Su Nepriklausomybės akto signataru, istoriku ir publicistu Rimvydu Valatka ji susipažino dar būdama studentė. Kitais metais pora minės dvidešimtąsias santuokos metines.
DELFI tęsia interviu ciklą su žinomų vyrų antrosiomis pusėmis.
– Jūs kilusi iš pajūrio? Papasakokite apie savo šeimą.
– Taip, gimiau ir užaugau Klaipėdoje. Mano mama buvo gydytoja, todėl ir man nuo mažens buvo aišku, kad ir aš būsiu gydytoja. Mama visada buvo labai mylima ir gerbiama pacientų. Ji akių ligų gydytoja dirba ir iki šiol. Manau, kad darbas jai buvo net svarbiau nei šeima. Tėvai manęs nespaudė būti gydytoja, bet pati visada tai žinojau. Tad baigusi mokyklą, įstojau į mediciną.
Turiu dvi seseris, viena baigė psichologijos studijas, o kita dirba optometriste.
Klaipėdoje mes gyvenome name netoli parko, iki jūros buvo 15 minučių kelio. Dabar kai pagalvoju, tai gyvenome kaip kurorte. Man Klaipėda labai patinka.
– Ar dabar dažnai apsilankote Klaipėdoje?
– Nelabai dažnai. Rimvydas užaugo Palangoje, tad abu esame iš pajūrio. Kartais nuvažiuojame savaitgaliais aplankyti artimųjų.
– Papasakokite apie savo vaikystę, kokie ryškiausi prisiminimai?
– Visada mokiausi labai gerai, bet tais laikais, kad įstotum į universitetą svarbiausias dalykas buvo stojamieji egzaminai. Tai aš savo iniciatyva devintoje klasėje perėjau į Ąžuolyno gimnaziją, kur buvo sustiprinti tikslieji mokslai, matematika. Baigę tą mokyklą įstodavo kur norėdavo. Kai perėjau į tą mokyklą, reikėjo pasistengti, kad tapčiau pirmūne.
Prisimenu pati nusipirkau stojamųjų į M. Lomonosovo universitetą fizikos uždavinių vadovėlį ir sprendžiau. Mokiausi pati, niekas man jokių korepetitorių nesamdė.
Visada labai daug skaičiau. Kai buvau penkerių, tėtis mane išmokė skaityti. Sakė: gėda, kad tokio amžiaus vaikas dar nemoka skaityti. Ir nuo tada „užsėdau“ ant knygų. Man turbūt didžiausia bausmė būtų, jei iš manęs kas nors atimtų knygas.
Kai gyvenau Klaipėdoje, visas gyvenimas buvo susijęs su jūra. Ji mane labai traukia iki šiol. Jūra man – ne deginimasis saulėje, bet tiesiog pasivaikščiojimai, pabuvimai prie jūros. Ten kur mes gyvenome, beveik girdėjosi jūros ošimas, ypač per audras. Pamenu tuos klaipėdietiškus rudeninius vėjus.
– Ar nebuvo taip, kad kaip dažnai nutinka, kad tie, kurie gyvena prie jūros, ją mato rečiausiai?
– Mes niekada nesiverždavome prie jūros degintis ir net juokingi mums atrodydavo tie turistai. Man ir dabar atrodo, kad važiuoti vasarą į Palangą yra tikras siaubas. Prie jūros mes labiausiai mėgdavome eiti rudenį, žiemą. Į jūrą žvelgdavome visai kitaip nei tie žmonės, kurie prie jos atvažiuoja savaitei.
– Bet baigus mokyklą su jūra teko atsisveikinti.
– Ar sunku buvo studijuoti mediciną?
– Taip, neturėjome labai daug laiko studentauti. Pirmi treji metai yra patys sunkiausi ir svarbiausi, kai reikia išmokti visus medicinos pagrindus, po jų jau prasideda klinikinės disciplinos, tuomet jau šiek tiek daugiau laisvo laiko atsiranda.
Gyvenau bendrabutyje, ten buvo linksmybių ir visko, bet aš tuo per daug nesidomėjau.
– Kaip susipažinote su R. Valatka?
– Susipažinome restorane. Su drauge ten nuėjome po egzamino. Iš pradžių net nenorėjau eiti, nes retai eidavau į tokias vietas. Rimvydas ten buvo su draugais, jis mane pamatė ir aš jam labai patikau. O toliau nei aš ką nors galvojau, nei stengiausi, nei rodžiau iniciatyvą. Negaliu net paaiškinti, kaip viskas įvyko, net pati kartais susimąstau, kaip čia taip išėjo, kad jau beveik 20 metų esu ištekėjusi. Viskas išėjo savaime.
Man tuomet buvo 23, o Rimvydui – 36 metai.
– Ar neišgąsdino toks amžiaus skirtumas?
– Taip, šiek tiek. Aš atpažinau, kad Rimvydas yra Aukščiausios tarybos narys, tad kai jis pradėjo man rodyti dėmesį, man atrodė, kad būtų nemandagu nemandagiai elgtis. O paskui jau viskas klostėsi savaime, be didesnių mano pastangų.
Per pirmąjį susitikimą pasakiau Rimvydui, kad studijuoju mediciną. Tais laikais mobiliųjų telefonų nebuvo, tad jis mane susirado pagal studijų vietą.
– Kaip Rimvydas Jums pasipiršo?
– Draugavome trejus metus, kartu gyvenome. Jokių piršlybų nebuvo, vieną ketvirtadienio vakarą tiesiog nuėjome į Santuokų rūmus ir „susirašėme“. Paskui grįžome į darbus, o vakare nuėjome į restoraną. Mano gyvenime viskas vyko ramiai, be didelių dramų ir pompastikos. Net baltos suknelės neturėjau, tą dieną apsivilkau mėlyną Ramunės Piekautaitės pasiūtą kostiumėlį.
– Ar daug keliaujate? Kaip kartu leidžiate laiką?
– Keliauti mes mėgstame. Anksčiau keliavome nemažai, dabar šiek tiek mažiau. Rimvydas iš tikrųjų labai daug dirba. Sekmadieniai – jam visada darbo diena. Tuo metu aš turiu laiko sau.
Laisvalaikiu mėgstame nueiti kur nors skaniai pavalgyti. Abu labai daug skaitome. Namuose greitai pro knygas nebus įmanoma praeiti. Turime visą biblioteką. Kasdien skaitau 3–4 val.
Šeštadieniais mėgstame eiti pasivaikščioti arba važinėjame po Vilniaus krašto dvarus. Rimvydas yra istorikas, jam įdomu tokios vietos, jis prieš tai pasiskaito apie tuos dvarus, pasidomi. Važinėjame ir po kitas Lietuvos istorines vietas.
– Ar turite vaikų?
– Rimvydas turi dvi dukras iš pirmų dviejų santuokų, tačiau mes bendrų vaikų neturime. Su jo dukromis sutariame gerai, abi jos gyvena užsienyje: vienai 23, kitai – 36 metai.
– Kitais metais minėsite santuokos 20-metį? Kokie buvo tie metai?
– Tiek metų gyvenant kartu visko būna ir visko pasitaiko. Niekas negyvena kaip žurnalų viršeliuose visą laiką.
Per tiek metų žmogų jau labai gerai pažįsti, kai kurie dalykai nebeerzina, prie daug ko pripranti. Atsiranda kažkas daugiau nei pradžioje virusios aistros, kurios bet kuriuo atveju po kelerių metų baigiasi. Tuomet ir paaiškėja, ar gali su tuo žmogumi būti, ar ne. Tiesiog tas žmogus tampa tavo dalimi ir taip gyveni.
– Ar stebite savo vyro veiklą, žiūrite laidas, kuriose jis filmuojasi ar skaitote jo komentarus?
– Komentarus pasiskaitau visada, o televizijos laidas kartais taip pat pasižiūriu. Bet jam eiti į televizijos laidą, tas pats, kas man eiti konsultuoti ligonį, tad ne visada ir pasisako, kur eina.
– Ar pasiginčijate su vyru dėl politikos?
– Būna, kad nesutampa nuomonės, bet mūsų pažiūros gana panašios. Jis nėra piktas, kaip gali pasirodyti, tiesiog toks jo darbas.
– Ar mėgstate gaminti maistą namuose?
– Kartais gaminu. Man, kaip alergologei, svarbu, kad maistas būtų kokybiškas, o iš kokybiško produktų nesunku ką nors pagaminti. Mėgstame produktus pirkti ekologiniuose turguose ar parduotuvėse. Visada perskaitau produktų etiketes, pasižiūriu sudėtį.
– Kaip gydytoja, gal galite patarti, kaip išsirinkti tinkamus maisto produktus? Į ką atkreipti dėmesį?
– Maiste turi būti kuo mažiau priedų. Paprastai sakant, kuo mažiau sudėtinių dalių, tuo produktas geresnis. Pavyzdžiui, jei perkate duoną ir etiketėje matote tris ar penkias sudėtines dalis, galima pirkti, jei dešimt – jau neverta. Jogurtas turi būti jogurtas, sviestas turi būti sviestas, o ne sviesto produktas, jei šokoladas, tai jis turi būti pagamintas iš kakavos ar kakavos sviesto, visa kita jau yra nereikalinga.
– Ar daugėja žmonių, besiskundžiančių alergijomis?
– Jų daugėja ir daugės. Tai yra neišvengiama. Tai yra išsivysčiusiose šalyse gyvenančių miestiečių ligos. Kai žmonės gyvena per daug steriliai, jie pradeda per stipriai reaguoja į dirgiklius, į kuriuos neturėtų reaguoti. Žmonių organizmai nebeturi su kuo kovoti, nebėra virusų, kirminų, bacilų ir tuomet organizmas pradeda gintis nuo įprastinių dirgiklių – žiedadulkių, katinų plaukų ar pieno.
Kuo geriau gyvensim, tuo daugiau bus alergijų. Jas sukelia ir chemikalai mūsų maiste.
Gamtoje nėra tuščios vietos. Išnaikinome raupsus, marą, bet atsiranda kitos ligos. Nuo alergijų dažniausia nemirštama, bet jos gadina gyvenimo kokybę. Laimei, ir medicina žengia sparčiais žingsniais į priekį, atsiranda naujų gydymo metodų.
