Žvelgiu į Daivą, smulkutę, niekuo neišsiskiriančią iš minios, ir galvoju: kas įvyksta didžiulėje scenoje, kad ji, atsistojusi diriguoti 90-iai orkestrantų, tampa viesulu, kovotoja, ir toli gražu ne gležna.
Užsispyrė sudominti jaunimą
Per visą susitikimą buvo tikrai ne vienas klausimas, į kurį D. Martikonytė atsakydavo tik patraukdama pečiais: „Na, nieko ten ypatingo.“ Neskaičiavau, kiek kartų, tik klausiau ir klausiaus, kaip Alytuje pildosi vilnietės svajonės. Kai kurios – anksčiau, kai kurios – vėliau, bet visada laiku, nė akimirkos nepavėlavusios.
Daiva iš pat pradžių įspėja: apie simfoninį orkestrą nesvajojo. Bet vis dėlto jis yra. Garsinantis ne tik Alytų, bet ir visą šalį. „Kaip? Nieko ypatingo, viskas natūraliai“, – šypsosi ji.
Viskas prasidėjo nuo mažų dalykų. Iš sostinės į Alytų dirbti smuiko mokytoja atvykusiai Daivai buvo skaudu matyti, kaip vaikai, baigę septynias muzikos klases, vienas kitam perparduoda savo smuikus. Galvodama, kaip jaunimą paskatinti pamilti muziką, iš pradžių mokykloje subūrė smuikininkų ansamblį, vėliau – styginių orkestrą, jis buvo muzikos mokyklos mokymo programos dalis.
Drąsesnis žingsnis žengtas 2000-aisiais. Tada Daiva parašė tęstinį projektą „Svajonė“, kurio tikslas pradėti kurti Alytuje jaunimo orkestrinio muzikavimo tradiciją. Ji prisimena, kaip ištisus metus su jaunimo styginių orkestru ruošdavo repertuarą, o vasarą pasikviesdavo kaimyninių šalių, latvių bei estų, jaunuosius muzikantus stygininkus, profesionalų dirigentą ir kūrybinėje dešimties dienų stovykloje sujungdavo visas pajėgas.
Groti orkestre – garbė
„2005 m. rengiant dar vieną projektą su švedais bei ispanais jau renkantis repertuarą tapo aišku, kad vien styginių nepakaks – reikalingi pučiamieji instrumentai, chorai. Kadangi aš diriguoti nemokėjau, reikėjo ir profesionalaus dirigento. Mums labai pasisekė, nes didžiuliam jungtiniam projekto kolektyvui – simfoniniam orkestrui ir mišriam chorui – sutiko vadovauti dirigentas Modestas Pitrėnas. Po šio itin sėkmingo projekto Alytaus jaunimas atsisakė skirstytis – norėjo būti nuolat repetuojančiu ir koncertuojančiu kolektyvu. Nuo to laiko ir žaidžiame orkestrą“, – prisimena jo vadovė ir dirigentė.
„Žaidžia orkestrą“ ne tik muzikos mokykloje besimokantys mokiniai. Į šeštadienines bendras repeticijas iš įvairių miestų sugrįžta ir studentai, kadaise taip pat baigę Alytaus muzikos mokyklą. Savaitgaliais savo noru skubančiųjų į mokyklą galima suskaičiuoti iki šešių dešimčių. Šiek tiek daugiau jų būna tik per koncertus, apie 70–80 jaunų muzikantų.
„Na, žinoma, orkestras tikrai ne vieno žmogaus darbas“, – šypsosi Daiva ir vardija mokytojus, savo bendraminčius, kartu „žaidžiančius“ orkestrą: Justiną Jočytę, Liudą Vaitkų, Arūną Ščetilnikovą, Antaniną Pasarvičienę, Ingridą Krikščiūnienę ir dar daug kitų puikių Alytaus muzikos mokyklos pedagogų, mokyklos vadovus.
Paklausiu, ar tiesa, kad į orkestrą priimti vaikai iš pradžių negalėdami atsidžiaugti, kad išsipildė jų svajonė, nededa natų segtuvo į kuprinę, o vaikšto taip, kad visi matytų, kur jie groja.
„Taip, girdėjau, – neslepia vadovė. – Ne visiems sunku pakliūti į orkestrą. Styginių grupėje gali groti daugiau vaikų. Vien smuikų griežia apie trisdešimt, todėl smuikininkams nėra didelės konkurencijos. O štai grojančiųjų pučiamaisiais orkestrui reikia vienetų: dviejų trijų fleitų ir triūbų, kelių klarnetų.“
Pati ieško pinigų
Įsivaizduoju, kaip šeštadieniais į salę susirenka dvi didžiulės mokyklinės klasės skirtingo amžiaus mokinių. Kaip prasidėjus repeticijai pavyksta juos visus suvaldyti?
„Visa paslaptis, kad valdyti nereikia. Viską lemia muzikavimo tradicija ir savanoriška iniciatyva“, – šypsosi Daiva ir prisimena, kas pirmaisiais metais labiausiai motyvavo jaunimą burtis. Pirmiausia – tai muzikavimas kartu. Mokytis groti ir taisyti klaidas vienam gana nuobodu. Visai kas kita, kai tą patį kūrinį, vieniems instrumentams papildant kitus, kartu groja penkiasdešimt žmonių. Tačiau didžiausias akstinas sunkiomis akimirkomis nenuleisti rankų – tai koncertai ir žinojimas, kad vasarą laukia koncertinė kelionė į užsienį. Prieš dešimt metų ji buvo dar nedaugeliui lengvai pasiekiama, bet visų trokštama.
D. Martikonytė iki šiol tokią kelionę savo orkestrui stengiasi suorganizuoti bent kartą per metus. Šiemet orkestras jau lankėsi Lenkijoje, kur įsimintiniausias koncertas įvyko puikioje Olštyno filharmonijos salėje. O birželio pabaigoje „Svajonė“ skris į Ispaniją, kur po 10-ies metų orkestrantai vėl susitiks ir kartu muzikuos su vieno pirmųjų projektų partneriais. Vadovė atkakliai laikosi nuostatos, kad vaikai už keliones turėtų mokėti kuo mažiau.
„Jie daug dirbo repeticijose, tad kelionė yra įvertinimas už jų pastangas“, – paaiškina ir netrukus papasakoja, kaip pavyksta kasmet į svečią šalį išvežti penkiasdešimt vaikų.
Ne, ji nesutiko gerojo pasakų senelio, dovanojančio avinėlį, kurio paprašius „avinėli, pasipurtyk“, byra pinigai. Muzikė intensyviai rašo projektus, ieško rėmėjų.
Daiva prisimena, kaip 2006 metais prieš skrendant į Ispaniją trūko maždaug penkių tūkstančių litų. Buvo vasara, tad ji sėdo ant dviračio ir paeiliui apvažiavo visas Alytaus įmones. Aplankius jų keturiasdešimt ir paaiškinus, kas yra orkestras, iš maždaug dešimties pavyko surinkti reikiamą sumą.
Anuomet įmonės vadovams teko daug pasakoti apie suburtą orkestrą. Šiandien jo vadovė džiaugiasi, kad nebetenka to daryti – „Svajonė“ sulaukia tiek mokyklos, tiek miesto bendruomenės palaikymo.
Didžiuojasi ir palaiko
Lietuvoje yra du nuolat dirbantys jaunimo simfoniniai orkestrai – Alytaus ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivių. Pastarasis už Dzūkijos kolektyvą vyresnis vos keleriais metais. Panašiu laiku įsikūrę orkestrai puikiai sutaria, dalijasi kūriniais. Tačiau Daiva netikėtai nusišypso – originalų ir išskirtinį Alytaus orkestrą daro sunkumai bei kūrybiškas jų sprendimas.
„Per sezoną išmokstame groti tris keturis kūrinius. Niekada nesiimame tokių, kurie mums nepatiktų arba būtų ne pagal jėgas. Grojame tai, ką patys suprantame ir kas teikia džiaugsmą“, – prisipažįsta Daiva.
Vadovė niekada neliepia groti to, ko jaunimas pats nenori. Jai kur kas svarbiau ne vadovauti, o bendradarbiauti. „Net jeigu matau, kad grodami suklysta, stengiuosi iš karto to nesakyti. Mes mokomės kartu: jie – būti muzikantais orkestrantais, o aš, kadangi niekada nestudijavau dirigavimo, – būti dirigente ir vadove“, – paaiškina Daiva ir prisimena, kaip akylai stebėdavo jos suburtam orkestrui sutikusius padiriguoti meistrus: mokytoją ekspertą Praną Stepanovą, kompozitorių ir dirigentą Lauryną Vakarį Lopą, dirigentą Modestą Pitrėną ar prof. Juozą Domarką.
„Iš pradžių koncertuodavome mokinių tėvams, klasės draugams, seneliams. O dabar mūsų pasiklausyti ateina ir miesto bendruomenė. Dar nė karto neteko koncertuoti nepilnoje salėje. Juk mūsų atliekama muzika nereikalauja specialaus klausytojų išsilavinimo. Kita vertus, kai groja vaikai, vien žiūrėti į juos smagu“, – mano orkestro vadovė, džiaugdamasi, kad iš miestiečių sulaukia ne tik moralinio, bet ir finansinio palaikymo.
Štai alytiškių suburtas „Oranžinis choras“, TV3 projekte „Chorų karai“ laimėjęs antrąją vietą, savo piniginę premiją skyrė būtent Daivos vadovaujamam jaunimo orkestrui. Iš gautos paramos pirks bosinį klarnetą, tūbą.
Dirigavo... šachmatams
Muzika ir smuiku Daiva susidomėjo pradinėse klasėse. Tiesa, kur kas labiau nei pačiai groti jai norėjosi pamatyti, kaip smuiku griežia jos tėtis.
„Gimiau Ukmergės rajone, bet užaugau Vilniuje. Iš nuogirdų žinojau, kad tėtis jaunystėje grojo smuiku, bet niekada nebuvau to mačiusi ir girdėjusi. Kai stojant į muzikos mokyklą reikėjo pasirinkti instrumentą, pagalvojau: jeigu pasirinksiu smuiką, man tikriausiai duos jį parsinešti namo, va, tada ir pamatysiu, kaip tėtis groja. Štai toks buvo mano motyvas. Iš pradžių mokiausi prastai. Tik paauglystėje viskas pasikeitė“, – prisimena Daiva. Paklausta, ar teko išgirsti grojantį tėtį, nusijuokia: taip, teko, kaimiška maniera. Jis vis priekaištaudavo dukrai, kad ši ne taip grojanti.
Lituanistė mama Daivai siūlė stoti į mediciną. Tačiau ši vis nesutikdavo, per didelės atsakomybės kratėsi. Tai prisiminusi, kiek susimąsto: „Taip, tarsi dirbant su devyniasdešimčia vaikų jos reikėtų mažiau.“ O pirmą kartą diriguoti pradėjo vaikystėje. „Susistatydavau šachmatų figūras kaip chorą ir mosikuodavau rankomis“, – juokiasi muzikė.
„Kieta grupė esate“
Sovietiniais laikais, baigusi J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, pagal paskyrimą atvyko dirbti į Alytų. Iš pradžių visokių minčių būta: atidirbs trejus metus ir grįš į Vilnių.
„Neslėpsiu, bandžiau grįžti, tačiau mokykloje, kurią pati baigiau, laisvų darbo vietų nebuvo. Kiek pagyvenusi Dzūkijoje pamačiau čia beatsiveriančias naujas galimybes. Turėjau visišką kūrybinę laisvę. Susibūrusios su keliomis mokytojomis mokykloje organizuodavome įvairius renginius, o mieste – kamerinės muzikos festivalius. Su smuikininke Diana Klemkaite, altu griežiančia Ingrida Krikščiūniene, violončelininke Antanina Pasaravičiene įkūrėme Alytaus styginių kvartetą.
Aštuonerius metus rengėme edukacinę programą „Styginių kvartetas plius minus“. Tuo metu glaudžius ryšius palaikėme su tik pradėjusiu kūrybinę veiklą mano vilniečių draugų styginiu kvartetu „Chordos“. Jie į Alytuje rengiamus koncertus atveždavo savo naujausią programą, taigi, kai kada būtent mūsų miestelio bendruomenė, o ne vilniečiai, ją galėjo išgirsti pirmieji“, – pasakoja Daiva.
Keturių muzikos mokytojų suburtas Alytaus styginių kvartetas taip pat gerai žinomas ir vertinamas miestelio žmonių. „Kartą, pasibaigus koncertui, grįžome į mokyklą. Nešame iš mašinos instrumentus, o sėdintys ant suoliuko paaugliai ir sako: „Žinome jus, kieta grupė esate“, – prisimena smuikininkė.
Natūralus muzikos pajautimas
Orkestro vadovė pastebi, kad jos jaunimas rimtai svarsto galimybę po studijų grįžti gyventi į gimtąjį miestą. „Nors Vilniuje daugiau galimybių, ten daugiau ir pretendentų, norinčių jomis pasinaudoti. Manau, ne viskas nuo žmogaus priklauso. Visada atsirandi ten, kur reiktų atsirasti“, – mano Daiva ir prasitaria, kad gyvenime mažai planuoja. Kilus kokiai idėjai, stengiasi ją čiupti ir nepaleisti, nes jau ne kartą įsitikino: to, ką gyvenimas siūlo vieną kartą, kitą kartą gali ir nepasiūlyti.
Panašiai į gyvenimą žvelgia ir Daivos vyras dizaineris-maketuotojas Leonas Žukauskas, su draugais grojantis grupėje „Konformistai“.
„Nė vienas jų neturi muzikinio išsilavinimo, bet yra laisvos sielos menininkai. Mano vyras labai muzikalus iš prigimties, tik savo laiku neturėjo galimybių mokytis muzikos. Pats išmoko puikiai skambinti gitara. Jis sugeba groti iš klausos, o man geriau sekasi iš natų. Nežinau, galbūt ir aš turėjau tokį gebėjimą, bet muzikos pažinimas pirmiausia per natas ir ženklus atitraukia žmogų nuo natūralaus jos pajautimo. Dauguma mokytojų, taip pat ir aš, vaikus mokome muziką pažinti kaip ženklų visumą, o ne ją pajausti. Reikia mokyti ir to, bet ar nuo šito pradėti?“ – susimąsto smuikininkė ir prisipažįsta, kad per tiek metų dar neturi susikūrusi savo mokymo sistemos.
Kaskart atėjus naujiems mokiniams aplanko jausmas, tarsi nieko nemokėtų, tad vėl tenka pradėti nuo pradžių. Šiandien Daiva neturi planų keleriems metams į priekį, apie nieką nesvajoja, tačiau visada laikosi mintyse nusibrėžtų gairių.
„Kai statai tiltą – turi žinoti, kur jis ves. Prieš pradėdamas repeticijas, turi viduje jau girdėti muziką“, – sako Daiva Martikonytė ir nė pati nejusdama suformuluoja savo sėkmės receptą.
