuo streso man dingo pienas. Kol buvome ligoninėje, gaudavome – maitinau dažnai ir tik po du lašelius. Parsivežtą namo kūdikį užauginome ožkos pienu. Dovilės delniukas buvo mano nykščio nago dydžio. Atsisėdo ji sulaukusi metukų, dvejų pradėjo vaikščioti, o plaukučiai užaugo tik ketverių. Buvo labai jautri, prabusdavo net nuo medžio lapų šnaresio“, – prisimena A. Kemzūrienė.

Mažylė namuose buvo apsupta meile ir dėmesiu, padėjo artimieji, draugai, tačiau jei ne Almos mama, kažin kaip viskas būtų susiklostę: taip anksti pagimdžiusi A. Kemzūrienė negavo dekretinių atostogų – jai priklausė tik biuletenis po persileidimo!

„Neprašiau materialinės pagalbos, norėjau tik patarimo, kaip elgtis, kur kreiptis. Parašiau laišką Almai Adamkienei, o ši atrašė „Tepadeda tau Dievas“, kreipiausi į Editą Mildažytę, o ji atsakė „Nematau problemos“, kažką panašaus išgirdau ir iš Audrės Kudabienės. Būtų taip nutikę kažkam iš Seimo narių, viskas būtų susiklostę kitaip... Bet tai jau praeitis... – atsidūsta moteris ir neslepia džiaugsmo, kad vaikystėje ligų patalėliu buvusi Dovilė yra sustiprėjusi ir beveik neserga, o jaudina tik viena: dešiniame šone esantis randas – toje vietoje audinių nėra, šonkaulius dengia plona odelė. – Kai gimė Dovilė, jis buvo nedidelis, o augant mergaitei ir randas augo – šiandien tai gana ilga ir ryški juosta. Labai nesmagu, kai reikia nusirengti. Sužinojau, kad galima persodinti audinius iš mano krūtinės, deja, tokiai operacijai nėra pinigų.“

„Neonatologijos klinikos reanimacijos skyriaus seselė Nataša mano Coliukei numezgė kojinytes ir kepuraitę“, – sako Alma Kemzūrienė, geriausia savo penkiolikmetės dukters Dovilės draugė

Supa geri žmonės

Lietuvos coliukė šiandien nesiskiria nuo savo amžiaus vaikų: ūgis – 1,63 m, svoris – 42 kg. Tiesa, pradėjusi lankyti mokyklą buvo labai trapaus sudėjimo.

„Prieš leisdama dukrą į darželį, mokyklą pasikalbėdavau su mokytojomis, papasakodavau mergaitės istoriją, charakterio ypatumus, todėl nuoskaudų ar užgauliojimų iš bendraamžių jai neteko patirti, kol nepradėjo lankyti mokyklos Karmėlavoje. Sužinojusi apie tokį elgesį dukrą iš karto pervedžiau į Išorų pagrindinę mokyklą – ji arčiau namų, be to, čia dirba nuostabus kolektyvas, geri vaikai, o klasės auklėtoja Lina Trilikauskienė, kurią vadiname tiesiog Linute, yra labai jautri, dėmesinga, žino, kaip mes gyvename, tad juodą dieną ir pinigais sušelpia“, – negaili gražių žodžių A. Kemzūrienė, o už gerumą ir ji atsilygina geru: dovanoja savo mezginius.

Baigianti septintą klasę Dovilė, nors ir mokosi pagal palengvintą programą, yra nuovoki, darbšti. „Ruošti pamokų už ją tikrai nereikia!“ – patikina mama. Paauglei patinka matematika, fizika, lietuvių kalba; ji turi puikų humoro jausmą, yra aktyvi ir gyvybinga – prieš metus įstojo į skautus, susirado gerų draugių. Čia ji nežeminama, neužgauliojama, o jei kas išdrįsta, Dovilė žino, kaip pasielgti.

„Vis dėlto geriausias jos draugas ir patarėjas – brolis. Jis ją pamoko, paaiškina, ką daryti, kaip atsikirsti. Vienas be kito ilgai jie būti negali – susiskambina, susirašo SMS“, – džiaugiasi Alma ir išduoda, kad tuo pačiu telefonu Dovilė „daro menus“ – fotografuoja nuostabius saulėlydžius, gėles. Fotoaparatui įsigyti pinigų kol kas neužtenka.

Dovilė ateityje svajoja tapti karininke. Ji, kaip ir mama, yra labai jautri, negali būti abejinga neteisybei, stengiasi visiems padėti. Be to, mergaitė prisipažino, kad apsaugininkės uniformą vilkinti mama jai labai gražiai atrodė.

„Pažadėjau vasarą dukrą leisti į sukarintą skautų stovyklą Kazlų Rūdoje, o paskui nuvežti dar ir į Ruklą, kad susidarytų nuomonę apie karišką gyvenimą. Viską padarysiu dėl vaikų – jie mano džiaugsmas, jie mano laimė“, – šypsosi tikėjimo, kas viskas bus gerai, pilna A. Kemzūrienė.

Gydytojai davė vieną dieną

Tądien, kai lankėmės šiaulietės Janinos Urbonienės namuose, jos dukra Raselė parsinešė klasės nuotrauką. Žvilgsniu susiradęs mergaitę, netrunki nė akimirkos, kad suprastum – ji niekuo nesiskiria nuo savo bendraklasių. Coliuke pramintos Rasos mama pastebėjimą patvirtina plačia šypsena. O ji – kaip įrodymas, liudijimas, kad ir šioje žemėje įvyksta stebuklų.

Prieš vienuolika metų gegužės 16-ąją į pasaulį Raselė atėjo labai maža: „Kaip du pakeliai varškės“, – dar kartą ją lydintį palyginimą kartoja mergaitė. Janina Urbonienė laukėsi septintą mėnesį, bet naujagimės svoris buvo lyg nešiotos pusšešto – 450 gramų.

Ūgis siekė 28 centimetrus. Gydytojai prognozavo, kad į delną telpanti mergaitė gyvens vos dieną, nes paprastai išgyvena daugiau nei kilogramą sveriantys kūdikiai.

Begalinės įtampos, baimės, nežinomybės dienomis Janinos nė akimirkai nepaleido mintys, kad gali netekti dukters. Vienuoliktąją inkubatoriuje praleistą gyvenimo parą kunigas mergaitę pakrikštijo. Pavadino ją Rasa Marija. Pirmasis vardas parinktas todėl, kad mergaitė buvo labai maža ir panaši į rasos lašelį.

Nerimastingumo akimirkos sušvelnėjo Raselei išgyvenus mėnesį. Tuomet Janina gydytojų nebeklausė, kas bus. Jos nuojauta kuždėjo: vaikas gyvens.

Limpa ligos

Gyveno, bet bėdų bėdelių nestokota. Dar būdama inkubatoriuje Rasa susirgo plaučių uždegimu. Vėl laukė dešimt parų nežinomybės, nes tiek laiko mergaitė gulėjo nejudėdama. Paskui įtarė meningitą. Sveikti mažylė pradėjo, kai buvo skirti kiti antibiotikai.

Sulaukus trijų mėnesių atlikta akių operacija. Jos reikėjo, nes daugeliui neišnešiotų vaikų atšoka akių tinklainė. Dabar Raselei tenka nešioti akinukus: viena akytė trumparegė, kita toliaregė. Motiniškai švelniai nužvelgdama savo dukrą, Janina sako, jog su akiniais mergaitė nesiskirs visą gyvenimą.

Iš mamos lūpų išgirdusi jau žinotą tiesą, laiba it smilga mergaičiukė susiraukia. Vaiko emocijas galima suprasti. Ligos prie mažosios mergaitės lipte limpa.

Vienuolikmetės Rasos nuo svajonės tapti gydytoja neatbaidė dažni vizitai pas medikus, o jos mamai Janinai Urbonienei svarbiausia, kad dukra tiesiog užaugtų sveika ir būtų laiminga


S.Jankausko nuotraukos

Paskubėjo į pirmą klasę

Darželyje sirgta labai dažnai. Savaitę išbuvus tarp draugų, dvi tekdavo praleisti namuose. Du tris kartus per žiemą antibiotikus reikėdavo gerti ir pirmaisiais mokykliniais metais. Šiemet kitaip. Rasa sirgo tik kartą.

„Vasarą ilgai atostogavome prie jūros. Galbūt ji mums padėjo sustiprėti. O gal išaugome“, – svarsto J. Urbonienė.

Daugiausia abejonių ir klausimų jai kilo prieš ketverius metus, atėjus laikui dukrą leisti į mokyklą. Vilniuje Vaiko raidos centre medikai, apžiūrėję būsimą pirmokę, nusprendė – ji mokyklą lankyti gali, nes intelektas ir kūno vystymasis atitinka visas normas.

„Paskubėjome nutraukti vaikystę ar ne, niekas mums neatsakys. Kas gali įlįsti į vaiko vidų ir jį pamatyti? Apžiūros nėra labai tikslios, realaus vaizdo per kelias minutes nespėsi susidaryti“, – nuogąstaudama kalba mama.

Pirmoje klasėje Janina iš dukros mokytojos ne kartą girdėjo, jog Raselė susikaupti gali tik trumpam. Vėliau mintys išsilaksto į visas puses. Aukštesnėse klasėse dėmesio sutelkimo problemos nebeliko, todėl mama mano, jog dukrą į mokyklą reikėjo išleisti ne septynerių, o aštuonerių metų.

Svajoja būti gydytoja

Nenustygstanti vietoje, drąsi ir laisvai bendraujanti vienuolikmetė išpyškino, jog geriausiai mokykloje sekasi per lietuvių kalbos pamokas. Draugystė su skaičiais taip pat eitųsi sklandžiai, jeigu kojos nepakištų blogas nusiteikimas arba tinginys.

„Tik to jūs nerašykite“, – susizgribusi prašo. O mes provokuojame, nejaugi kraipyti pašnekovų mintis ji mokoma žurnalistų būrelyje, kurį lanko? „Objektyvumo reikia laikytis, bet vis tiek bus negražu, jeigu visi sužinos, kad kartais mokytis tingiu“, – teisinasi Raselė.
Ketvirtokė noriai pasakoja, kodėl rinkosi minėtą būrelį: „Didelio pasirinkimo nebuvo, todėl ir nuėjau, nors žurnaliste būti nenoriu. Man patinka medicina. Ja susidomėjau, nes dažnai bendrauju su krikšto mama, kuri dirba medicinos sesele. Seselė buvo ir močiutė.“ Nuo svajonės būti gydytoja dažni vizitai į polikliniką mergaitės neatbaidė.

„Dienų, praleistų ligoninėse, Rasa neprisimena. Skausmu ir viltimi paženklinta praeitis atmintyje gyva iš mano pasakojimų. Rodau nuotraukas ir sakau: kažkada tu buvai mažesnė net už savo lėlę“, – pasakoja J. Urbonienė ir pasidžiaugia, kad tos dienos toli praeityje.

Gegužės mėnesį Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčioje Rasa eis Pirmosios Komunijos. Dabar jai ruošiasi, jau išsirinko suknelę. Labai puošnios neieškojo, norėjo, su rankovėmis. Įsimintiną dieną šalia bus daug jai artimų žmonių: tėvai, močiutės, krikšto mama, dvidešimt septynerių metų brolis Tomas. Tie, dėl kurių prieš vienuolika metų iš visų jėgų kabintasi į gyvenimą.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Naujų technologijų era: piršto antspaudu ar veidu atrakinami išmanieji telefonai – kiek tai saugu (57)

Šiandien jau nieko nestebina, kad pirštų antspaudu ar savo veidu galite atrakinti išmanųjį...

Sutampa net aplinkybės: Karbauskiui teko savo kailiu pabūti Pranckiečio vietoje (180)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos ( LVŽS ) pirmininkas Ramūnas Karbauskis patekęs į...

Gaisras Alytuje: dūmai nusisuko nuo miesto Prognozuoja, kada gaisras bus užgesintas. Papildyta 21:03 (555)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Zelenskis negrąžins didžiausio šalies banko savininkui: gresia rimtas konfliktas su buvusiu partneriu (47)

Ukrainos prezidentas pareiškė, kad jo vyriausybė negrąžins didžiausio šalies banko...

Veryga kreipėsi į Alytaus gyventojus (101)

Alytuje jau ketvirtą parą nepavykstant užgesinti padangų perdirbimo gamykloje kilusio gaisro,...

Johnsonas įpareigotas atidėti „Brexit“: tikisi, kad ši idėja nesužavės ES

Borisas Johnsonas teigė nesijaučiąs sužlugdytas, nors Jungtinės Karalystės (JK) parlamentas...

Prancūzijoje turėjo savo krautuvėlę, bet ramybės oazę atrado mažame Žemaitijos kaimelyje (24)

Trylika metų mažame miestelyje Prancūzijoje gyvenusi Lina Galminaitė Blanchot ten turėjo savo...

Užkalnis: kuo kvepia laukinė laisvė ir runkeliai iš kioskų? (108)

Bjaurieji amžiai, dar žinomi, kaip pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis, viskas, kas prasideda...

Paaiškėjo pirmoji iš projekto „Šok su žvaigžde“ iškritusi pora ir favoritai (2)

LRT projekto „Šok su žvaigžde“ dalyviams šis vakaras tapo rimtu išbandymu. Laidos pabaigoje...

Apie troleibusą svajojo nuo vaikystės: kai atlyginimas – 500 eurų, jauni darbuotojai čia neužsibūna (59)

Vilniaus miesto gatvės neįsivaizduojamos be troleibusų. Vieni jų nemėgsta dėl prasto...