aA
Irena Sendler – ne mažiau kaip 2,5 tūkst. žydų vaikų per Holokaustą išgelbėjusi katalikė, pelnytai praminta Angelu iš Lenkijos, rašoma franciscanmedia.org.
Irena Sendler
© Wikimedia Commons

I. Sendler (Lenkijoje geriau žinoma kaip Sendlerowa) gimė Otvocke, Lenkioje, 1910 m., o mirė – 2008 m. gegužės 12 d. Didžiulę įtaką jai padarė tėvas – malonus, kilnios širdies gydytojas, tarp kurio pacientų būta ir skurstančių miesto žydų.

„Tėvas įdiegė man du principus: žmonės yra geri arba blogi, – prisiminė I. Sendler. – Religija, rasė ir tautybė nėra esminiai dalykai. Svarbiausia – tai skirtumas tarp gėrio ir blogio.“

Ypatingą antro principo reikšmę I. Sandler bene geriausiai suvokė, matydama nacių be atvangos sėjamą siaubą jos gimtojoje Lenkijoje.

„Atmink, kad skęstančiam turi ištiesti pagalbos ranką“, – prisiminė I. Sandler tėvo pasakytus žodžius. Žydai, be abejo, buvo pasmerkti skęsti kraujo jūra paverstoje vokiečių okupuotoje Lenkijoje.

Teroro kaustomas Varšuvos getas

1939 m., po visą mėnesį trukusios Rugsėjo kampanijos, Vokietija užėmė Lenkiją. Šalis buvo okupuojama kuo žiauriausiais metodais – skleidžiant smurtą ir siaubą. Prieš civilius nukreipta prievarta dar niekada nebuvo tokia drastiška, o jų naikinimas – toks beatodairiškas. 1942 m. tapo visiškai aišku, kad naciai buvo pasiryžę išžudyti visus žydų tautybės žmones.

Į perpildytus getus suvarytų žydų laukdavo tik vienas kelias – į naikinimo stovyklas. Varšuvos getas Europos kontekste išsiskyrė ypač dideliu čia uždarytų žydų skaičiumi. Tai buvo tarsi nedidelis anklavas, kurį nuo krikščioniškosios visuomenės dalies skyrė sienos ir spygliuotosios vielos tvora.

Kai prasidėjo karas, I. Sendler buvo 29-eri. Ji tuo metu darbavosi Varšuvos socialinių paslaugų skyriuje, reguliariai teikdavusiame pagalbą skurstantiems miesto žydams ir krikščionims.

Irena Sendler
Irena Sendler
© Wikimedia Commons

Tačiau kai žydai buvo priversti įsikurti Varšuvos gete, situacija, savaime suprantama, iš esmės pasikeitė. Vokiečiai uždraudė lenkams teikti nors menkiausią pagalbą žydų tautybės piliečiams. Lenkija buvo vienintelė Vokietijos okupuota šalis, kurioje padėdamas žydams galėjai užsitraukti mirties bausmę. Vis dėlto tūkstančiai lenkų rizikavo ir neteko gyvybių, nes nepakluso nacių įvestai tvarkai.

Nuo pat pirmųjų Vokietijos invazijos ir okupacijos dienų lenkai padėjo žydams – draugams, kaimynams ir kolegoms. Pagalbą siūlė ir kai kurios politinės organizacijos.

Tačiau kai tapo aišku, kad vokiečiai siekia sunaikinti žydus ir šios intencijos neatsisakys, žmonės ėmė suvokti, jog padėti žydams galima tik veikiant organizuotai, koordinuotai ir užsitikrinus geresnį finansavimą. Taip besiklostant aplinkybėms buvo suformuota išskirtinės paskirties, analogų visoje okupuotoje Europoje neturinti organizacija. I. Sendler joje teko vienas iš pagrindinių vaidmenų. 1942 m. gruodį lenkai įsteigė Pagalbos žydams tarybą, geriau žinomą kodiniu pavadinimu „Žegota“.

I. Sendler, prisidengusi pogrindyje naudotu vardu Jolanta, buvo viena iš daugiausiai nuveikusių tos išskirtinės socialinių aktyvistų grupės narių, paskyrusių savo gyvenimą kilniam ir ypač rizikingam tikslui – išgelbėti nuo mirties kuo daugiau žydų. „Žegota“ aktyvistai žydus aprūpindavo maistu, drabužiais, suteikdavo jiems pastogę, parūpindavo suklastotų dokumentų ir pinigų. Tokią pagalbą jie suteikė ne vienam tūkstančiui žydų.

Ypač reikšmingas „Žegota“ veiklos etapas prasidėjo, kai I. Sendler buvo paskirta vadovauti organizacijos Vaikų sekcijai. I. Sendler buvo pakankamai įgudusi pergudrauti vokiečius: su išsirūpintais Sanitarijos departamento leidimais ji gana dažnai patekdavo į Varšuvos getą. Segėdama Dovydo žvaigždę, kaip solidarumo su žydais simbolį, I. Sendler su kolege Irena Schultz dalydavo maistą, pinigus ir medikamentus geto gyventojams. Jų teikiama pagalba padėjo išgyventi ne mažiau kaip 3 tūkst. vyrų, moterų ir vaikų.

Irena Sendler
Irena Sendler
© Wikimedia Commons

Skubi ir pavojinga užduotis

Varšuvos gete vykdytas teroras įsismarkavo tiek, kad kasdien jau mirdavo po 5 tūkst. žmonių. Kaip „Žegotos“ Vaikų sekcijos vadovė, I. Sendler itin gerai suprato, kokia skubi yra prisiimta užduotis.

„Puikiai suvokiau, kad būtina nedelsiant imtis veiksmų ir dėti visas pastangas siekiant iškeldinti vaikus iš geto į kitą miesto pusę, – sakė ji. – Hitleris visą Lenkiją pavertė pragaru. Tačiau tas pragaras, kuris laukė žydų, buvo dar siaubingesnis.“

I. Sendler teko ypač kebli ir pavojinga užduotis. Kartu su bendražygiais ji sugebėjo išsiaiškinti žydų vaikų pavardes ir vargingų geto namų, kuriuose jie gyveno, adresus. „Atėję į tuos namus, mes sakydavome, kad turime galimybę išgelbėti vaikus išgabendami juos už geto sienų“, – pasakojo I. Sendler.

Irena Sendler
Irena Sendler
© Wikimedia Commons

Vis dėlto tėvai reikalaudavo garantijų. „Turėdavome sąžiningai prisipažinti, kad jokių garantijų suteikti negalime, nes net nebuvome tikri, ar pavyks išsigauti iš geto“, – sakė I. Sendler.

Tada laukdavo širdį draskančios scenos. Štai kaip vieną iš jų prisiminė I. Sendler: „Tėvas sutiko skirtis su vaiku, tačiau motina – ne. O senelė, be paliovos raudodama, apsikabino vaiką ir kartojo, kad nieku gyvu jo neatiduos.“

Vertingų krovinių gabenimo operacijos

I. Sendler niekaip nebūtų apsiėjusi be begalės pasiaukojančių žmonių pagalbos: nesuskaičiuojama galybė piliečių padėdavo slapta išgabenti vaikus iš aptverto geto į vadinamąją krikščioniškąją miesto dalį. Šimtai žmonių prisidėjo prie „Žegota“ inicijuotų gelbėjimo darbų.

I. Sendler ir jos bendražygiai žydų vaikus iš geto gabendavo keturiais skirtingais būdais. Pirmiausia, tai buvo daroma greitosios pagalbos automobiliu, kuris, vokiečiams leidus, kasdien pristatydavo į getą medicininių priemonių. Jas iškrovęs, automobilio vairuotojas slapta įsisodindavo „keleivį“ – vaiką, kuris dažniausiai būdavo paslėptas maiše, laidojimo dėkle ar net karste. Pavyzdžiui, Elzbieta Ficowska, išgelbėta tada, kai jai tebuvo penki mėnesiai, buvo išnešta dailidės įrankių dėžėje.

Kadangi Varšuvos getas buvo vokiečių dirbtinai suformuotas kvartalas, į kurį suvaryti žydai buvo atskirti nuo krikščionybę išpažinusių miestelėnų, I. Sendler su draugais kartais pavykdavo išgabenti vaikus pro Lenkijos teismo vartus, kuriuos peržengus pakliūdavai į lenkiškąją miesto dalį. Sėkmę dažnai lemdavo lenkų durininkų ir sargų geranoriškumas – tai jie pravesdavo bėglius pro pastato koridorių labirintą.

Irenos Sendler išgelbėti vaikai
Irenos Sendler išgelbėti vaikai
© Vida Press

Dar vienas, tik jau sudėtingesnis maršrutas vedė geto pastatų rūsiais, susisiekusiais su kitapus sienos esančiais namais.

Ketvirtas būdas buvo neįtikėtinai paprastas, tačiau ypač dažnai pasiteisindavo. Kiekvieną rytą prie netoli geto esančio sandėlio privažiuodavo tramvajus. Jo operatorius buvo „Žegota“ narys. I. Sendler arba kuri nors kita jai talkinusi moteris įlaipindavo vaiką į lenkiškon miesto pusėn grįžtantį tramvajų. Pati visada turėjo vaikui skirtus padirbtus dokumentus, kuriuos, vokiečiams reikalaujant, tuojau pat pateikdavo.

Saugių namų paieškos

Iš geto ištrūkę žydų vaikai paprastai būdavo nugabenami į saugius laikinus namus ir gyvendavo juose, kol pavykdavo rasti nuolatinį būstą. Žydų vaikai pakankamai gerai kalbėjo lenkiškai, kad juos būtų galima palaikyti lenkais.

I. Sendler vadovaujamos Vaikų sekcijos pastangomis vaikus pavykdavo apgyvendinti katalikiškų religinėms bendruomenėms priklausiusiose patalpose ir privačiuose namuose. Nepaisant gerokai nacių praretintų Lenkijos dvasininkų gretų, kunigai, vienuoliai ir vienuolės glaudžiai bendradarbiavo su „Žegota“ ir daug prisidėjo prie žydų vaikų gelbėjimo.

Vienas iš tokių buvo tėvas Marceli Godlewski. Nuo nacių persekiojimo jis sugebėjo apsaugoti labai daug žydų vaikų. Nemažai kunigų ir vienuolių parūpindavo žydų tautybės vaikams ir suaugusiems asmenims padirbtų krikšto liudijimų, kad šie galėtų apsimesti katalikais.

Parapijų klebonai buvo per gerai matomos asmenybės, kad jų namai galėtų tapti ilgalaikiu prieglobsčiu žydų vaikams. Tie, kurie tokį prieglobstį visgi suteikdavo, neretai sumokėdavo už tai savo gyvybe. Pavykdavo ir išsisukti. Tarkim, tėvas Jozefas Pochoda turėjo sprukti iš parapijos, kad gestapas jo nesuimtų už tai, kad pakrikštijo du žydų vaikus.

Kartais žydų vaikams tekdavo keliauti iš vienos klebonijos į kitą. Tėvas Konstanty Cabaj priėmė pas save žydų vaiką, kurį paliko myriop pasmerkta jo motina. Dvasininkas rūpinosi vaiku tol, kol gestapas pradėjo pernelyg juo domėtis. Tada K. Cabaj išsiuntė vaiką pas kitame mieste tarnavusį kunigą.

Irena Sendler
Irena Sendler
© Wikimedia Commons

Drąsa prisiimti riziką

Nemenkas skaičių vienuolių ordinų buvo įsitraukę į pagalbos žydų tautybės vaikams ir suaugusiesiems veiklą. Būtina paminėti pranciškonus, misionierių kongregaciją (vincentiečius), Švenčiausiojo išganytojo kongregaciją, saleziečius, marijonus, katalikiškosios apaštalystės asociaciją, kapucinus ir dominikonus.

Bene geriausiai žinomas su dvasininkų sluoksniu siejamas gelbstint žydus pasitarnavęs objektas – tėvo Bodueno namai. Vokietijos okupacijos metais I. Sendler ir jos bendražygių pastangomis juose buvo apgyvendinta maždaug 200 žydų vaikų. Nors lenkai kuo puikiausiai žinojo, kad tuose namuose apgyvendinti žydų vaikai, gestapui niekas apie tai nepranešė.

Vaikus prižiūrėjo lenkų vienuolės, todėl rizika, kad namais ims domėtis gestapas, buvo bent kiek mažesnė. Rūpinimąsi vaikais – bejėgiškiausiomis ir pažeidžiamiausiomis karo aukomis – vienuolės tada laikė svarbiausia savo misija.

I. Sendler asmeniškai pažinojo daugelio prie žydų vaikų slapstymo prisidėjusių ordinų vyresniuosius. Gavusios iš anksto sutartą kodą, ordinams priklausiusios vienuolės vykdavo į Varšuvą ir parsigabendavo į vienuolynus po keletą berniukų ir mergaičių.

Remiantis vieno istoriko apskaičiavimu, net 189 Lenkijos vienuolynai sutiko slėpti žydų vaikus. Gali būti, kad prieglobstį karo metų Lenkijoje žydams teikė ne mažiau kaip du trečdaliai šalies religinių bendruomenių.

Štai ką apie lenkų vienuoles pasakė Szymon Datner, pripažintas žydų kilmės istorikas: „Jokia kita bendruomenė nebuvo taip suinteresuota padėti vokiečių persekiojamiems asmenims. Pademonstruota vienybė ir kilnumas verti didžiulės pagarbos.“

Padirbti dokumentai

Žydais rūpinosi ir lenkų šeimos. Prieš apgyvendindama kurį nors iš vaikų lenkų namuose, I. Sendler įteikdavo jam krikščionio tapatybę liudijančius padirbtus dokumentus, kurių tūkstančiai buvo gaminami Lenkijos pogrindyje.

Ant siauro sugeriamo popieriaus juostelių I. Sendler surašė visų iš geto išgelbėtų vaikų asmeninius duomenis: žydiškus jų vardus, laikinuosius krikščioniškus vardus ir gyvenamųjų vietų adresus.
Mažiausi vaikai nesuvokė juos ištikusios tragedijos, todėl greitai priprsdavo prie naujųjų globėjų, dažniausiai – vaikų negalinčių turėti lenkų porų.

Vaikų ir jų globėjų saugumo sumetimais vaikus iš vienų šeimų kartais tekdavo perduoti kitoms. Taip buvo daroma, jei gestapui kildavo kokių nors įtarimų. „Prisirišti prie jį priglaudusios šeimos spėjęs vaikas jokiu būdu nenorėdavo išvykti. Sykį vienas berniukas, kurį vežiau naujiems globėjams, manęs paklausė, kiek apskritai įmanoma turėti mamų, nes jis jau keliauja pas 32-ą“, – prisiminė I. Sendler.

Vyresniems berniukams ir mergaitės priprasti prie naujų namų sekdavosi daug sunkiau nei mažiesiems. Be to, juos nuolat persekiojo baimė, kad gali būti identifikuoti kaip žydai, o žydai, kaip jie gerai žinojo, buvo žudomi.

Gestapas krėtė namus – ieškojo įrodymų

1943 m. spalio 20 d. paaiškėjo, kad gestapą pasiekė žinia apie slaptąją I. Sendler veiklą. Tą vakarą ji su negaluojančia motina buvo namuose. Kartu dar buvo viena draugė, taip pat priklausiusi pogrindžio organizacijai.

Vokiečiai ėmė taip įnirtingai daužyti duris, kad atrodė, jog jos atšoks nuo vyrių. Baimindamasi, kad vaikų pavardžių sąrašas gali pakliūti į vokiečių rankas, I. Sendler perdavė jį draugei, o ši skubiai užsikišo jį už apatinių baltinių.

Ištisas dvi valandas gestapas krėtė namą: plėšė grindų lentas ir ypač nuodugniai ieškojo kokių nors slaptos veiklos įrodymų. Laimei, I. Sendler draugės vokiečiai neapieškojo. 2,5 tūkst. žydų vaikų buvo išgelbėti!

Nuo 1940 m. rugsėjo iki 1942 m. liepos mirė 100 tūkst. žydų tautybės vyrų, moterų ir vaikų, suvarytų į Varšuvos getą. Dar 300 tūkst. žydų 1942 m. iš geto buvo pasiųsti mirti į Treblikos koncentracijos stovyklą.

Gestapas išvežė I. Sendler į liūdnai pagarsėjusį, šimtus lenkų mirčių mačiusį Pawiak kalėjimą. Po mušimo, kankinimų ir paskelbto mirties nuosprendžio moteris, atrodytų, negalėjo turėti vilties, kad išvengs šūvio arba kartuvių, tačiau, tinkamai įteikto kyšio iš „Žegota“ dėka, gestapas I. Sendler paleido.

Grįžusi iš Pawiak kalėjimo, I. Sendler susigrąžino pavardžių sąrašą ir, sugrūdusi į stiklainį, pakasė po medžiu. Žemėje sąrašas išgulėjo iki pat 1944 m. rugpjūtį–rugsėjį vykusio Varšuvos sukilimo. Tada I. Sendler iškasė stiklainį ir išsaugojo sąrašą iki karo pabaigos. Vėliau jį įteikė Žydų komiteto atstovui. Per keletą pokario mėnesių žydų pareigūnai sugebėjo pasirūpinti vaikais.

Tuo baigėsi Angelu iš Lenkijos pramintos I. Sendler misija – daug ryžto, sumanumo ir drąsos pareikalavęs žygis.

Nemarus atminimas

Irena Sendler
Irena Sendler
© Wikimedia Commons


Pergyvenusi karą, I. Sendler vėl kibo į socialinį darbą. Vėliau sulaukė daugybės padėkų už drąsų savo žygdarbį.

2003 m., kai I. Sendler buvo įteiktas Jano Karski apdovanojimas už narsą, pats popiežius Jonas Paulius II perdavė kuo nuoširdžiausius sveikinimus ir išreiškė pagarbą už neįtikėtinai drąsią veiklą okupacijos metais.

2007 m. Lenkijos ir Izraelio vyriausybės nominavo I. Sendler Nobelio taikos premijai. Deja, ji tąsyk buvo paskirta buvusiam Jungtinių Valstijų viceprezidentui Alui Gore‘ui ir Tarpvyriausybinei klimato kaitos komisijai.

2007 m. per „ABC News“ kanalu transliuojamą laidą 97-erių metų I. Sendler buvo charakterizuota kaip tikras stiprybės įsikūnijimas – žmogus, nepabūgęs arešto, kankinimų ir mirties grėsmės, kad 2,5 tūkst. žydų vaikų būtų išgelbėti nuo beveik neišvengiamos mirties nacių naikinimo stovykloje.

Visas I. Sendler gyvenimas, be jokio abejo, gali būti suprantamas kaip neįkainojamas drąsos ir meilės liudijimas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

TV eteryje ištarta frazė Sovietų Sąjungoje sukėlė tikrą ažiotažą: gavau konkrečią užduotį (209)

1986 metų liepos 17 dieną viešbučio administratorė ir visuomeninės organizacijos „Sovietinis...

Žmonių elgesyje įžvelgia pavojingą tendenciją: ji niekur nebuvo dingus (14)

„Kam turėtų atitekti mergaitė – naujiesiems tėvams ar broliui?“ Toks vienos televizijos...

Dukart išsiskyrusi Mia išdavė ilgai slėptą paslaptį – jos gyvenime įvyko tragedija (73)

Skaudžiai meilės reikaluose nudegusi dainininkė Vilija Pilibaitytė-Mia prisipažino, kad po...

Užkalnis: kvepėkite, kaip 90-ųjų Gariūnų verslininkas (2)

„Bogart by Jacques Bogart“. Žinoma, nieko blogo nėra turėti savo gyvenimo apraše Gariūnų...

Naktinis reidas Kaune: girtas vairuotojas nesugebėjo paaiškinti, kur ir ko važiavo

Naktinio reido metu Kauno pareigūnų pričiuptas girtas vairuotojas nesugebėjo paaiškinti, kur ir...

Lietuvis siekia pakeisti prekybos rinką: derybų galią nori sugrąžinti pirkėjams (66)

Danijoje gyvenantis lietuvis įkūrė elektroninės prekybos platformą, kuria tikisi sugrąžinti...

Emigranto nusikaltimas sukrėtė ne tik Lietuvą, bet ir Švediją: nužudytą paauglę rado užklijuotomis lūpomis (107)

Darbą baigusi septyniolikmetė nusiuntė tėvui žinutę, kad grįžta namo, tačiau į juos taip ir...

Mokslininkai išsiaiškino, kokios poros ilgaamžiškesnės: auginančios sūnų ar dukrą? (7)

Daugelis šeimos pagausėjimo laukiančių porų, paklausti, ko labiau norėtų – berniuko, ar...

Po savaitgalio pasitiks nauji nemalonumai: iš sinoptikų – perspėjimas (30)

Sekmadienį per Lietuvą keliaus šaltasis atmosferos frontas. Daugelyje rajonų lankysis krituliai,...

Ovacijomis Vilniuje pasitiktos sugrįžusios Dakaro komandos atnaujinta 23.24 (155)

Šeštadienio vakaras Vilniaus oro uoste ne vienam keleiviui buvo neįprastas. Kone visos Lietuvos...