Šio vyro namai – tikra grožio oazė. Šiluma ir gerumu spinduliuojantis jų šeimininkas užsiima įvairia veikla – tapo, drožinėja, dainuoja ir groja, o vasarą prižiūri gėlynus.
Pradėjo tapyti
Stepas užaugo gausioje dešimties vaikų šeimoje, kurioje dailininkų nebuvo. Jaunystėje į rankas jis teptuko neėmė. „Tapyti pradėjau iš neturėjimo ką veikti, sulaukęs 75 metų. Labiausiai patinka peizažai“, – šypsojosi pašnekovas. Senolio kambario sienas puošia ne tik Lietuvos, bet ir dailūs indėnų rezervato vaizdai, kuriuos Jis nutapė viešėdamas pas sūnų Floridoje.
Tapymas taip užvaldė vyrą, kad jis nejučiomis sukaupė nemenką kolekciją. Savo darbus Stepas ėmė dovanoti pažįstamiems, giminėms. Net 14 jo darbų iškeliavo į JAV.
„Prikaupęs daug paveikslų, Ukmergės bibliotekoje surengiau asmeninę tapybos parodą, kurioje buvo ir keli mano medžio drožybos darbeliai. Kai juos pamatė Tautodailininkų sąjungos Ukmergės draugijos pirmininkas Rimantas Zinkevičius, paklausė, kodėl aš nedrožinėju. Taip ėmiau drožinėti, tapau Tautodailininkų sąjungos nariu“, – prasitarė linksmas vyras.
Netrūksta naujų idėjų
Drožinėti jis pradėjo vaikystėje. Mažas būdamas Stepas mėgo drožti dūdeles, malūnėlius. Matyt, šiuos gabumus jis paveldėjo iš savo tėčio, kuris labai dailiai darydavo visus ūkio padargus: akėčias, vežėčias, ratus ir kitus dalykus. Mama gražiai megzdavo, ausdavo.
„Taip dažnai drožinėdavau, kad net pirštai, įpjauti peiliuku, nespėdavo užgyti. Vėl drožinėti pradėjau paskatintas R. Zinkevičiaus, būdamas 80 metų. Taip tapybą ir užmečiau“, – prisipažino S. Nečiūnas.
Jaukiuose namuose nerasi kampelio, prie kurio nebūtų prisilietusios darbštaus vyro rankos. Daug meilės ir šilumos įdėta gaminant stalus, stalelius, suoliukus, sekciją, šviestuvus, vazas, lėkšteles, žvakides, įvairias figūrėles, tapant paveikslus. Unikaliuose rankų darbo kūriniuose atskleistas kaimo muzikantų ir Gedimino pilies grožis. Nemaža dalis S. Nečiūno darbų buvo eksponuojami Vilniuje ir Ukmergės kraštotyros muziejuje. Vyras prisipažįsta antrąsyk tokio paties darbo niekada nedarantis.
„Vis norisi ką nors naujo sukurti. Personažų charakteriai, atskiros detalės gimsta vaizduotėje“, – sakė S.Nečiūnas.
Būta ir išradimų
Pasak devintą dešimtį baigiančio vyro, profesiją jis pasirinko pagal savo pomėgius. Mokėsi, o vėliau ir dirbo Ukmergės amatų mokykloje.
„Tarybiniais laikais buvau grupės meistras. Už pasiekimus net gavome raudoną pereinamąją vėliavą. Dirbau Jonavoje, Vilniuje. Ukmergės baldų kombinate buvau paskirtas cecho viršininku, technologu. Tačiau man buvo priklijuota antitarybinio piliečio etiketė, kuri mane persekiojo iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – sakė nagingas vyras.
Jis parodė savo išradimą – staliuką-barą. Žvelgiant iš šalies, šis staliukas niekuo nesiskiria nuo įprastų stalų, tačiau jį atvėrus pasikelia nuostabus baras, kuriame stovi kruopščiai išblizgintos taurelės ir gėrimo butelis.
„Norėjau, kad šis gaminys būtų įtrauktas į masinę gamybą, tačiau bendraautoriais panoro būti nė kiek neprisidėjusieji prie šio darbo. Aš nesutikau, todėl šis gaminys taip ir liko vienetinis“, – šyptelėjo S. Nečiūnas.
Istorinė tribūna
Vyras, Ukmergės baldų kombinate dirbęs šablonistu-modeliuotoju, mena vieną savo darbą, kurį nugvelbė vagys.
„Visą naktį nemiegojau, mąsčiau, kaip padaryti netradicinį gaminį – komodą-lovą. Galvojau, galvojau ir padariau. Šį gaminį turėjo išvežti į Vilnių, tačiau per naktį jis dingo. Teko antrą gaminti“, – juokėsi Stepas.
Ukmergės baldų kombinato gaminiai keliaudavo į ministerijas, Vyriausybės rūmus, jais būdavo aprūpinami ir aukšti Maskvos pareigūnai. S. Nečiūnas pagamino tribūną, kuri stovėjo Seimo rūmuose, buvusioje pirmoje salėje. Kabinetiniai baldai buvo gaminami iš raudonmedžio, ąžuolo, kitos medienos. Darbštaus ir gabaus vyro nuopelnai buvo žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje.
1983 m. S. Nečiūnui buvo įteiktas Lietuvos TSR baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministro garbės raštas, skirtas už respublikiniame meistriškumo konkurse iškovotą pirmą vietą.
Nuo vaikystės su daina
Stepas prisipažįsta, kad jam patinka viskas, kas gražu. Todėl vasarą akis džiugina jo rankomis išpuoselėti gėlynai. Į kūrybinius darbus sudėti gražiausi ir šilčiausi jausmai.
„Mėgstu dainuoti, groti, keliauti, visur dalyvauti. Esu įsitikinęs, kad judėjimas – tai sveikata, todėl nesėdžiu rankų sudėjęs“, – porina vyras.
Tremtinių ir „Bočių“ choruose jis dainuoja dešimt metų. Dainą mylėjo ir jaunystėje. Dirbdamas Ukmergės baldų kombinate jis dainuodavo chore. S. Nečiūnas dalyvavo net aštuoniose dainų šventėse.
„Dainą mėgau nuo vaikystės. Dabar irgi dainuoju. Dainuoju net sriubą virdamas. Ji pakelia nuotaiką ir suteikia energijos“, – sakė vyras.
Stepas iš rankų nepaleidžia akordeono ir smuiko. Jo garsus vyras pamilo jaunystėje, todėl ir išmoko groti šiuo instrumentu. Po 35 metų pertraukos mylimo smuiko garsai vėl nudžiugino aplinkinius. Jis daugiau nei dešimt metų muzikavo „Sidabrinės gijos“ kolektyve. Už tradicinės muzikos puoselėjimą, vingrias melodijas ir skambias dainas ne kartą apdovanotas padėkos raštais S.Nečiūnas sėkmingai tęsia savo veiklą.
