„Įdomi ta mero žmona, tokia kitokia“, – tokius atsiliepimus apie save dažnai tenka girdėti Klaipėdos mero žmonai Ingai Grubliauskienei. Ji prisipažįsta nenorėjusi, kad jos vyras antrą kartą imtųsi vadovauti uostamiesčiui, oficialūs priėmimai ir prabangios suknelės – ne jai. „Visada buvau džiazuojanti ir laužanti stereotipus“, – sako moteris.
Inga Grubliauskienė
© Asmeninio albumo nuotr.

DELFI pradeda interviu su politikų žmonomis ciklą. Pirmasis atviras pokalbis – su Klaipėdos mero Vytauto Grubliausko žmona Inga.

I. Grubliauskienė, dirbanti Klaipėdos pilies džiazo festivalio asociacijos prezidente, pastaruosius kelis mėnesius daugiausia dėmesio skyrė festivalio organizavimui. Tačiau namuose moters laukia keturi vaikai, kuriems taip pat reikia dėmesio. Kaip ji viską suspėja? Apie tai ir daugelį kitų dalykų I. Grubliauskienė sutiko papasakoti DELFI.

Esate sakiusi, kad labai mylite Klaipėdą? Ar tai yra Jūsų gimtasis miestas?

– Nesu tikroji klaipėdietė, bet, kaip aš juokauju, praeitame gyvenime tikrai buvau gimusi Klaipėdoje. Kai atvažiavau į Klaipėdą visas kūnas ir dvasia man sakė, kad tai yra ta vieta, kur aš turiu būti. Į šį miestą gyvenimo aplinkybės mane nubloškė netikėtai ir tas polėkis, tie žmonės mane sužavėjo. Atrodo, kad čia gyvenu jau 100 metų.

Visiškai nesvarbu, kur tu gimei, koks tavo tikėjimas, kokia tavo rasė, klaipėdietis – tai tarsi sindromas.

Jau daugelį metų organizuojate Klaipėdos džiazo festivalį. Iš kur ta meilė muzikai?

– Vaikystėje mokiausi muzikos mokykloje, bet ta didžioji meilė džiazui atėjo kartu su meile mano vyrui. Kai sutikau Vytautą, supratau, kad atradau tą grandį, kurios trūko mano gyvenime, kad jausčiau pilnatvę.

Vyras ir džiazas mane pakerėjo vienu metu.

Kas esate pagal išsilavinimą?

– Socialinė pedagogė. Tos žinios man labai padeda džiaze. Kantrybė, tolerancija, supratimas tikrai man labai praverčia, nes muzikantai, atlikėjai, kurie atvažiuoja į džiazo festivalį dažnai būna kaip maži vaikai. Jie tokie meniški, viską pamiršta, pameta, arba turi fobijų, pavyzdžiui, nesifilmuoti arba miegoti būtent tam tikroje lovoje. Pasitelkusi savo žinias sugebu juos įtikinti, kad viskas gerai, nereikia be reikalo nerimauti.

Socialinių mokslų kolegijoje galėjau tiesiogiai panaudoti savo studijų metu įgytas žinias. Čia studentams dėsčiau kultūrinių projektų vadybą. Dabar džiazo festivalyje turiu kelias studentes, kurios atlieka praktiką, mokosi, kaip reikia įgyvendinti kultūrinius projektus.

Kaip susipažinote su savo vyru V. Grubliausku?

I. ir V. Grubliauskai
I. ir V. Grubliauskai
© Asmeninio albumo nuotr.

– Nuėjau su drauge į džiazo klubą „Kurpiai“. Sėdėjome prie baro ir kažkas labai gražiai pradėjo groti. Net nemačiau, kas groja, nes sėdėjau nusisukusi, bet pasakiau draugei: va taip ir galima įsimylėti ausimis. Juk sakoma, kad moterys myli ausimis. Taip man ir atsitiko. Susitiko mūsų žvilgsniai ir paskui Vytautas priėjo ir paklausė, ar man patiko jo muzika, pasakiau, kad taip. Paskui ta pažintis nutrūko, bet po pusmečio vėl susitikome ir nebeišsiskyrėme.

Auginate keturis vaikus: 17 metų Žilviną, 15 metų Saulę, 11 metų Elzę ir šešerių Vytuką. Kaip viską suspėjate?

– Kartais jaučiuosi, kaip devyngalvis slibinas, kuris turi tiek visko aprėpti: ir darbą, ir vaikus, ir visa kita. Kartais būna labai sunku, bet paskui pagalvoju, kad tai – tokia didelė vertybė. Turiu veiklą, kuri man labai patinka, turiu žmones, kurie prie to prisideda, turiu sveikus, gražius, talentingus vaikus. Keturi vaikai, tai įsivaizduokite, kiek aš gaunu meilės! Esu absoliučiai laimingas žmogus ir skųstis dėl to, kad kartais sunku, būtų neteisinga. Esu labai turtingas žmogus. Juk didysis gyvenimo turtas ir yra žmonės, kurie tave supa, apgaubia meile. O visa kita yra tik detalės.

Kaip dažniausiai leidžiate laisvalaikį su šeima? Kokie Jūsų pomėgiai?

– Einame prie jūros, važinėjame dviračiais, keliaujame po Lietuvą, lankome draugus. Mėgstame buriuoti. Dažnai sakau, kad turiu dvi meiles – džiazą ir buriavimą. Abi mano meilės yra labai panašios tarpusavyje, nes buriavimas, kaip ir džiazas, reikalauja improvizacijos, gaudyti vėją, pasikinkyti jį. Prieš tą stichiją nublanksta visi gyvenimo uždėti antpečiai. Prieš bangas ir vėją žmogus pasijunta esąs labai mažas.

Man labai patiko Pauliaus Kovo knyga „Gyvenimas audroje“. Tai ne tik knyga apie Tūkstantmečio odisėją, bet visa gyveno filosofija. Man patiko viena citata iš knygos: „Kas yra kapitonas? Tai nėra pareigos. Kapitonas yra vidinė būsena“. Aš perfrazavau šitą mintį, kad džiazas nėra muzikos stilius, tai yra vidinė būsena.

Mokate valdyti burlaivį?

– Dar nemoku, bet mokausi.

Ar sunku būti mero žmona?

– Jei būtų mano valia, Vytautas nebebūtų meras, nes tai yra labai sunku. Pirmiausia tai yra sunku man. Nesu stereotipinė merienė, visada buvau džiazuojanti ir man nėra svarbu firminiai rankinukai arba bateliai. Visada buvau stereotipų laužytoja. Vyrui tapus meru žmonės pradėjo mane nužiūrinėti: ar suplėšyti džinsai tikrai tinka mero žmonai? Bandymas įsprausti į tam tikrus rėmus mane varo iš proto. Manęs niekas neišrinko, išrinko mano vyrą, tad aš neprisiimu jokios atsakomybės.

Nepaisant visko, aš labai gerbiu vyro sprendimą, palaikau jį. Kai atvyksta užsienio delegacijos arba mes kažkur vykstame, pavyzdžiui, neseniai buvome Japonijoje, tai labai smagu būna pristatyti Klaipėdą, užmegzti ryšius, susipažinti su žmonėmis, pakviesti vietinius muzikantus į džiazo festivalį.

Prieš du metus buvome Naujajame Orleane ir Vytautas pasirašinėjo miestų draugystės sutartį, tai būtent džiazas ir buvo tos draugystės priežastis. Džiaugiuosi, kad džiazas tampa didžiule pridėtine verte Klaipėdai. Naujojo Orleano meras taip pat groja trimitu, tačiau kai mano Vytautas išsitraukė trimitą ir užgrojo, meras sako: ai, tiek to, gal aš geriau padainuosiu.

Tokie yra smagieji momentai. Tačiau ne visi žmonės supranta, kad gali būti kitoks meras ir kitokia mero žmona.

Kokiais principais vadovaujatės gyvenime?

– Svarbu nieko neįžeisti, padėti kitam. Žmogus neturi teisės žiūrėti į kitus iš aukšto. Man patinka viena frazė: gali iš aukšto žiūrėti į žmogų tik tiek laiko, kiek užtrunka ištiesti ranką pargriuvusiam ir padėti jam atsikelti.

Grubliauskų šeima
Grubliauskų šeima
© Asmeninio albumo nuotr.

Mūsų su Vytautu dažnai klausia, kodėl esame tokie paprasti, visur einame, dalyvaujame? Bet mes ir esame paprasti. Nemanau, kad mero ar mero žmonos statusas turėtų suteikti teisę susireikšminti ar pasipūsti. Visada, kai sutinku žmogų, klausiu: ką tu sukūrei? Kas liks po tavęs. Jei tu sukūrei kažką tokio reikšmingo, tada galbūt ir suprantamas noras šiek tiek užriesti nosį. Bet dažniausiai tie, kurie kažką vertingo sukuria būna labai paprasti, nes jiems nebereikia įrodinėti, kad jie yra labai svarbūs ar išskirtiniai.

Ar meilę muzikai perdavėte savo vaikams?

– Taip. Mūsų mažoji dukra Elzė groja bosine gitara, kuria muziką ir dainas, groja merginų grupėje. Vyresnėlė Saulė groja klavišiniais, o mažasis Vytukas su tėčiu mokosi pūsti trimitą, tai vakarais namuose kartais neįmanoma būti. Kiekvienas savo repetuoja ir gaunasi tikra kakofonija.

Kadaise ir aš grojau saksofonu, bet tai buvo mėgėjiškame lygmenyje. Džiaugiuosi, kad mokiausi muzikos, nes galiu suprasti, kaip sunku būti muzikantu. Žmonės dažnai stebisi: mokėti 50 tūkst. eurų atlikėjui už pusantros valandos koncertą? Kodėl? Bet mes mokame pinigus ne todėl, kad jis taip trumpai groja, o todėl, kad jis ilgą kelią nuėjo, kad galėtų šitaip groti.

Muzikantai repetuoja po 5-8 valandas per dieną. Mano Vytautas net dabar būdamas labai užimtas žmogus kiekvieną vakarą prieš miegą bent po pusvalandį pagroja. Jam tai yra negatyvių minčių atsikratymo būdas, kaip kasdieninė malda, po kurios gali ramiai miegoti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Šiurpi vienos šeimos istorija: išžudė šeimą ir apsigyveno su seserimi (201)

Stropus ir gabus abiturientas iš darbščios ūkininkų šeimos, tačiau kartu – ir negailestingas,...

Apie Lietuvą kalbėjo su ašaromis akyse: kodėl kai kurie emigrantai negrįžta (167)

„Jūs neįsivaizduojate, kaip pasiilgstame Lietuvos. Visi, kad ir ką sakytų, visi visu 100...

Dar 12 nacionalinės „Eurovizijos“ dalyvių rungėsi dėl jūsų simpatijų: pusei jau užtrenktos durys (315)

Pirmasis eurovizinių atrankų etapas jau praeityje – iš pusšimčio dalyvių liko vos 24....

Klaipėdoje minios žmonių susirinko į miesto aikštes ir skverus (89)

Pagrindinis šalies uostamiestis šeštadienį ūžia. Čia tęsiasi ketvirtasis „ Šviesų...

Naktinis reidas Vilniuje: didžiausi pažeidėjai – BMW ir „Audi“ vairuotojai (14)

Sekmadienio naktį Vilniuje kelių policija vėl surengė reidą . Vidurnaktį jis prasidėjo žiede...

Orai: paspaus šaltukas, sulauksime ir snaigių (2)

Ši savaitė baigsis palyginti ramiai, tačiau kitos savaitės antroje pusėje prognozuojami didesni...

16 metų tikro košmaro: ryte kūnai būdavo ištempiami lauk (101)

Po metų, kai jos tėvas su dviem jo broliais buvo rasti nušauti, sovietų valdžia atėjo Jevgenijos...

Amžinos vasaros kurortas vilioja atostogomis ant Raudonosios jūros kranto (25)

Eilate, Izraelio pietiniame kurorte prie Raudonosios jūros, jau turbūt yra pabuvoję nemaža dalis...

Atidžiai peržvelgusi vaikų vadovėlius tiesiog nustėro: tai – realus atvejis (716)

Viešai pristatyta nepanorusi būti filologė, humanitarinių mokslų daktarė, šiuo metu auginanti...

Deivydas Praspaliauskas atskleidė tobulos sriubos virimo būdą (85)

DELFI Maistas svečiavosi pas šefą Deivydą Praspaliauską restorane „Amandus“, kur virtuvės...