Prieš devynerius metus iš Panevėžio į Italiją siekti sportinių aukštumų išvažiavusi dviratininkė Rasa Mažeikytė pripažįsta iki šiol jaučianti nostalgiją startą jos karjerai davusiam miestui. Į universalios sporto arenos atidarymo iškilmes atvykusi mergina pirmiausia skubėjo aplankyti kažkada antraisiais namais buvusią internatinę sporto mokyklą, dabartinį Kūno kultūros ir sporto centrą, ir atiduoti iš Italijos atvežtą dovaną – varžybų sportinę aprangą dar tik siekiančioms medalių jaunosioms dviratininkėms.
„Dabar aš galiu sau leisti dovanoti. Nenoriu nuo mokyklos nutolti – juk tai mano gyvenimo dalis, ir tas jos bendrabutis man toks mielas“, – su nostalgija kalbėjo R.Mažeikytė.
Už Lietuvą garsinančius sportinius pasiekimus apdovanotą LDK Gedimino ordinu, Karininko kryžiumi buvusią dviratininkę dabar su sportu tesieja prisiminimai ir, kaip pati juokauja, sportinė apranga, mat retkarčiais pavertėjauja ją siuvančiam fabrikui. „Dabar – dar viena pakopa mano gyvenime: San Marino įmonė pakvietė dirbti komercijos agente“, – apie permainas kalbėjo R.Mažeikytė.
Sporto aukštumas pasiekusi mergina skaičiuoja jau ketverius metus, kai nėra sėdusi ant dviračio, kadaise buvusio jos neatsiejama dalimi.
Rasa sako visada suvokusi, kad dviratininkės karjera nesitęs amžinai, tačiau netikėjo, kad likimas jos gyvenimą pakoreguos per akimirką.
Lietuviai treniruoja protingiau
Prisiminusi savo pirmuosius žingsnius saulėtoje Italijoje R.Mažeikytė nesulaiko juoko. Tada tik dvidešimtmetį perkopusiai dviratininkei, sulaukusiai pasiūlymo atstovauti Italijos komandai, atrodė, kad žemėje atsivėrė rojus. Juo labiau kad tuomet buvo tik pati pradžia, kai Italijos klubai Lietuvoje ėmėsi žvalgytis perspektyvių sportininkų. Tačiau jau pirmą dieną svetur Rasa pareiškė: vežkit mane namo.
„Mus, keturias lietuves, apgyvendino palėpėje, kur netgi stalo ar drabužių spintos nebuvo. Atvykome jau sutemus, viskas atrodė baisu ir niūru. Tokia pradžia mane šokiravo“, – pasakojo R.Mažeikytė.
Baigusi italų trenerių mokyklą Rasa iki šiol liko įsitikinusi, kad Lietuvoje jaunimui atsiveria kur kas platesnės galimybės siekti sportinių aukštumų.
„Manau, kad pas mus protingiau treniruojama. Mūsų sportininkai nuo ryto iki vakaro du tris kartus per dieną treniruojasi, tiesiog už rankos trenerių vedami, prižiūrimi ir globojami. Kodėl tokioje mažoje Lietuvoje tiek daug dviratininkių – pasaulio čempionių? Todėl, kad jos iš kažkur „iškasamos“, paimamos už pakarpos ir vedamos pergalių link. Italijoje treniruotės – individualus sportininko reikalas. Niekas į aukštyn dar neužkopusią dviratininkę nekreipia dėmesio“, – lygino R.Mažeikytė.
Pašnekovė pripažįsta: Italijos dviratininkų elitas – iš tiesų itin aukšto lygio, tačiau iki tokios karjeros viršūnės užkopia stipriausieji ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. O Lietuvos dviračių sporto olimpe jau įsitvirtinusiam jaunimui tobulėti galimybės, palyginti su Italija, menkos.
„Todėl mūsų dviratininkės ir išvažiuoja svetur“, – mano R.Mažeikytė.
Trauma blogo nežadėjo
Garsios ir aukštais rezultatais savo karjerą žyminčios sportininkės gyvenimas Italijoje priminė klajoklių romų likimą: nesibaigiantis lagaminų kraustymas, vis kiti klubai. Kol pati sukosi tokiame užburtame rate, Rasa sako nė nepastebėjusi to vargo, koks atsivėrė prieš akis baigus dviratininkės karjerą.
„Tik kai mečiau sportą, pamačiau, kaip gera gyventi sėsliai, tvarkytis namuose, vaikščioti po savo kiemą“, – dar taip neseniai, vos prieš ketverius metus, atrastus malonumus vardijo R.Mažeikytė.
Mergina svarsto, kad pati pasitraukti iš dviračių sporto galbūt būtų pasiryžusi būdama jau gerokai per trisdešimt. Tačiau taisyklė, kad žmogus planuoja, o likimas juokiasi, Rasai buvo itin taikli.
Iki pasaulio treko čempionato tebuvo likę vos porą mėnesių, kai R.Mažeikytė per varžybas griuvo. Mergina atsibudo ligoninėje apsupta medikų. Patirta galvos trauma iš pradžių atrodė viena iš daugelio, kokias gauna dviratininkai, ir nieko blogo nežadėjo. Žaizdos užgijo, siūles gydytojai ištraukė ir tepraėjus vos dešimčiai dienų mergina ryžosi tęsti treniruotes.
Tačiau sėdusios ant dviračio Rasos laukė tai, kas dviratininkui baisiausia, – veriantis stuburo skausmas.
Sportininkė negalėjo nei nulipti, nei važiuoti – dėl užspausto nervo nebejautė dešinės kojos.
„O koks dviratininkas be kojos?“ – dabar jau leidžia sau pašmaikštauti R.Mažeikytė.
Mėnesiai virto metais
Po lemtingos traumos buvo ilgi ir vilties kupini gydymosi mėnesiai. „Žinojau, kad kada nors nebesportuosiu, bet niekada nepagalvojau, kad gyvenimas gali taip pasikeisti per vieną dieną“, – pripažįsta Rasa.
Kiekvienas gydytojas merginą guodė ir kalbėjo tą patį: po poros mėnesių vėl važiuos, vėl sugrįš į įprastą sportininkės ritmą.
Medikų žadami du mėnesiai tęsėsi pusantrų metų, o Rasa vis dar neprarado vilties ir nė neabejodama naujiems pažįstamiems prisistatydavo kaip dviratininkė. Iki paskutinės minutės ji tikėjo dalyvausianti 2004-ųjų Atėnų olimpinėse žaidynėse. „Tikėjau, kad dar grįšiu į sportą, kol pradėjau suprasti, kad jau kone porą metų neliečiau dviračio. Tiek laiko turėjo praeiti, kol susitaikiau su mintimi, kad nebesportuosiu“, – pasakojo R.Mažeikytė.
Savęs ieškojo iš naujo
Suvokusi realybę mergina panikos, ką toliau veikti ir iš ko gyventi, nepajuto. Anot Rasos, patirtos nelaimės laimė buvo prieš tris dienas iki traumos pažintis su italu, peraugusi į stiprius abipusius jausmus, o po kurio laiko ir – gyvenimą kartu. „Gal todėl nejaučiau baimės, ką darysiu toliau. Po tiek metų trukusių klajonių buvo gera sukiotis namuose, netgi užsiprašiau šuniuko“, – kalbėjo Rasa.
Kur kas sunkiau jai buvo susitaikyti su naujuoju savo statusu: suvokti, kad dar taip neseniai akinęs medalių blizgesys – jau nesugrąžinama praeitis.
„Buvau čempionė, ant pakylos, tai – kas pačiai atrodė reikšminga. Po viso to – sėdžiu namuose ir olimpines žaidynes žiūriu per televiziją. Į klausimą, kas aš, turėjau ieškoti naujo atsakymo. Dviratininkė? Buvusi dviratininkė? Po dviračių sporte praleistų 15-os metų pasakyti „buvusi“ – be galo sunku“, – atvirai kalbėjo Rasa. Tik Italijoje randamą baltąjį marmurą apdirbančio verslininko draugo išlaikytine ir namų šeimininke energija trykštanti mergina nenorėjo būti. Daugėjo prašymų pavertėjauti, vėliau – vertėjos darbas gamykloje, dabar – komercijos agentės pareigos.
„Labai dažnai karjerą baigusios sportininkės tampa trenerėmis, masažistėmis, vyrai – mechanikais, vairuotojais, padėjėjais, taigi pasilieka tame pačiame dviračių sporte. Daug kas stebisi, kodėl aš nepanorau likti trenere. Bet koks kankinantis jų darbas! Aš tiek neiškęsčiau“, – tik dabar įvertino Rasa.
Vargą atpirkdavo medalis
Atsigręžusi į praeitį mergina tik stebisi, iš kur savyje buvo suradusi tiek jėgų ištverti sportininkės kasdienybę.
„Stebiuosi, kaip tiek galima vargti. Dviračiais – per lietų, sniegą, šaltį. O kol viriau toje košėje, atrodė taip normalu. Žinoma, visą vargą atpirkdavo medalis“, – sakė R.Mažeikytė.
Buvusi sportininkė pripažįsta: sportas ir taika ne visada eina greta. Pavydas ir nesąžininga konkurencija dažnai tokia pat kasdienė, kaip ir treniruotės. „Džiaugiuosi, kad pati jos nepastebėdavau, nes naivi buvau. Treniravausi individualiai, kitiems nemaišydama, gal todėl to išvengiau“, – svarstė Rasa. Didžiausią nuoskaudą dviratininkei tekdavo užgniaužti nesėkmės varžybose atveju. „Jei laimi – pergalė visų, jei nepasiseka – tavo vienos kaltė. Tada išsikapstyti būna sunkiausia“, – prisiminė mergina.
Gatvėse – elnių tempiamos rogės
Per devynerius metus Italijoje sava tapusi R.Mažeikytė į Lietuvą aplankyti draugų ir Klaipėdoje gyvenančių tėvų sugrįžta bent kartą ar du per metus. Mergina atvira: planų persikraustyti į tėvynę neturi. Jos nuomone, Italijoje atsiveria didesnės perspektyvos.
„Nemanau, kad grįžusi čia turėčiau gerą darbą“, – tvirtino pašnekovė. Tačiau, anot jos, aukso kalnų nežada ir Italija, taip pat purtoma ekonominės krizės. „Viskas brangsta. Statistinis italas irgi gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo. Ir tokių labai daug. Atlyginimo nesulaukę darbuotojai ryžtasi darbdavio prašyti sumokėti avansu“, – pasakojo R.Mažeikytė.
Į Lietuvą kartkartėmis sugrįžtančiai Rasai neprasprūsta pro akis ir tai, kad tėvynėje kur kas švariau nei Italijoje. O pirmą kartą paviešėti į Lietuvą atvažiavusi Rasos draugo mama apstulbo nuvesta į „Akropolį“ – dėl vietos stokos didžiulių prekybos centrų italai nestato.
Pašnekovė džiaugiasi, kad Lietuva italams jau nebėra neatrasta žemė, į Baltijos šalis jau atsigręžė ir kelionių agentūros. O dar visai neseniai buvusiai panevėžietei teko atsakinėti ir į komiškus klausimus apie savo šalį.
„Pasitaiko naivuolių, kurie klausia, ar žiemą mūsų gatvėmis važinėja mašinos. Ne, sakau, elniai roges tempia“, – juokėsi pašnekovė. Nors Rasą ir svetur supa mylimi ir ją mylintys žmonės, o italai, jos nuomone, netgi yra atviresni, šiltesni ir lengviau bendraujantys nei lietuviai, tačiau su draugėmis pasikalbėti iš širdies ji tegalinti čia, Panevėžyje.
„Čia – mano geriausios draugės ir „pa dušam“ tik Lietuvoje pasišneku“, – patikino R.Mažeikytė.
Kažkada gyvenusi mintimis apie pergales dabar Rasa išduoda labai moterišką ir jautrią savo svajonę – vis dažniau pagalvojanti apie kūdikį. Buvusi dviratininkė tikina savo atžalėlei nedrausianti rinktis, tačiau įsitikinusi: didysis sportas – tik fiziškai stiprioms asmenybėms.
„Jei žmogus turi vidutinius duomenis, tai – tik sveikatos gadinimas“, – patyrė Rasa.
