aA
Ištrauka iš Greg Jenner knygos „Milijonas metų per vieną dieną: nuo akmens amžiaus iki telefonų eros“.
© Shutterstock nuotr.

Sunkiai pavilkdami apsunkusias kojas ilgesingai žvelgiame į miegamojo duris. Prieš šmurkštelint po pūkine antklode vidinis balsas įkyriai reikalauja imtis paskutinio, tačiau be galo svarbaus kasdienio ritualo, kurį, nepaisant mūsų priešinimosi, vaikystėje primygtinai vertė atlikti tėvai. Metas valytis dantis.

Balti dantys

Įžymybių dantys – tobulo sukandimo švytinčios alebastro baltumo plokštelės. Šiuolaikinėje visuomenėje dantys įgijo aukštesnį statusą nei vien biologinė priemonė maistui smulkinti – jie tapo estetinės mados išraiška. Tiesa, per visą žmonijos istoriją dantys visų pirma buvo praktinė kramtymo priemonė, be kurios mūsų protėviai būtų mirę badu. Badmetis kartais tapdavo puikia galimybe išsaugoti sveikus dantis, nes tikras iššūkis – ne palaikyti akinamai švytinčią šypseną, o juos išsaugoti. Dantis – tvirtas kaulinis organas, tačiau pažeistas bakterinių infekcijų ilgainiui susidėvi ir veikiamas ėduonies pradeda gesti. Trumpai tariant, iškyla grėsmė netekti dantų.

Esant tokiam dideliam poreikiui išsaugoti dantis, nenuostabu, kad dantų gydymo ištakos siekia akmens amžių.

Neolitiniai dantys

Veriantis skausmas nusmelkia iki sielos gelmių. Iš nevilties niršdamas, kad tenka kęsti tokį nepakeliamą skausmą, vargšelis kulnu trenkia į duris, nors nugara ir toliau lieka tiesi – mažiausiai norėjosi, kad iš rankų išsprūdęs grąžtas dar pervertų minkštą liežuvį. Virš jo palinkęs dantų gydytojas kruopščiai ir dėmesingai tarsi medkirtys pirmyn atgal vedžioja keistą prietaisą. Atrodo, kad sugedusį krūminį dantį galandančio grąžto garsas kiaurai veria galvą, geliančio skausmo traukuliai slopsta. Ligonis užsimerkia ir mintimis stengiasi kiek įmanoma toliau ištrūkti. Netrukus viskas baigsis. Ir jau po minutės išties baigiasi.

Prieš 9 tūkstančius metų, kai dar nė nebuvo Stounhendžo apmatų, Mergarhos gyvenvietėje dabartinio Pakistano teritorijoje savo darbą jau dirbo galbūt pirmasis pasaulyje dantų gydytojas. Tai atrodo sunkiai suvokiama, tačiau to užuominų esama neolitinės epochos miesto griuvėsiuose rastų žmogaus griaučių dantyse. Iš pirmo žvilgsnio mažytės 0,5–3,5 mm gylio skylutės neatrodo itin įspūdingai ir mūsų neįgudusi akis galbūt nė nebūtų jų pastebėjusi, tačiau archeologams jų vienodas pavidalas yra abejonių nekeliantis gręžto danties įrodymas. Daugiau nei prieš 5000 metų, kol dar nebuvo pradėta naudoti lanksčių metalinių įrankių, minėtas dantų gydytojas dirbo lanko formos lazda titnaginiu antgaliu, kuriuo pro danties emalį nesunkiai prasirausdavo iki skausmą sukėlusio ėduonies židinio. Paprastai naudojamas skylutėms papuošalų karoliukuose daryti, šįsyk titnago smaigalys buvo smeigiamas į medinę strėlę ir virve pritvirtinamas prie lanką primenančio prietaiso, kurį tampant pirmyn atgal – tarsi pjūklu pjaunant rąstą – pagal ir prieš laikrodžio rodyklę aplink savo ašį besisukanti strėlė dantyje gręžė skylę.

Kas patvirtina, kad tai iš tiesų būta dantų gręžimo įnagio, o ne religinio ritualo priemonės ar bandymo atiduoti duoklę keistai mados tendencijai? Iš vienuolikos gręžtų dantų mažiausiai keturiuose būta karieso židinių, be to, gydyti tik žandikaulio gilumoje esantys krūminiai dantys, o tai panaikina bet kokią prielaidą, jog tai būta bandymo išsaugoti akinamą šypseną. Juk svajodami susigrąžinti šypseną, turbūt pirmiausia pasirūpintume priekiniais dantimis? Kariesas gali sukelti geliantį skausmą, todėl tikėtina, kad šia procedūra siekta palengvinti galvą plėšiantį maudimą. Įdomu, kad priešistorinis dantų gydymas neapsiribojo dantų gręžimu. Slovėnijoje aptiktus jauno, maždaug prieš 6500 metų mirusio vyro palaikus tyrinėjusi italų mokslininkų grupė neseniai nustatė, kad dantyje esama plombos pėdsakų – įskilęs dantis tvirtintas bičių vaško mase. Mergarhos dantis buvo gręžiamas siekiant pašalinti gedimo židinį, o šiuo atveju siekta užtaisyti atvirą nervą.

Šiuolaikinis dantų gydymas remiasi aukštomis technologijomis – Rentgeno spinduliais, lazeriais ir elektronikos prietaisais, bet įprastinės dantų gydymo priemonės – plombos ir gręžimas – skaičiuoja tūkstančius metų. Dar daugiau, kiekvienas dantų gydytojas patvirtins, kad saldumynai yra didžiausias dantų priešas, tačiau šią tiesą žinojo jau mūsų priešistorinių laikų protėviai. Neolito epochoje pratrūkus žemdirbystės revoliucijai, buvo suvartojama daug krakmolingų maisto produktų – duonos gaminių ir įvairių košių, todėl burnoje susidarydavo didesnis cukraus kiekis, o tai reiškia, kad karieso rūgštis dažniau ardė danties emalį. Tiesa, didžiausias senovės dantų griovėjas – tarp dantų džeržgiantis žvyras, į burną patekdavęs su duona, mat anuomet ji buvo gaminama nuo girnų nugrandžius miltų liekanas.

Atrodo, žymiausia tokių sugadintų dantų auka – mūsų jau pažįstamas sniego žmogus Ecis, neolito epochos žmogžudystės auka iš Tirolio. Jo dantų būklė buvusi itin bloga: šie taip svarbūs kauliniai organai buvo praradę spalvą, vietomis sutrupėję, o vietomis – nusidėvėję. Vienam krūminiam dančiui trūko smaigalio, veikiausiai nuskilo mėgaujantis žvyruota duona, o įskilęs priekinis dantis leidžia daryti išvadą, kad kas nors kuo nors jam stipriai smogė į veidą. Šis vyrukas mirė į nugarą įsmigus strėlei, o iš to galima spėti, kad jis nebuvo panašus į vieną tų mielų Tomo Hankso įkūnytų veikėjų. Nors Ecį, regis, nuolat persekiojo nelaimės, jo burnos turinys patvirtina įprastinį priešistoriniam žmogui būdingą dantų išsidėstymą. Dantys – ne amžini, todėl neolito žmonių gyvenimo pabaigoje, nesvarbu, kad vos įžengusių į penktą dešimtį, bandymas išspausti Tomo Cruiso šypseną primintų nebent šios žvaigždės burnoje sprogusios nedidelės granatos padarinius – jei dantys ir būtų likę savo vietoje, grožiu tikrai nespindėtų...

Bėda su dantų ėduonimi

Nedideli akmenys ir cukrus – tikri dantų priešai, tačiau šie visą kaltę prisiėmę atpirkimo ožiai yra gerokai klastingesni, nei atrodo. Bronzos amžiaus babiloniečių ir egiptiečių religinę sistemą sudarė ir tikėjimas mažytėmis pabaisomis, vadinamomis „dantų kirmėlėmis“, kurios burnoje dauginasi it vaiduokliai Pac-Man žaidime. Vėliau romėnų perimtas tikėjimas išliko net iki XVIII amžiaus, vadinasi, ne vieną tūkstantmetį dantų gydytojai bandė kovoti su padarais, kurių iš tikrųjų nėra.

Ne veltui bronzos amžiuje dantų gydymą dažnai lydėjo prietaringi užkalbėjimai: babiloniečiai nešiojo juos saugojančius magiškus amuletus, o tariamai pasirodžius piktadarėms „kirmėlėms“, šaukėsi Ea ar Ankio pagalbos, kad šie kuo greičiau jas sunaikintų. Jei tai negelbėjo, dantų gydytojas imdavosi jas išrūkyti. Apie 2250 m. pr. Kr. burnos dezinfekavimas – prie burnos smilkomos drignių sėklos, sumaišytos su bičių vašku – buvo įprastinis gydymo būdas; vos šį įkyrų priešą išvijus, žiojėjanti danties ertmė buvo užpildoma mastikos derva ir drignėmis. Nors dantų gręžimas neolito epochoje atrodė pažangus metodas, babiloniečiai nemokėjo nei gręžti, nei plombuoti. Keista, tačiau jų dantų gydymo technika buvo itin paprasta.

Dantys faraono Tutanchamono krašte

Sakaros kapvietė – didžiulis žmonių sukurtas kraštovaizdis, skirtas mirčiai, nors čia buvo laidojama neilgai. Kadaise čia buvo bronzos amžiaus sostinės Memfio nekropolis, kuris gali didžiuotis seniausiomis egiptiečių piramidėmis, kad ir laiptine Džosero piramide, kuri iki šiol stūkso kaip simbolinė senovės valdovo galios išraiška. Sakara mums iki šiol lieka neįminta mįslė. Kai kurie optimistiškai nusiteikę egiptologai tvirtina, kad jau pavykę atskleisti 30 proc. jos paslapčių, tačiau nepamiršta pajuokauti, esą kur pakliūva bedus į žemę kastuvu, vis tiek nusišypsos sėkmė.

Vienas naujausių radinių smėlynų gelmėse – 2006 m. vagių aptikta kapvietė. Tai aukštos visuomeninės padėties asmens amžino poilsio vieta, maždaug prieš 4000 metų pastatyta iš kalkakmenio ir plaušaplyčių su dailia vidaus puošyba ir gausiais turtais, skirtais naudotis pomirtiniame gyvenime. Tiesa, šis mauzoliejus nebuvo skirtas princesei ar kilmingajam; tai trijų tarpusavyje nesusijusių asmenų – Mri, Kem Msv ir Sekhem Ka – bendra kapvietė. Nors jų mumijos paslaptingai dingusios, ant sienų išlikę hieroglifai leidžia nustatyti, kas jie buvo: pasirodo, visi trys – faraono dantų gydytojai. Šis titulas jau buvo paminėtas 600 metų anksčiau – pirmasis istorijoje dantų gydytojas Hesi-Re rūpinosi faraono Džoserio dantimis.

Nepaisant garsių vardų, šie dantų gydytojai, kaip ir babiloniečių tos pačios srities specialistai, chirurginės intervencijos srityje nebuvo toli pažengę. Hesi-Re bei vėlesnių jo kolegų darbo priemonės – kramtomos gumos, skystis burnai skalauti ir plomba, pagaminta iš įvairių kvapniųjų elementų: smilkalų, miros, svogūno, kmynų, geltonosios ochros ir medaus – labiau primena ne mediciną, o patiekalo iš mėsos gaminimą, nors toli gražu ne viskas gali sužadinti apetitą; vienas ypač keistas gydymo būdas – dar šiltą nudvėsusios pelės kūną perpjauti per pusę ir juo ištrinti skaudamą dantį.

Senovės egiptiečiai buvo tuščiagarbiai savimylos, perdėm rūpinęsi savo išvaizda, todėl telieka stebėtis, jog aptikta tiek mažai įrodymų, kad pacientai praretėjusiais dantimis būtų buvę gydomi estetiniais tikslais. Vienintelė estetinio dantų gydymo užuomina – kreivų dantų auksinės vielos tiltai, rasti vienos mumijos žandikaulyje. Tiesa, veikiausiai tai nebūta kasdien nešiotų įtvarų. Taip palaikai buvo paruošti šermenims, t. y. atliktas senovinis mirusiojo makiažas.

Mūsų dienomis su dantų infekcija bandome kovoti burną skalaudami antibakteriniu skysčiu, dantis valydami vaškuotu siūlu ir reguliariai lankydamiesi pas dantų gydytoją. O štai senovės egiptiečiai susidūrė su didesniais keblumais. Paaiškėjo, kad Mutnedžmeta, faraono Horemhebo, buvusio Tutanchamono patarėjo kariniais klausimais, žmona, įžengusi į penktą dešimtį nebeturėjo nė vieno danties – tikra bedantė mumija (atsiprašau...).

Paaiškėjo, kad ne ji viena turėjo odontologinių bėdų: 3000 mumijų tyrimai, atlikti šiuolaikiniais metodais, atskleidė, kad senovėje net 18 proc. šio regiono žmonių sirgo rimtomis odontologinėmis ligomis, o keliems net buvo nustatytos mirtinos infekcijos. Lygiai kaip neolito epochos danties skausmo neišvengusiems kankiniams, atrodo, kad didžiausią žalą senovės egiptiečių, net ir turtingųjų ir galingųjų, dantims darė jų vartojamas maistas. P. J. O’Rourke’as šmaikštaudamas patarė, užėjus senų gerų laikų nostalgijai, prisiminti vieną dalyką – dantų gydymą.

Sunku suprasti, kodėl senovės Egipte nebuvo taikoma chirurgija. Danties maudimui nuraminti buvo griebiamasi į opijų panašių skausmą malšinančių priemonių, kartkartėmis žandikaulio kaule būdavo išgręžiamos skylės ir ištraukiamos pūlių sankaupos, tačiau sugedusį dantį nebuvo įprasta traukti, nors dėl to ne vienas būtų išvengęs pirmalaikės mirties. Uždegimo paveiktų dantų savininkai kliovėsi natūralia eiga, kurios pagrindinis principas randamas išminties knygoje Ankhšešonko pamokymai: „Nė vienas pradėjęs gęsti dantis nelieka savo vietoje.“ Vargšelė Mutnedžmeta tą puikiai suprato; be to, tai galbūt galėtų paaiškinti, kodėl senovės egiptiečiai neturėjo dantų fėjos – vargšelei tektų ne juokais subankrutuoti kasdien po pagalve radus krūvas dantų...

O štai senovės graikai buvo tikri intervencijos specialistai; pats medicinos tėvas, senasis gerasis Hipokratas iš Koso, išrado chirurgines žnyples (odontagogon). Hipokratas – didysis senovės pasaulio racionalistas – kone visiškai atmetė prietarus ir pakeitė juos empiriniu ligos įvertinimu remiantis akivaizdžiais simptomais. Ligonio negalavimo užuominų jis bandė aptikti šlapimo, prakaito, ausų sieros bei nosies gleivių tyrimuose. Tiesą sakant, tiksliems moksliniams tyrimams jam ne visuomet pakako pinigų, o drauge su Aristoteliu juodu buvo įsitikinę, kad vyrai turi daugiau dantų nei moterys. Turbūt pamanėte, nejau tokiems genialiems mąstytojams nešovė mintis žvilgtelėti į vieno ar dviejų žmonių pražiotą burną, tačiau galbūt tam neužteko laiko, nes jį visą surijo kupranugarių skrodimai ir šlapimo gėrimas.

Milijono verta šypsena

Jei netyčia įsibedę į stiklines duris netektumėte danties, jūsų dantų gydytojas jums veikiausiai pasiūlytų implantą. Šį sumanymą 700 m. pr. Kr. pirmą kartą įgyvendino etruskai – žemdirbių tauta iš šiaurinės Apeninų pusiasalio dalies; jie sumaniai išplėtojo būdus, kaip prarastą dantį pakeisti nauju kaip perlas švytinčiu pakaitalu ir kaip sutvirtinti pavojingai klibantį. Pažeistus dantis, tarsi ortodontinėmis plokštelėmis sutvirtintus plokščiomis auksinėmis juostelėmis, ramstė jų sveiki ir stiprūs kaimynai – panašiai kaip regbio komandoje silpnesni nei aš žaidėjai buvo statomi priekinėje linijoje.

Pamestą dantį galima pakeisti dirbtiniu, tarkim, jaučio; centre išgręžus skylę į tuščią ertmę atsargiai įstatomas metalinis sutvirtinimas, turintis atlikti savo pirmtako funkcijas. Nors metalinė šypsena yra siejama su Džeimso Bondo priešininku, laidus kramtančiu Džosu, didžiausią įspūdį daro tai, kad šie senoviniai dantų protezai nebuvo tik bandymas estetiniais tikslais užpildyti tuščias burnos ertmes. Atrodo, tai būta išties tvirtų protezų, leidusių jų savininkams drąsiai kramtyti maistą ir nesitenkinti vien sriuba.

Praėjus keliems šimtmečiams, Viduržemio jūros regiono rytinėje dalyje V a. pr. Kr. finikiečiai, abėcėlės išradėjai ir jūrininkų tauta, išklibusius dantis tvirtino ne plokštelėmis, o auksine viela tarsi sodybą saugančia tvora. Štai Beiruto Amerikos universitetui priklausančiame Archeologijos muziejuje saugomi auksine viela sutvirtinti apatiniai dantys. Apatiniame žandikaulyje pavadinimu Ford Mandible – toks nebent galėtų būti spausdinimo mašinų platintojo vairuojamo automobilio markės pavadinimas – buvo aptikta periodontito požymių; nuo šios baisios ligos veikiausiai būtų iškritę visi dantys, tačiau auksinė viela juos tvirtai laikė savo vietoje iki žmogaus gyvenimo pabaigos. Kelia nuostabą tai, kad senovės dantų gydytojai mokėjo ne tik taikyti protezinį dantų gydymą, bet ir išsaugoti gamtos sukurtą modelį, nepaisant atkaklaus pačios gamtos priešinimosi.

Kai pasirodė romėnai, iš pradžių nugalėję etruskus, o vėliau į savo besipučiančios imperijos liūną įtraukę dar ir graikus, estetinis dantų gydymas buvo palyginti toli pažengęs. Ne tik medinės ar dramblio kaulo, bet ir auksinės dantų karūnėlės buvo taip plačiai paplitusios, kad teko įsikišti net teisinei sistemai, turėjusiai pasirūpinti, kad šis vertingas metalas į amžiną poilsio vietą nukeliautų drauge su jų savininkais, o ne būtų pagrobtas godžių giminaičių, nėmaž nesibodinčių močiutės laidotuves paversti aukso kalykla. Tiesa, ne visada buvo būtini metaliniai protezai. XIV a. pradžioje paslaptingasis italų keliautojas Marco Polo paskelbė susidūręs su keista kinų gentimi zar-dandan (persų kalba tai reiškia „auksiniai dantys“), kurios atstovai, kaip ir etruskai, dantų skyles bandė kamšyti auksinėmis plokštelėmis, nors, tiesa, tai buvo daroma estetiniais sumetimais; taip zar-dandan genties žmonės daug anksčiau nei Lilis Wayne’as, hiphopo klipuose neslepiantis auksinių dantų, galėjo puikuotis metaline šypsena.

Ir ankstyvieji vikingai, atrodo, išmanė, kuo užpildyti dantų skyles – tai, beje, galėjo būti ir priešo gąsdinimo taktika, – o štai kitame pasaulio krašte aukštą padėtį visuomenėje užėmę actekai ir majai priešakiniuose ir iltiniuose dantyse tyčia išsigręždavo skyles, kurias užpildydavo gražiomis kvarco, aukso, nefrito ar turkio plombomis, ir šitaip puikuodavosi puošnia milijono vertės šypsena.

Valyti, skalauti, spjaudyti

Klupinėdami nuslenkame į vonios kambarį ir, pasmėlusiomis akimis dirstelėję į savo atvaizdą veidrodyje, pasibaisėję atatupsti žengiame kelis žingsnius atgal. Belieka tikėtis, kad visą vakarą atrodėme ne taip siaubingai! Apgraibomis viena ranka stveriame dantų šepetėlį, o kita – dantų pastos tūbelę. Atsukę dangtelį ant šepetėlio bandome išspausti nedidelį mėtų skonio pastos žirnelį – paprastai tai pastangų nereikalaujanti užduotis, tačiau alkoholio aptemdytoms akims ir rankoms tai pasirodo esanti perdėm sunki užduotis.

Ar senovės romėnai panašiai prižiūrėjo dantis? Tiesą sakant, taip. Įgyvendinant 2015 metų projektą, buvo atlikti Pompėjos ugnikalnio aukų kompiuterinės tomografijos tyrimai, atskleidę, kad šių žmonių dantys buvo stebėtinai sveiki. Tai gali būti susiję su dideliu fluoro kiekiu vietiniuose geriamojo vandens šaltiniuose, tačiau tikėtina ir tai, kad romėnai paprasčiausiai kruopščiai rūpinosi burnos higiena.

Didelis eruditas Aulas Kornelijus Celsas patarė reguliariai valytis dantis, ypač aukštuomenės atstovams, gausiai vartojantiems apdorotą maistą, kuris, kaip jis teisingai spėjo, skatina dantų gedimą.

Nors romėnų diduomenėje baltų dantų šypsena buvo didžiai vertinama, turtingieji dėl to nemanė atsisakyti gausių pietų – jiems tikrąja šių žodžių reikšme magėjo ne tik gauti savo pyrago gabalą, bet ir jį suvalgyti. Tai kaipgi romėnų aristokratui pavyko palaikyti burnos higieną? Nuostabos, tiesa, nekelia tai, kad dantys buvo reguliariai valomi, nors šią procedūrą jie atlikdavo ne patys. Bandant išvengti protezų, ant minkštos vytelės vergai užberdavo valymo miltelių ir jais švelniai šveisdavo šeimininkui dantis ir dantenas, kol būdavo pašalinami maisto likučiai.

Būta ir dantų pastos įvairovės, tačiau dėl sekso galvą pametusi Mesalina, imperatoriaus Klaudijaus žmona, dantis balinosi elnio ragų milteliais, kurie, kaip buvo tikima, pasižymėjo ir stipriomis afrodiziako savybėmis – galbūt ragai skatino augti ragus. Senovės romėnai turėjo savus gydomųjų burnos skysčių atitikmenis, gaivinusius burną, nors vargu ar senovėje jie kvepėjo mėtomis ar kokiu kitu maloniu kvapu. Mūsų dideliam siaubui, burną jie skalavo neatmieštu žmogaus šlapimu, paprastai aštraus kvapo, laivu atgabentu tiesiai iš Portugalijos, nes buvo tikima, kad jos gyventojų šlapimas turi daugiau amoniako. Žinant tokias smulkmenas, telieka stebėtis, kaip apskritai Mesalinai pavyko prisivilioti meilužius...

Šventuose Vedų raštuose taip pat esama išmintingų patarimų, kaip prižiūrėti dantis. Didysis indų ajurvedinės medicinos mokytojas Susruta buvo VI a. pr. Kr. išminčius, nors gali būti, kad po šiuo legendiniu vardu slėpėsi ne vienas anoniminis gydytojas. Kad ir kaip ten būtų, jo dantų priežiūros paslaptis – nuspurusios kvapiojo medžio žievės pavidalo dantų šepetėlis (dantakāṣṭha), kuriuo reguliariai reikia valytis dantis, išspaudus nedidelį iš medaus, miltelių ir aliejaus pagamintos pastos žirnelį. Be šios apetitą žadinančios pastos, burnos ertmę buvo galima gaivinti kramsnojant betelio lapus, turinčius stimuliuojantį poveikį ir, kaip manoma, afrodiziako savybių; galbūt tai iš dalies paaiškina, kodėl betelio lapai minimi Kamasutroje – pasirodo, nedidelis lapelis prilygsta mėtų skonio viagros tabletei.

Betelis iki šiol plačiai naudojamas Pietų ir Pietryčių Azijoje, ypač jo ir katekinės arekos vaisių mišinys, Indijoje vadinamas paan. Tiesa, ilgai jį kramtant dantys įgauna tamsiai raudoną atspalvį, be to, jis netgi gali sukelti burnos vėžį. Nepaisant įspėjimų, šio mišinio paplitimas Vietname, Indijoje ir Pakistane nėmaž nesumenko.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Putino liudininkai“: 2012-aisiais prasidėjo tikros nesąmonės (82)

Vitalijaus Manskio dokumentinis filmas „Putino liudininkai“ – viena iš svarbiausių...

Po daugelio metų aplankė Gariūnus: tokias kainas mieste sunkiai rasi (58)

Ilgus metus Gariūnuose nesilankiusi Aistė apniukusį šeštadienį nusprendė netysoti namie, o...

Žaidėjus išteisinęs ir sirgaliams dėkojęs Jankauskas: tai jau kelia neviltį specialiai iš Ploješčio (21)

Tuščios tribūnos nesukliudė antrąkart rumunams įveikti Lietuvos, šįkart rungtynių scenarijus...

Dar vienas skandalas Kaune: medikus šokiravo motinos elgesys su mažyliu – skubiai iškvietė vaikų teises (562)

Motina meta kaltinimus Kauno klinikų medikams . Anot jos, šie galimai per stipriai suspaudė vaiką.

Po žinių apie sniegą – patikslinta sinoptikų prognozė: nemalonumai užklups netikėtai (11)

Sekmadienio dieną Lietuvos padangė bus debesuota. Nedideli pragiedruliais pasirodys kai kuriose...

Rumunai suvarpė Lietuvos vartus ir išmetė rinktinę į žemiausią divizioną (330)

Šeštadienį daugiau nei 15 tūkstančių vietų turinčiame Ploješčio miesto stadione vykusiose...

Vieta, apie kurią lietuviai galėjo tik pasvajoti: paslaptingas kino teatras, kur leidžiama daugiau nei įprastai (69)

Sostinėje įsikūrė nauja vieta, apie kurią anksčiau net nesvajojote, kad tokia gali būti. Po...

Žurnalistė apsilankė nuogalių kurorte: orgijos vyko vidury baltos dienos (154)

„Ateik greičiau pažiūrėti! Aname balkone vyksta orgija!“ – sušukau savo seseriai, rodydama...

Kremliaus kėslai verčia sunerimti: visai šalia Lietuvos – pavojingi signalai (152)

Latvija švenčia šimtmetį . Tačiau Latvijos parlamentarai nespėjo įteikti dovanos šaliai –...