Galvodami apie iškilmes, rengiamas premijos laureatų garbei, daugelis įsivaizduoja Švedijos sostinę Stokholmą. Tačiau Nobelio taikos premija yra teikiama Norvegijos sostinėje Osle. Kodėl?

A. Nobelis nepaliko atsakymo į šį klausimą. Savo testamente jis tik įrašė: „Premiją už pasiekimus fizikos ir chemijos srityse turi paskirti Švedijos mokslų akademija; medicinos premiją Karolinskos institutas Stokholme, literatūros – Švedijos akademija, o taikos premiją – penkių asmenų komisija, išrinkta Norvegijos Stortingo.“ Taigi, pildant paskutinę A. Nobelio valią, iškilmės taikos premijos laureato garbei iki šiol rengiamos Osle.

Per visą Nobelio premijos gyvavimo istoriją jos buvo atsisakyta šešis kartus. Daugeliu atvejų – dėl politinių priežasčių. Atsisakyti premijos tarp kitų buvo priverstas ir rašytojas Borisas Pasternakas.

Vis dėlto du asmenys Nobelio premijos atsisakė savo sprendimu. Tai rašytojas egzistencialistas Jean-Paulis Sartre’as, 1964 m. paskelbtas literatūros premijos laureatu, ir Vietnamo revoliucionierius, diplomatas Le Duc Tho, 1973 m. įvertintas Nobelio taikos premija.

Kas pirmieji valgė konservuotą maistą?

12 tūkst. frankų paskelbtame konkurse laimėjo ir patikimą būdą išlaikyti maistą išrado paryžietis Nicholas Appert`as. Jis ne iki galo išvirė maistą, sudėjo jį į stiklainį ir užkimšo kamščiu. Tada stiklainį dar šiek tiek pavirino – taip išstūmė iš jo likusį orą ir sunaikino bakterijas. Vėliau Napoleono armijos daliniai pranešė, kad nė viena porcija iš 18 skirtingų produktų nebuvo sugedusi.

Vienintelė bėda buvo dūžtanti tokių konservų stiklinė pakuotė. 1810 m. anglas Peteris Durandas išrado geležinę skardinę, užlituojamą alavu. Maistas joje buvo konservuojamas tuo pačiu virinimo metodu.

Vos po kelerių metų pradėta masinė konservuoto maisto gamyba, daugiausia tokių produktų suvartojo Britanijos armija ir karinis laivynas. Pradėję valgyti konservuotą maistą, įgulos nariai nustojo sirgti skorbutu.

Kodėl toks svarbus P. Mašioto atminimas

Lietuvoje yra net trys mokyklos, pavadintos rašytojo Prano Mašioto vardu. Kodėl toks svarbus P. Mašioto atminimas? Nes tai buvo vaikų literatūrai, švietimui atsidavęs žmogus, sukūręs ir išvertęs apie 150 knygų.

1863 m. gimęs rašytojas baigė Maskvos universitetą ir įgijo matematikos mokytojo specialybę. Būtent P. Mašiotui turime būti dėkingi už tai, kad jis vienas pirmųjų Lietuvoje įvedė metrinę matų sistemą, ėmė sieti matematikos mokymą su realiu gyvenimu, tekstiniuose uždaviniuose panaudodamas geografijos, istorijos, fizikos ir kitų mokomųjų dalykų žinias.

Rašytojas sukūrė daugiau kaip 30 knygų vaikams, tarp jų buvo „Augalų pasakos“, „Kai knygas draudė“, „Senio pasakos“, „Kiškiai“, „Pasikalbėjimai apie dangų ir žemę“, „Būta ir pramanyta“, parašė aštuonis vadovėlius.

Ypatingas P. Mašioto nuopelnas tas, kad lietuvių skaitytojui jis pristatė geriausius pasaulio literatūros kūrinius. Jam galime padėkoti už tai, kad išvertė net apie 60 knygų vaikams: Jonathano Swifto „Guliverio keliones“, Danielio Defoe „Robinzonas Kruzą“, Herberto Wellso „Pirmuosius žmones Mėnulyje“, Hugh Loftingo „Daktaras Dolitlį“, Ericho Kastnerio „Emilį ir jo žvalgus“ bei daugelį kitų.

Dabar tikriausiai jau aišku, kodėl trys Lietuvos mokyklos – Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla, Klaipėdos Prano Mašioto progimnazija ir Vilniaus Prano Mašioto pradinė mokykla – pavadintos šiuo garbingu vardu.

Kaip Radvilos tapo imperijos kunigaikščiais

1515 m. Šventosios Romos imperatorius Maksimilijonas I Habsburgas surengė suvažiavimą Vienoje, į kurį atvyko du monarchai Jogailaičiai – Čekijos ir Vengrijos karalius Vladislovas ir Lenkijos bei Lietuvos valdovas Žygimantas. Buvo sutarta dėl dvigubų Habsburgų ir Jogailaičių vedybų, kurios turėjo labiau suartinti dvi tuo metu galingiausias Europos valdovų dinastijas.

Vienas svarbiausių Žygimantą Jogailaitį atlydėjusių asmenų buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila. Šaltiniuose rašoma, kad jis su savimi atsivežė muzikantų kapelą bei Maskvos ir totorių belaisvius.

Radvilos politinis ir reprezentacinis pasirodymas, matyt, padarė įspūdį imperatoriaus dvare. Nepraėjus trejiems metams po Vienos suvažiavimo, 1518 m. imperatorius Maksimilijonas I paskelbė dokumentą, kuriuo Mikalojų Radvilą pakėlė imperijos kunigaikščiu Medilo ir Goniondzo valdose, kartu leisdamas „sukilninti“ Radvilų herbą – šalia tėvoninių Radvilų Trimitų atsirado kunigaikštiškas erelis.

Tai buvo pirmasis toks atvejis, kai europinį kilmingųjų titulą gavo Lietuvos didikų giminė. Šį titulą ir herbą Radvilos turi iki šių dienų.

Parengta pagal LRT radijo eteryje skambėjusią medžiagą.

Šaltinis
Temos
www.lrt.lt