aA
Pateikiame ištrauką iš tarptautinio bestselerio „Druska: pasaulio istorija“. Knygos autorius yra Mark Kurlansky – amerikiečių žurnalistas, rašytojas, vertėjas, 29 knygų suaugusiesiems ir vaikams autorius.
Druskos kalnas
© Reuters/Scanpix

Užkariavę Germaniją romėnai naujosiose valdose rado daug senovės druskos šachtų. Tacitas I a. rašė, kad germanai tiki, jog dievai mieliau išklauso tų maldų, kurios ištariamos druskos kasyklose. Bet daugelis tų šachtų buvo sugriautos ar uždarytos per karus, kurie prasidėjo yrant Romos imperijai. Kaip ir Prancūzijoje, jas vėl ėmė naudoti viduramžių Bažnyčia. Vienuolynai dažnai kurdavosi prie senovės druskos kasyklų, kad iš druskos galėtų gauti pajamų.

Bažnyčios rūpesčiu viduramžiais Bavarijos ir Austrijos Alpėse druskos kasyba sparčiai plėtojosi. Bavarijoje – Berchtesgadene ir greta esančiame Bad Reichenhalyje – ir Austrijoje – Haleine, Halštate, Bad Išlyje ir Bad Auszė – buvo eksploatuojamas tas pats požeminis druskos klodas. Austrijoje esanti jo dalis buvo vadinama Salzkammergut – druskos motinos klodu; tas klodas glūdėjo žalių, pušimis apaugusių kalnų papėdėje, nusėtoje gilių mėlynų ežerų. Žiemą pušynus ant stačių šlaitų nuklodavo sniegas, bet temperatūra šachtų gelmėse likdavo tinkama dirbti.

Iš požeminių šaltinių tryško sūrymas, jį buvo galima garinti ir paversti druskos kristalais. Tankiuose miškuose buvo galima į valias prisikirsti malkų, taigi garinimas kainavo nebrangiai. Bad Reichenhalio kasyklos, kurios buvo naudojamos dar romėnų laikais, V a. buvo sugriautos – jas sugriovė arba hunų karaliaus Atilos, arba Odoakro, paskutinio Romos užkariautojo, germano iš Italijos, kurio įsiviešpatavimas 476 m. laiko¬mas oficialia Vakarų Romos imperijos žlugimo data, vietiniai šalininkai. Vienuose šaltiniuose teigiama, kad druskos kasyklos buvo atstatytos po šimtmečio, kituose rašoma, kad jas po 300 metų atstatė Zalcburgo arkivyskupas.

Šalia Bad Reichenhalio stūksojo status miškingas druskos kalnas, vadinamas Diurnbergu. Bavarijos pusėje ant jo šlaito įsikūrė Berchtesgadenas, o anapus sienos Zalcburgo žemėse buvo senovinė keltų Haleino druskos kasykla.

Zalcburgo arkivyskupai ir bavarai viduramžiais šimtmečius kovojo dėl druskos kasyklų kontrolės, nes Diurnbergo kalno ištekliai buvo eksploatuojami Zalcburgo kasykloje, prasidedančioje Haleine, ir Bavarijos kasykloje, prasidedančioje Berchtesgadene. Po žeme, kaip manoma, abi šachtas skyrė kiek mažiau negu pusė mylios [0,8 km], bet Haleino pusėje iškastos šachtos po žeme driekėsi į Bavarijos teritoriją, taigi teoriškai Zalcburgo kalnakasiai kasė bavarų druską.

Pirmasis Zalcburgo arkivyskupas VIII a. pabaigoje atgaivino senovės keltų kasyklą ir iš jos druskos pajamų pastatė Zalcburgo miestą – Austrijos dalimi jis tapo tik 1816 m. Nors Zalcburgo teritorijoje buvo aukso, vario ir sidabro, miestas nepaliaujamai kovojo ne dėl jų, o dėl druskos. Pajamos iš druskos leido Zalcburgui išsaugoti nepriklausomumą.

XVII a. Zalcburgo arkivyskupas, vardu Wolfas Dietrichas, pabandė įsiviešpatauti druskos rinkoje, smarkiai sumažinęs savo šachtose, ypač Diurnberge, iškastos druskos pardavimo kainą. Kurį laiką Dietrichas gaudavo didžiulį pelną ir dalį jo panaudojo didingiems baroko pastatams Zalcburge statyti.

Bavarija atkeršijo uždrausdama prekybą su Zalcburgu. Ilgainiui šis Zalcburgo ir Bavarijos konfliktas virto „druskos karu“, ir Dietrichas jį pralaimėjo. Šis pralaimėjimas buvo pražūtingas Diurnbergo kasyklai ir Haleino kaimui, kuriame ji buvo įsikūrusi, nes jie kuriam laikui buvo beveik visiškai išstumti iš regiono druskos rinkos.

Arkivyskupui Wolfui Dietrichui pralaimėjimo pasekmės buvo dar pražūtingesnės – jis prarado arkivyskupo postą, buvo įkalintas ir, penkerius metus praleidęs kalėjime, 1617 m. mirė.

Konfliktas tarp dviejų Diurnbergo kalno pusių išsisprendė tik kai Zalcburgas tapo Austrijos dalimi – pagal 1829 m. Bavarijos ir Austrijos sutartį, austrams buvo leista kasti druską vieno kilometro atstumu nuo jų sienos. Mainais užšį lei¬dimą Austrija įsipareigojo įdarbinti savo pusėje esančioje kasykloje 40 proc. darbininkų iš Bavarijos ir leisti bavarams kirsti Austrijos pusėje medžius savo kaistuvų kurui. Nors viduramžiais medienos kurui buvo gausu, šimtmečius garinant sūrymą miško ištekliai labai išseko.

***

1268 metais, o gal ir anksčiau, buvo išrastas naujas būdas kasti akmens druską. Anksčiau kalnakasiai sukraudavo akmens druskos luitus į krepšius-kuprines, išnešdavo juos iš stačių šachtų, o paskui smulkindavo. Dabar jie nutiesė prie atkastų akmens druskos gyslų vamzdžius ir jais atitekėjusį vandenį pildavo ant druskos. Ištirpdęs druską vanduo virsdavo tirštu sūrymu, šis vamzdžiais nutekėdavo šlaitu į Haleino kaimą ir ten buvo garinamas mediena kūrenamuose kaistuvuose, kol likdavo druskos kristalai.

Galiausiai buvo sukurta dar pažangesnė sistema, kaip išgauti Salzkammergut klodo druską – sinkwerken. Taip buvo vadinama požeminė darbo vieta, kur šachtoje esanti akmens druska su moliu buvo ištirpinama vandenyje dideliuose mediniuose rezervuaruose. Tada tirpalas mediniais vamzdžiais buvo nutekinamas į garinimo kaistuvus.

Haleinas yra kaimelis, įsispraudęs tarp dviejų savo gerovės šaltinių – stačių, aštrių Diurnbergo kalno uolų ir Zalcacho upės ištakų. Zalcachas įteka į Dunojų, kuris neša savo ir daugybės kitų intakų rudus vandenis iš vakarų Bavarijos per Vidurio Europąį Juodąją jūrą. Haleino druska buvo virinama cilindriniuose induose – taip tebedaroma Užsachario Afrikoje. Dalis šių cilindro formos druskos gabalų buvo kraunami į baržas ir plukdomi Zalcachu į Pasau upę, Dunojaus intaką, o Pasau ir Dunojaus santakoje parduodami prekeiviams iš Vokietijos arba Vidurio Europos.

Bet daugiausia Haleino druska buvo naudojama vietos reikmėms; didžioji jos dalis upe nukeliaudavo tik iki Pasau upės pakrantės, ten buvo kraunama į vežimus ir parduodama regiono turguose. Transportuoti druską sausumos keliais buvo brangu, nes pakeliui už jos gabenimą tekdavo mokėti didelius muitus. Dėl to neišvengiamai išsikerojo kontrabanda – kontrabandininkai gabeno druską pavojingais kalnų perėjų keliais ir parduodavo pigiau, nes nemokėjo jokių muitų.

***
Vidurio Europos druskos garykloms upės buvo labai svarbios. Didžiausias vidurio Vokietijoje esančios Halės ir jos šiaurėje įsikūrusio Liuneburgo (garsiojo kumpio tėvynės) pranašumas buvo tas, kad netoli jų savo vandenis nešė Elbė, įtekanti į Šiaurės jūrą, prie kurios žiočių įsikūręs Hamburgo jūrų uostas. XIV a. pabaigoje Liuneburgo gyventojai iškasė Štekenico kanalą, kad galėtų nugabenti savo druską iki Elbės. Tačiau šis kanalas jiems pirmiausia buvo reikalingas gabenti druską ne į netoliese esantį Hamburgą, o į Liubeką, įsikūrusį prie Elbės intako, įtekančio į Baltiją, nes Liubekas buvo Hanzos sąjungos prekybos centras.

Viduramžiais Liuneburgo druska visame pasaulyje gar¬sėjo kaip geriausia vokiškų žemių druska, ir Hanzos sąjunga pirkdavo ją perparduoti silkių žvejams pietų Švedijoje, Rygoje, Dancige ir visoje Baltijos jūros pakrantėje. Tais laikais, kai Hanzos sąjunga turėjo kokybės laiduotojos reputaciją, Liuneburgo druska buvo laikoma Hanzos druska. Mažesni vokiečių druskos gamintojai, norėdami parduoti savo produkciją užsienio rinkoje, sukčiaudami žymėdavo savo statines žodžiu Lüneburg.

Liuneburge, Halėje ir kitose vokiečių druskos garyklose sūrymas buvo semiamas iššachtų kibirais ir nešamas į garinimo pašiūres; ten supilamas į didžiulius stačiakampius geležinius kaistuvus, kaitinamus ant mediena kūrenamų krosnių. Druskos gamintojai į sūrymą pildavo kraujo; užviręs jis su putomis iškeldavo nešvarumus, ir jie kruopščiai juos nugriebdavo. Sūrymą reikėjo nuolat maišyti. Prieš prasidedant sūrymo kristalizacijai į jį buvo įpilama alaus – jis atskirdavo nuo kristalų likusius nešvarumus. Sūrymui virti druskos kristalai buvo sudedami džiūti į kūgio formos krepšius.

Druskos garyklose sūrymas buvo virinamas dvidešimt keturias valandas per parą – tik kartą per savaitę padaroma pertrauka kaistuvams išvalyti. Druskai virti užteko trijų žmonių: meistro, padėjėjo ir berniuko, kurstydavusio krosnį. Papras¬tai garyklose dirbdavo šeimos nariai – vyras, žmona ir sūnus. Kurį laiką druskos garinimo verslo be vargo galėjo imtis kiek-viena šeima, tačiau ilgainiui Hanzos pirkliai supirko šeimynines Liuneburgo druskos garyklas ir sujungė jas į vieną didelę druskos verslovę.

***

Zalckamerguto druskos kasėjai išplėtojo savą ypatingą kultūrą. Šventoji Barbora buvo jų šventoji globėja ir, švęsdami jos dieną, gruodžio 4-ąją, kalnakasiai šokdavo tradicinius šokius vilkėdami šventine apranga; XIX a. ji susidėjo iš juodos vilnos švarko su žalvarinėmis sagomis ir antpečiais, juodos aksominės skrybėlės su šilku aptrauktomis sagomis ir auksinėmis emblemomis, vaizduojančiomis du sukryžiuotus kirtiklius.

Diurnbergo kasyklos tunelių ilgis siekė 19 mylių [30 km]. Pagrindinis tunelis buvo iškastas 1450 m., bet dabartinių jo skliautus laikančių medinių atramų amžius siekia tik 100 metų. Kasyklos tunelių aukščio – 7 pėdų [2,13 m] – ir pločio visiškai užteko eiti žmogui. Tačiau dėl kalno svorio spaudimo jie pamažu tapo ankštesni. Būtent tokiose suspaustose senovės šachtose viduramžių kalnakasiai atrado savo pirmtakų keltų palaikus. Šiandien vieno iš 400 metų senumo tunelių plotis kai kuriose vietose siekia tiktai apie 18 colių [46 cm]. Kitas XVII a. tunelis yra apytiksliai trijų pėdų [0,9 m] pločio.

Už tunelių medinių atramų matyti tik tamsi uoliena su baltais druskos kristalų ruoželiais. Kai kuriose vietose uolienos nusėtos suakmenėjusiomis vėžiagyvių ir kitų jūrų gyvūnų liekanomis. Į šachtas, kurios kartais siekdavo 100 pėdų [30 m] po žeme gylį, kalnakasiai leisdavosi šliauždami kone stačiomis, glotniai nupoliruotomis medinėmis šliuožynėmis. Kai kurių šliuožynių ilgis siekė daugiau kaip 350 pėdų [106 m]. Šliuožynės dešinėje būdavo pritaisytas lynas – laikydamiesi už jo patyrę kalnakasiai, apsimovę pirštines, reguliuodavo leidimosi greitį.

Bent nuo XVII a. pabaigos Diurnbergo kasykloje ėmė lankytis pašaliečiai atvykėliai, iškilūs Zalcburgo arkivysku¬po svečiai – jiems buvo smagu pabuvoti šachtose. Prieš kelis šimtmečius pasivažinėti šliuožynėmis atrodė kaip pramoga. Vedami kalnakasio, penki ar šeši svečiai susėsdavo šliuožynėje, apkabindavo vienas kitą ir čiuoždavo žemyn tarytum nuo kalnelių atrakcionų parke. Diurnbergo kasykloje taip pat yra gal dvidešimt penki požeminiai ežerai, kur galima plaukioti valtimis.

***

Ilgainiui didžioji dalis Vidurio Europos druskos kasyklų atiteko Habsburgams, iš X a. Elzaso valdovų kilusiai dinastijai, kuri įsitvirtino Vidurio Europoje. 1273 m. vienas iš Habsburgų tapo Vokietijos karaliumi Rudolfu I ir išplėtė savo valdas užkariavęs Bohemiją. Habsburgai ėmė valdyti Dunojaus pakrantes, Sileziją, Vengriją ir pietų Lenkijos regioną, vadinamą Galicija. Kurį laiką jie valdė net Ispaniją ir visas jos valdas Naujajame Pasaulyje, taip pat Nyderlandus, Neapolį, Sardiniją, Siciliją ir Veneciją.

Habsburgai įvedė druskos monopolį ir ėmė kontroliuoti jos gamybą, transportavimą ir didmeninę prekybą. Bohemija buvo vienas iš turtingesnių Europos regionų, tačiau savos druskos neturėjo, todėl tapo kitų Habsburgų valdų, esančių nūdienos Vokietijos, Austrijos ir pietų Lenkijos teritorijoje, trokštama rinka.

Habsburgų valdomoje Vengrijoje savos druskos taip pat nebuvo. XVI a. Vengrijos ekonomika rėmėsi maisto eksportu, o iš svetur šalis importavo tiktai keturis svarbius maisto produktus: prieskonius, vyną, silkes ir druską. Diduma maisto eksporto priklausė nuo druskos importo. Kiaulienos lašiniai buvo pagrindinis maistas, taip pat taukai naudoti kitiems produktams konservuoti. Nuo XVII a. dalis darbo užmokesčio buvo mokama lašiniais. Riebus maistas buvo laikomas gerovės požymiu, ir miestiečiai valgė riebiau negu valstiečiai. 1884 m. atliktas tyrimas parodė, kad kaimiečiai vengrai per metus vidutiniškai suvalgydavo po 40 svarų (18 kg) konservuotų – sūdytų ar rūkytų – lašinių, o miesto gyventojai – po 56 svarus [25,5 kg]. (Tačiau šio tyrimo atlikėjai neįskaičiavo didelio kiekio kaime suvartojamų lydytų gyvulinių riebalų, kurie buvo naudojami kaip sviestas, juo labiau paties sviesto.)

Valgio gaminimas naudojant ištirpintus riebalus, užuot konservavus lašinius, buvo XVIII a. naujovė – patobulinimas aukštesniosioms klasėms. Tradiciniai lašiniai buvo ruošiami iš kiaulienos skerdienos išpjovus visą storą išorinį riebalų sluoksnį, paskui užsūdžius sausa druska ir išrūkius – taip buvo daroma visoje Vengrijoje, išskyrus Didžiąją lygumą, grūdų augintojų regioną į rytus nuo Dunojus, kur lašiniai buvo vytinami. Valstiečiai su lašiniais virė riebias sriubas – pakepindavo sūdytų lašinių ir pildavo į daržovių sriubą jų spirgų ir riebalų.

***

Pietų Lenkijoje sūrymo šaltinių vanduo molio puoduose buvo garinamas nuo senų senovės, dar 3500 pr. Kr. Bet ilgainiui tie šaltiniai išdžiuvo. 1247 m. tose vietose, kur anksčiau buvo sūrymo šaltiniai, kalnakasiai pradėjo kasti žemę, norėdami pasiekti sukietėjusią akmens druską. 1278 m. Lenkijos Karūna paskelbė druskos kasyklas savo nuosavybe ir ėmė nuomoti ją įvairiems verslininkams – lenkams, žydams, prancūzams, vokiečiams ir italams. Jie privalėjo mokėti atpirkimo mokesčius monarchui ir parduoti druską aristokratams lengvatinėmis kainomis.

Iš pradžių druskos kasyklose daugiausia kaip vergai dirbdavo karo belaisviai ir mirdavo jose nuo nepakeliamų gyvenimo sąlygų – išsiuntimas dirbti į druskos kasyklas prilygo mirties nuosprendžiui. Tik XIV a. šachtose pradėjo dirbti laisvi žmonės. XVI a. šachtos tapo gilesnės, ir druskai į paviršių kelti buvo naudojami didžiuliai skriemuliai, jų virves tempė aštuoni arkliai. Kartą nuleisti dirbti šachtose, jie visą savo gyvenimą praleisdavo po žeme.

Pietų Lenkijoje yra kalnų, kuriuose druska glūdi labai giliai, ypač Veličkoje ir Bochnioje. Čia 1528 m. sausio penktąją aš nusileidau penkiasdešimt kopėčių skersinių ir savo akimis pamačiau, kaip gelmėse darbininkai, nusirengę nuogai dėl karščio, geležiniais įrankiais kasa vertingiausią druską iš šitų neišsenkamų šachtų, tarytum auksą ar sidabrą.

Šios dvi šachtos šalia Krokuvos – Veličkoje ir Bochnioje – iš druskos teikdavo Lenkijos Karūnai trečdalį jos metinių pajamų.

Nuo 1689 m. kalnakasiams jų darbo vietoje šachtose kasdien imta laikyti katalikiškas mišias. Veličkos kalnakasiai ėmė raižyti religines figūrėles iš akmens druskos. Trys šimtai pėdų[90 m] po žeme šachtoje kalnakasiai iškalė iš akmens druskos koplyčią su statulomis ir bareljefais ant sienų bei lubų ir net išraižė iš druskos kristalų įmantrius sietynus.

Šachtoje vis dažniau lankėsi pašaliečiai lankytojai. XVII a. pradžioje, kaip ir Diurnberge, Karūna rengdavo ypatingų svečių, daugiausia karališkųjų šeimų narių, apsilankymus šachtoje. Jie atvykdavo pašokti ir papuotauti uolienose iškaltose salėse, paplaukioti valtimis požeminiuose ežeruose. Dėl puikios akustikos šachtose 1830 m. buvo įkurtas Veličkos druskos kasyklos orkestras – jis koncertuoja ir šiandien.

Veličkos ir greta esančios Bochnios šachtos buvo įsikūrusios šalia Vyslos, kuri neša savo vandenis keletą mylių šiauriau Krokuvos ir, kirtusi Varšuvą, įteka į Baltiją. Bet kuriai druskos gavybos verslovei vandens kelias į Baltiją atverdavo didžiulę rinką. Kita vertus, per Baltijos jūrų uostą taip pat buvo atvežama jūros druska iš Prancūzijos ir Portugalijos – su ja turėjo konkuruoti tamsiai pilka pietų Lenkijos akmens druska. Portugalai parduodavo savo Setubalio druską Hanzos sąjungos pirkliams, o šie perparduodavo ją Olandijoje ir Danijoje. XVI a. pigi balta Setubalio druska tapo populiari ir Lenkijoje bei kitose Baltijos jūros pakrantės šalyse. Lenkijos Karūna, bijodama prarasti pajamas, uždraudė importuoti bet kokią jūros druską iš užsienio.

Įdomioji istorija: baltieji kristalai vienus pavertė turtuoliais, o kitus pražudė
© Leidyklos nuotr.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Po pragaro Pravieniškėse – šokiruojanti kalinio išpažintis: jie ten kone meldėsi, kad neišgyvenčiau (26)

Pasižiūrėję į Vytautą ir išgirdę jo balsu sunkiai tariamus žodžius nė neįtartumėte, kad...

Profesorius Stukas paaiškino, kodėl būtina valgyti pusryčius: ryte dažnai daroma klaida situaciją tik pablogina (3)

Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus Rimanto Stuko , sunku patikėti, bet...

Ką pasakytų Greta Thunberg Indijoje? Čia yra 150 mln. vairuotojų ir tik 8000 nori elektrinių automobilių (15)

Šią vasarą „ Hyundai Motor Co.“ pristatė pirmąjį Indijos elektrinį visureigį...

Ilgiausia apgultis istorijoje: du dešimtmečius siaubo iškentę miestelėnai maro protrūkio laukė kaip išganymo (7)

Osmanų imperijos karo su Venecijos respublika metu Kandijos miestas (dabar – Heraklionas ,...

Istorinis pasiekimas: pirmą kartą kosmose buvo užauginta mėsa

Daugelis žino, kad maistas kosmose yra pakankamai blankus ir skurdus. Tačiau nauja technologija į...

Aukštaitijos sostinė stoja? Darbdaviai jau skaičiuoja susitraukusius pelnus ir pereina į taupymo režimą (174)

Lietuvos ūkio variklis sukasi visu pajėgumu. Pastaraisiais metais augusi ekonomika išjudino ir...

Prostitucijoje išnaudotų lietuvių istorijos sukrėtė net visko mačiusią pareigūnę iš Švedijos: viena jų tapo filmu (148)

Net praėjus daugiau nei dešimtmečiui prostitucijoje išnaudotų lietuvaičių istorijos yra...

Ekspertai: po Lenkijos rinkimų politikoje labiausiai tikėtinas tęstinumas (21)

Lenkijos valdančiajai dešiniųjų pažiūrų partijai „ Įstatymas ir teisingumas “...