Indijoje tapo brahmanu
Justą daugelis atpažintų iš muzikinių televizijos projektų, kur kelią jis skynėsi neįprastu balsu ir šelmiškumu. Pasirodymai televizijoje ir masažuotojo darbas sostinėje – jau praėjęs etapas. Dabar Justas gyvena namelyje netoli ežero, Kurtuvėnų regioniniame parke, Pageluvio gyvenvietėje. Kartais vienumoje jis praleidžia ištisą savaitę, maitinasi tik žaliu sveikuolišku maistu, o kartais išvažiuoja su hiphopo šokių grupe koncertuoti ir prisivalgo bulvių traškučių, šokolado, prisigeria kavos.
Nesiseka Justo priskirti prie vienos kategorijos. Sveikuolis? Dainininkas? Vienuolis?
„Aš savęs niekuo nelaikau. Esu, koks esu. Nesu revoliucionierius, siekiantis laužyti normas. Tiesiog gyvenu, kaip man atrodo teisinga, – sako Justas. – Esminė mano vertybė – nemeluoti sau ir kitiems. Nei juodu, nei baltu melu.“
Justas jau daugiau kaip dešimt metų užsiiminėja joga, medituoja. Šiemet Indijoje pasibaigus ilgiems mokymams ir praktikavimui gavo brahmano, dvasininkų kastos atstovo, vardą. Pradėjo tarsi naują gyvenimą – nusiskuto ilgus plaukus, išmoko mantrų sanskrito kalba. Plaukai jau ataugo, tačiau skiriamasis brahmano ženklas liks ilgam – per petį ir juosmenį Justui užrištas siūlas. Su juo ir miega, ir prausiasi.
„Man tai didžiulė atsakomybė. Dvasinis kelias yra mano gyvenimas. Kitiems kelio parodyti negaliu. Kiekvienas turime jį atrasti. Kiekvienas sutiktas žmogus, kuris davė lemtingą pamoką, yra mokytojas, jeigu jam nusilenki“, – tiki Justas.
Rytų išmintį žarstantis vyras kasdien bent tris kartus per dieną medituoja mažiausiai po pusvalandį: „Linkiu, laiminu, dėkoju už visą pasaulį. Ne konkrečiam dievui, o tam, kas yra visur aplinkui. Šios asmeninės patirties neįmanoma papasakoti. Negali žmogui, nemačiusiam papajos, apsakyti jos skonio. Malda, meditacija padeda patirti ramybę, meilę ir grožį.“
Svarbiausia – nuoširdumas
Justas augo su keturiais broliais. Penkis sūnus tėvams suvaldyti sunku, todėl laisvės visada buvo daug. Ją skiepijo ir tėvai. Nors kaustė tarybinė sistema, šeima vis tiek buvo pamaldi, eidavo į bažnyčią. Nė vienas sūnų netapo komjaunuoliu. Kai Justas pasišovė būti pionieriumi, broliai paslėpė jo priesaiką.
Abu tėvai buvo tremtiniai, mama – rezistencijos kovų dalyvė. Meilę Lietuvai įdiegė ir sūnums. Indiškus auskarus, apyrankę, pakabukus, marškinėlius su sanskrito kalbos ženklu nešiojantis Justas neatrodo kaip Lietuvos patriotas. Jis deklaruoja esąs pasaulio pilietis. Namai jam yra visur, kad ir kur būtų, tačiau tikrieji – Lietuvoje.
Justas nepriskiria savęs prie jokios religijos. Galbūt religijotyrininkas pasakytų, kad jis yra šivaitas, nes po kaklu nešioja rudrakšos vaisių. Tai Indijoje šventu laikomo medžio Elaeocarpus ganitrus sėkla, kuri simbolizuoja dievo Šivos ašarą. Justas indiškų papuošalų nesureikšmina ir vadina juos dieviškais žaisliukais.
„Mums reikia pavadinimų – katalikas, budistas, musulmonas, bet išties svarbiausia – nuoširdumas. Didelėje mūsų šeimoje buvo daug nelaimių, netgi grėsė mirtimi. Esu tikras, kad mano mamos malda yra pats didžiausias gelbėjimosi ratas. Ji meldžiasi atvira širdimi, todėl Dievas girdi“, –
teigia jis.
Vakarėliai atėmė sveikatą
Nors galvą ant pečių turėjo, Justas mokykloje nesimokė, mat buvo visai neįdomu. Parūkydavo nuo trečios klasės. Eidamas namo užkramtydavo tujų, kad neišduotų kvapas. Galiausiai įstojo mokytis batsiuvio profesijos, bet pagal ją nedirbo. Dvidešimties jis jau tuokėsi, susilaukė sūnaus, vėliau ir dukters.
„Po vestuvių – septyneri metai balių. Buvau vakarėlių liūtas“, – atvirauja Justas. Nugarą jis lenkė Vokietijoje, Ispanijoje, Estijoje, Italijoje, linksmindavosi baruose, dainuodavo. Ispanijoje šiaulietis patyrė nugaros traumą. Nežino, kur – gal kilnodamas svogūnų dėžes, o gal girtas su draugais keldamas automobilį. Italijos restorane dirbdamas padavėju jau neiškentė skausmų. Žmona išmokė kelių jogos pratimų, kurie Justui padėjo tęsti darbą.
Grįžęs į Lietuvą ėmė rimtai užsiiminėti joga, visiškai metė gerti. Dabar jo sveikata ir fizinė savijauta geresnė negu prieš dvidešimt metų. Be vargo ore padaro gimnastikos pratimą „Virvutė“.
Justas – be specialybės, bet daug ką geba. Šiauliuose dirbo vadybininku. Važinėdamas automobiliu stovėjimo aikštelėse jis pastebėdavo kalnus šiukšlių. Skambindavo visais įmanomais telefonais ir skųsdavo aplinkosaugininkams. Kitąkart atvažiavęs rasdavo tvarką.
Nors jis augęs Šiauliuose, „ant asfalto“, bet neabejingas gamtai. Lietuvoje, nuvažiavęs į mišką stovyklauti, pirmiausia surenka šiukšles. Todėl Indijoje jį ištiko šokas. Ši šalis – vienas didelis sąvartynas. Ten jo sūnus bėgiodavo su popierėliu klausinėdamas, kur išmesti, ir sulaukdavo tik vieno atsakymo – bet kur.
Vedamas idėjinių paskatų Justas sumanė gelbėti Lietuvos gamtą – įstojo mokytis aplinkosaugos į kolegiją. Po metų metė: „Ne taip įsivaizdavau. Supratau, kad toks mokslas ne man.“ Dabar Justas įsitikinęs, kad jam tiktų muzikinio teatro artisto specialybė, tačiau aplinkybės studijuoti klostosi nepalankiai. Norėjo net politiku tapti, bet, kaip jis sako, Dievas nuo to apsaugojo.
Reikia ir vienumos, ir kompanijos
Rodos, metęs gerti, tapęs dvasininku žmogus turėtų surimtėti, tačiau tik ne Justas. „Rimtas – tai standartas. Noriu išdykauti, džiaugtis gyvenimu, o man sako, kad laikyčiausi visuomenės normų – durnystė. Tegu sukuria kitas – džiaugsmingesnes, gražesnes. Tebūnie norma – džiaugtis gyvenimu“, – šypsosi Justas.
Jis dažnai blaškosi po Europą arba Indiją. Mėnesį padirbėjęs Norvegijoje gali pusmetį gyventi Indijoje. Dega noru apkeliauti visą pasaulį. Gali kvailioti žmonių būryje ar ant scenos, bet reikia ir valandėlės vienumoje: „Būdamas su žmonėmis atiduodi, o kai esi vienas – imi. Dabar penkias dienas buvau čia, išeidavau tik pasiskinti dilgėlių, garšvų, pabėgioti ir išsimaudyti Geluvoje. Paskui važiavau į miestą koncertuoti. Dar negaliu ilgai gyventi atsiskyręs.“
Išvaizdus ir jaunatviškas vyras gyvena vienas. Prisipažįsta esąs per daug nestabilus: „Kokia moteris norėtų būti šalia tokio pamušalo?“ Justas vadovaujasi principu: vyras, kuris blaškosi po pasaulį ir gulasi su vis kita moterimi, iššvaisto savo gyvybinę energiją. Tai esą tik veda į ligas.
Jogas aiškina, kad seksualinę energiją galima transformuoti į kūrybinę. Todėl poros netekęs žmogus kuria eilėraščius, dainas, piešia paveikslus. Pavydą, gobšumą galima paversti dosnumu, baimę – meile, liūdesį – dėkingumu, pyktį – išmintimi, aiškumu.
„Kai puikiai jautiesi, atkrinta alkoholinių gėrimų, sekso troškimas. Vakarėliuose kolegos sakydavo: „Mes geriame, o tu girtėji.“ Aš galiu ir be to juoktis, šokti, kvailioti. Iš pradžių reikėjo disciplinos rytais atlikti pratimus, kaip dideliam alaus mėgėjui atsisakyti šio gėrimo, bet paskui tai atnešė ilgalaikę naudą“, – tikina J. Ašmantas.
Nuotrauka - justas_09
