- Gyvenate ir dirbate Vilniaus Naujamiesčio loftų kvartale, kur anksčiau buvo gamykla. Kas Jus čia atviliojo? Galimybė gyventi tarp bendraminčių kūrybos žmonių?
Taip, gyvenimas kūrybinėje bendruomenėje suteikia naujų paskatų ir galimybių. Čia mes bendraujame tarsi kaime. Daugelis vienas kitą pažįsta, santykiai kaimyniški. Mes turime apie ką pasikalbėti. Ir apie kūrybą, ir apie buitinius reikalus.
- Jums nesunku susitarti, kai reikia ką nors bendrai aplink namus tvarkyti? Daugiabučiuose dažnai nėra kam lemputę pakeisti.
Mes sąmoningai siekiame, kad būtų kitaip, jog tvarkytumės bendrai. Ir dažniausiai mums sekasi. Žinoma, jei tik nepritrūksta pinigų. O idėjų visada yra.
- Sakėte, kad gyvenate tarsi kaime. Suprantu, kad pirmiausia kalbate apie kaimyniškumą. Tačiau tradiciniame lietuviškame kaime niekada per daug vietos nebuvo kūrybiškumui. Veikiau atvirkščiai – valstietis nebuvo pratęs improvizuoti, jis žinojo, kad į dirvą reikia berti grūdus, o ne miltus. Taigi jūs gyvenate, sakyčiau, „naujajame kaime“, kuriame kūrybiškumas, originalumas itin vertinami. Pagaliau ir užsakovai kaip tik to iš jūsų tikisi.
Užsakovai originalumą supranta kitaip nei mes, profesionalai. Jiems to originalumo, kai projektuojame interjerą, užtenka kokių 7 procentų. O visa kita turi būti kaip jau kažkur matyta, nužiūrėta.
- Susiduriate su mąstymo inercija?
Ne tik su ja, bet ir su baime išsiskirti. Gal taip yra dėl to, kad labai ilgai gyvenome be pasirinkimo galimybių. Visuose namuose buvo vienodos sofos, vienodos vonios plytelės, tokie patys šaldytuvai. Ir patys žmonės panašūs, jų mąstysena. Dažnai matau, kaip žmonės bijo originalumo, nesuvokia savo individualumo. Paprastas pavyzdys: beveik niekada maisto namuose negaminantis užsakovas vis viena pageidauja solidžios virtuvės su visa įmanoma įranga.
- Panašu į nuolatinį bandymą kurti namus kaskart iš naujo, nuo pradžių.
Matyt, suveikia tai, kad Lietuvoje, ypač miestuose, labai reta namų, kuriuose gyvena karta po kartos. Todėl žmonėms ir norisi turėti viską, kas tik jų vaizduotėje siejasi su „tikrais“ namais. Čia tam tikras paradoksas: net naujus būstus stengiamasi nuo pat pradžių paversti tarsi kokiomis konservų dėžutėmis. Nėra ilgalaikės namų tradicijos ir todėl tarsi bijomasi, kad bet kokie pokyčiai tą savų namų dvasią ir vėl sugriaus. Vakariečiai šiuo požiūriu drąsesni, nes jų namų jausmas – fundamentalus. To jausmo, garantuojančio psichologinį komfortą, neįveikia jokios naujovės.
- Bet Jūs dirbate su žmonėmis, kurie gyvenime jau daug pasiekė būtent išdrįsę veikti nestandartiškai.
Esu susidūrusi su jaunais bankininkais, turinčiais ne tik daug pinigų, bet ir nuolat siekiančiais kuo įvairesnio išsilavinimo. Jų grupelė net samdėsi buvusį savo istorijos mokytoją, kad pasimokytų apie Lietuvos praeitį. Tačiau juos domino protėvių žygiai, bet ne jų materialioji kultūra. Jiems neatrodė svarbu ne tik praeities žmonių, bet ir jų pačių santykis su gyvenamąja aplinka. Jautėsi tam tikras atsainus požiūris į buitį, lyg į kokį trečiaeilį menkniekį, o ne svarbią gyvenimo atramą.
- Gal tie jauni bankininkai perėmė mums, jų tėvams, sovietinėje mokykloje skiepytą mintį, kad buitimi rūpintis menka, kai laukia komunizmo statybos?
Tikrai atrodo, kad sovietinė materialiosios kultūros menkinimo ideologija mumyse smarkiai įsišaknijo. Mes sugebėjome imtis verslo, neišsigandome atsivėrusio pasaulio, bet labai sunkiai mokomės kurti jaukius ir patogius namus. Dažnai net nelabai suvokiame, kad tas naujas mūsų gyvenimas kaip tik ir gali būti įprasmintas būtent per, galima taip pasakyti, prisijaukintą, humanizuotą namų aplinką. Galima pasakyti, kad nemažai tų, kurie labai sėkmingai prisitaikė prie naujos santvarkos, gyvena ne namuose, o nekilnojamojo turto objekte.
- Tie toliausiai pažengusieji vienaip ar kitaip kuria Lietuvą. Vieni – kažką gamindami, kiti – parūpindami žmonėms prekių, treti – dirbdami atsakinguose valstybės tarnybos postuose. Kažkaip sunkoka patikėti, kad ta jų kūryba, mūsų visų bendrų namų statyba gali būti sėkminga, jei tinkamai nesusitvarkoma nuosavuose namuose.
Tai – didesnė problema nei neracionalus virtuvės suplanavimas. Lietuviams dažnai pritrūksta savivokos. Ne išsilavinimo, ne informacijos, o sugebėjimo pažvelgti į save iš šono, suprasti, kas esi ir kur eini. Neretai tenka sutikti ne tiesiog dar vieną žmogų, o dar vieną ekonomistą, vadybininką, valdininką. Bet jeigu žmogui svarbi tik jo funkcija, o nėra poreikio suvokti save kaip asmenybę, tai iš tiesų sunku iš jo tikėtis išmintingų sprendimų. Vien intelekto neužtenka, kad suprastum, kokiuose namuose nori gyventi. Reikėtų žinoti, kad mokykloje pertraukos lygiai tokios pat svarbios, kaip ir pamokos.
Būtent per pertraukas tarp mokslų vaikai mokosi gyventi. Pažįstu ne vieną puikiai baigusį mokyklą ir visiškai neradusį vietos gyvenime. Kodėl taip atsitiko? Ar ne dėl to, kad aklai pasitikėjo intelektu, kad tėvai jiems nuolat pabrėžė išsilavinimo svarbą, užuot padėję susivokti, kai dar buvo ne per vėlu?
- Gal nebus pernelyg smarki metafora, jei pasakysiu, kad žmogaus namai prasideda ne pamatų duobėje, o jame pačiame?
Galima šitą mintį pratęsti: kai namai prasideda ten, kur ir turi prasidėti, pačiame žmoguje, tai tuomet, kad ir kur tas žmogus atsidurtų, aplink jį visada bus tikri namai. Ir jam tikra atspara, ir kitiems saugi užuovėja. Todėl nereikėtų baimintis, kad iš Lietuvos išvyksta tie, kurie suvokia namų prasmę. Jie būtinai anksčiau ar vėliau grįš. Nors iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti paradoksaliai.
- Ir nesvarbu, ar iškeliavo iš Turniškių apylinkių vilos, ar iš Šeškinės blokinio?
Visai nesvarbu. Čia man panašu į atostogas prašmatniame kurorte: ir ten įmanoma nusivilti, jei manai, kad geras atostogas lemia vien kurorto lygis.
- Pokalbio pradžioje sutarėme, kad gyvenate tarsi kokiame naujajame kaime, kuris iš senojo perėmė svarbiausią dalyką – kaimynystę. Ar įsivaizduojate, kad ilgainiui tokiu pačiu pagrindu galėtų rastis ir naujoji Lietuva?
Aš tą naujumą įsivaizduoju kaip permainas žmonių galvose. Reikia ne vien mokytis, dirbti, bet ir pradėti mąstyti. Yra iš užsienio grįžtančių žmonių, kurie daug pamatė ir jau suprato, kad ir Lietuvoje galima nė kiek ne blogiau gyventi, jei supranti, ko iš to gyvenimo nori.
