Laikini namai senamiestyje
Nuošalioje Vilniaus senamiesčio gatvelėje pro nediduką langą į pasaulį žvelgia indėniška tikrovė. Ant palangės jaukiai įsitaisiusi balta katė kaip reklama. Pro šalį einantys turistai ją fotografuoja, o kartu į kadrą patenka ir studijos svetainės adresas. „Taip žinia apie mane apkeliavo pasaulį“, – šypsosi Donatas.
Siūlo pasivaišinti kava ir dingsta nedidelės studijos gilumoje, kur prietemoje nematyti jokių durų, tik užtiesalas. Likusi viena su dviem katinais turiu laiko apžiūrėti sienas ir lubas, nukabinėtas odinėmis rankinėmis, plunksnomis ir karoliukais dekoruotais papuošalais, kutuotais drabužiais, paveikslais, indėnų nuotraukomis.
Narvelyje sučirškia papūgėlė, prietemoje raitosi baltas smilkalų dūmas. Rodos, tetrūksta indėniško būgno garsų... Tačiau pasigirsta įprastas lietuvio ausiai kapojamos malkos trinksėjimas. „Kai įsigijau šias patalpas, reikėjo pačiam ne tik jas suremontuoti, bet ir krosnelę pastatyti. Šildau malkomis“, – paaiškina Donatas, pagaliau pasirodęs su garuojančiu kavos puodeliu.
Įsispraudžiu į kampą prie stalo ir pasineriu į lėtą senamiesčio gyvenimą, slenkantį už lango. Šias patalpas Donatas įsigijo pardavęs vieno kambario butą ir paėmęs paskolą. Per kelerius metus kartu su mama paskolą atidavė.
„Vienu metu čia ir gyvenau. Sąlygos kuklios, bet buvau nevedęs, man tiko. Senamiestyje derėjo ir bohemiškas menininko gyvenimo būdas, rokenrolas. Tačiau atėjo laikas, kai reikėjo apriboti linksmybes – alkoholis gali greitai pražudyti, nepajusi, kaip peržengsi ribą. Be to, jei čia sėdi draugų, negaliu dirbti, o mano pajamos priklausė nuo užsakymų. Paprašiau draugų, kad gerbtų mano darbo vietą, ir jie suprato. O kai vedžiau, teko išsikelti į butą, moteris tokiomis sąlygomis gyventi negali“, – atvirauja Donatas.
Knygos žadino vaizduotę
D. Dubauskas prisistato menininku, tačiau jo požiūris į meną savitas, o biografija labai spalvinga. „Nors gimiau Vilniuje, neatitrūkau nuo gamtos – vietoj dabartinių mikrorajonų buvo krūmynai ir pelkės. Tai buvo mano robinhudiniai miškai ir indėniškos prerijos. Vilniaus senamiestis man atstojo Aleksandro Diumos „Trijų muškietininkų“ Paryžių. Namuose buvo didelė biblioteka ir knygų skaitymas žadino mano vaizduotę. Džeromo D. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ iki šiol man išliko gyvenimo biblija“, – prisimena vilnietis.
Donatą mama augino viena. Ji buvo chemijos mokytoja, taip pat žaidė krepšinio „Kibirkšties“ komandoje. Mama daug bendravo ir su menininkais. „Augau apsuptas tetų su sijonais aukščiau kelių, suveltų plaukų šukuosenomis ir dėdžių su plačiomis kelnėmis, marškinių apykaklėmis smailiais dideliais kampais, ilgais plaukais bei nukarusiais ūsais.
Tokios buvo 8–9 dešimtmečio mados, jos man padarė didelę įtaką. Iki šiol mėgstu plačias kelnes, tik žiemą ant jų užsimaunu antbačius – labai patogu, neišsitepa purvu“, – Donatas rodo ornamentuotus odinius antbačius, kuriuos pats pasiuvo.
Džinsus tarybiniais metais ne kiekvienas galėjo nusipirkti, o norėjosi atrodyti madingai. Teko būti išradingam, pačiam išmokti siūti. Donatas ardydavo senus drabužius, net ir mamos (dėl to ji nebuvo visada patenkinta, nes kartais sūnus sukarpydavo gerus drabužius) ir sukurdavo ką nors originalaus.
Siekė būti nepriklausomas
D. Dubauskas lankė dailės, dramos būrelius. Nuo aštuonerių vaidino filmų masinėse scenose – Kino studijoje buvo patekęs į kviečiamų vaikų sąrašą. „Visą laiką buvau apsuptas menininkų“, – teigia vilnietis. Tačiau taikomosios dailės studijų nepasirinko – prikalbintas mamos, jis įstojo į lengvosios pramonės technikumą. Greitai įsitikino, kad remontuoti audimo stakles nėra jo pašaukimas. Nusprendė tapti staliumi dailide, kad turėtų profesiją, būtų savarankiškas.
Kai laikai pradėjo keistis, prasidėjo sąjūdis – Donatas įstojo į savanorių gretas: „Ilgi plaukai man nesutrukdė baigti karininkų mokyklos, tačiau kariškio gyvenimas man netiko. Esu meniškos prigimties, laisvas žmogus, negaliu savęs įsprausti į griežtos disciplinos rėmus.“
Vaikinui pavyko įsidarbinti Profsąjungų rūmuose ir vėl pasijuto savo stichijoje – bendravo su menininkais. Vėliau jam teko padirbėti vaikų darželyje staliumi, dirbti Kultūros paveldo centre, kol galų gale spalvingi darbinės biografijos vingiai Donatą įtikino, kad jis nori būti nepriklausomas: „Nieko virš galvos ir nieko po kojomis“, todėl įkūrė savo studiją.
Indėniškos stovyklos miškuose
Donatas indėnais pradėjo domėtis vaikystėje – skaitydavo knygas, žiūrėdavo filmus. Vėliau domėjimasis peraugo į rimtesnį užsiėmimą, kaip jis pats sako, antropologinį tyrinėjimą. Donatą ypač domina nedidelė Šiaurės Amerikos paunių gentis. Naujausiais duomenimis, jų išlikę tik 5 tūkstančiai ir tik dalis kalba savo dialektu. Žinoma, jie neišsaugojo savo tradicinio gyvenimo būdo – XXI amžiuje niekas nebėgioja paskui bizonus. Dauguma indėnų gyvena mieste, bet dėl to jie nepraranda savo etninių šaknų. „Kaip ir aš – nelaikau ant šaldytuvo nei klumpių, nei vyžų, tačiau dėl to neprarandu savo tautinio identiteto“, – sako Donatas, kuriam draugai suteikė Miegančio Jaučio vardą.
Karelijoje kasmet iš visos Rusijos susirenka besidomintieji indėnų kultūra. Jie įsirengia stovyklą ir dviem trims savaitėms pasineria į indėnišką gyvenimo būdą: pasistato tipes, vilki tik indėniškais drabužiais, laikosi papročių, atlieka ritualus ir šokius. Šventė vadinasi „Pow Wow“ („Visų genčių“), nes jungia visą indėnišką kultūrą.
Ir Lietuvoje organizuojamos indėniškos stovyklos, į kurias turistai neįleidžiami. „Plaukia pro šalį su baidarėmis, išlipa, be leidimo lenda į palapines, klausinėja: kas čia, o kas čia? Niekam nepatiktų, jei į jų namus landžiotų nekviesti svečiai. Išvarom juos gražiuoju, nesipykstam“, – šypsosi Miegantis Jautis.
Stovyklaudami indėnai nemedžioja kiškių ar antilopių, maisto nusiperka mieste – valgo ir konservus, nebūtina atsisakyti civilizacijos. Gamindami maistą irgi nevargsta bandydami išvirti sriubą odiniame maišelyje – jį reikia užkasti į žemę šalia laužo ir mėtyti įkaitusius akmenis, kol užvirs vanduo. Indėnai XIX a. jau naudojo katiliukus.
Donato žmona Ingrida dirba paminklosaugininke. Ji indėnų kultūra per daug nesižavi, tačiau važinėja kartu su vyru į renginius.
Tatuiruotės – tarsi dienoraštis
Kai Donatas eina gatve, visi atkreipia dėmesį į originalius vyro drabužius, kuriuos jis kuria pats. „Vyras turi mokėti gaminti valgyti, laikyti adatą ir įkalti vinį. Gal aš senamadiškų pažiūrų?“ – retoriškai klausia. Nusistebiu, kad jis kalba kaip brandaus amžiaus vyriškis, o atrodo kaip jaunuolis. Pasirodo, Donatui 39-eri.
„Gyvenimo būdas atsispindi išvaizdoje. Kasdien su žmona sportuojame. Kažkam reikia gerai atrodyti ir rodyti pavyzdį. Savo išvaizda džiuginu praeivius. Kai apsivelku XIX a. vyrišką paltą su pelerina, Šerlokas Holmsas pamatęs apsiverktų... Tai mano kasdienė apranga. Esu laisvas. Kiti sako: „Man gražu, bet neišdrįsčiau, žmonės žiūrės.“ O kas blogo, kad žmonės žiūri, šypsosi?“ – sako Donatas.
Įspūdinga ir Donato indėniška šukuosena – ilgi plaukai pakaušyje, o priekį vasarą nusiskuta, ant odos atsiveria tatuiruotės. Jo rankos, krūtinė, pilvas irgi tatuiruoti: „Tai asmeninis mano dienoraštis – džiaugsmai ir netektys. Kai kurios tatuiruotės nupieštos ant senų, nes baigėsi vienas mano gyvenimo laikotarpis, prasidėjo kitas, pasikeitė pažiūros.“
Donatas padeda įgyvendinti ir kitų žmonių svajones – nuo apavo iki galvos apdangalo, nuo drabužių iki papuošalų. Drabužius kuria pritaikydamas XVIII–XIX a. karinės uniformos elementus, kurie ištiesina nugarą, įpareigoja įtraukti pilvą, išpūsti krūtinę.
Donato Dubausko asmeninės nuotrauka
