Kaip vanduo nugalėjo gamtosaugą
Vilnietis Gintautas Krakauskas universitete įgijo biologo – gėlavandenių vėžių specialisto – diplomą. Tačiau gamtosauginis darbas jam ėmė tapti atstumiantis dėl organizavimo metodų. Tad pamažu diplomuotas gamtosaugininkas vis daugiau laiko ėmė skirti savo pomėgiui – nardymui, kol ilgainiui tapo tokiu pat diplomuotu povandenininku.
O viskas prasidėjo dar vidurinės mokyklos laikais, kai 1981 m. sostinės Sereikiškių parke Gintautas „atrado“ povandenininkų kursus. Ir užsidegė tuo, kaip pasirodė vėliau, visam gyvenimui. Tiesa, po kursų dar teko gerokai palakstyti po sporto prekių parduotuves, nes anuomet nardymo įranga priklausė visuotinei deficitų kategorijai.
Tačiau jos kokybė, skirtingai nei, tarkime, batų ar drabužių, buvo puiki – juk ir nardymo kostiumus, ir deguonies balionus anuomet gamino karo pramonė. Tad tuometėje Sovietų Sąjungoje nardymo įranga buvo bene vienintelė civilinės produkcijos niša, kur buvo laikomasi kokybės reikalavimų. Tad baigęs nardymo kursus galėjai nardyti bet kur visos imperijos vidaus vandenyse. Išskyrus, aišku, jūrų, kuriomis ėjo valstybės siena su Vakarų šalimis, pakrantes. Štai ten kišti koją į vandenį su nardymo įranga buvo kategoriškai draudžiama.
Taigi, nusivylęs gamtosaugininko darbu ir prisiminęs savo pomėgį, Gintautas 1995 m. įkūrė nardymo kursus organizuojančią įmonę „Diugonis“, tapo tarptautinės kategorijos naru instruktoriumi. Per tą laiką G. Krakauskas ir jo kolegos nardymo paslapčių išmokė apie 300 žmonių, o visoje šalyje, pašnekovo spėjimu, pamėgusiųjų povandeninį pasaulį gali būti apie 3 tūkst.
Lietuvos ežerų grožis – ne gilumose
Gintautas teigia, kad beveik per 30 metų ištyrinėjo ir išnardė daugybę Lietuvos ežerų. Net pats negalėtų suskaičiuoti kiek. Tačiau spėja, kad iš 6 500 Lietuvos ežerų bent į tūkstantį buvo paniręs. Beje, ne visuose mūsų šalies ežeruose įdomu nardyti. Tam tinka tik skaidraus vandens telkiniai. Antraip nieko įdomaus po vandeniu nepamatysi, o jei dar plaukmenimis nuo dugno pakelsi storą dumblo sluoksnį, tokiame „kisieliuje“ bus sunku orientuotis netgi profesionaliam narui.
„O kas įdomesnio rasta ar pamatyta?“ – klausiu pašnekovo. Aukštaitijoje, Luokesos ežere prie pat Molėtų, archeologai atrado kol kas vieninteles šalyje dvi polines akmens amžiaus gyvenvietes. Aiseto ežere Gintautas su bendraminčiais rado nuskendusio senovinio tilto liekanų.
Asvejos, arba Dubingių, ežeras garsus savo gyliu, povandeniniais šaltiniais ir povandeniniais skardžiais. Baltųjų Lakajų ežero dugne stūkso prieš daug metų nuskendusio miško dalis. Antalieptės marios iki šiol slepia nuskendusius senovinius tiltus. Dzūkijoje garsūs Daugų, Dusios, Galsto ežerai. Jų vanduo – itin skaidrus, tad panardyti – itin malonu. Žemaitijoje įdomus Platelių ežeras. Jo skaidriame vandenyje įspūdingai atrodo senovinio tilto polių liekanos.
Vanduo slepia daugybę paslapčių
Ežero dugne Gintautas ar su juo neriantys draugai dažniausiai randa mūsų šiandienio gyvenimo aksesuarų: mobiliųjų telefonų, piniginių, raktų, butelių (pilnų ir tuščių). O jau žvejybos reikmenų – nuo meškerių iki valčių inkarų. Be abejo, retkarčiais pasitaiko aptikti ir kur kas senesnius laikus menančių atributų: caro laikų butelių, puodų, monetų (jos randamos su povandeniniu metalo ieškikliu). Abu per šalį praūžę pasauliniai karai taip pat paliko daug pėdsakų mūsų ežerų dugnuose: randama šovinių, sviedinių, minų, šalmų, durklų ir kt. Tačiau, aptikę sprogmenų, povandenininkai jų į paviršių nekelia – kviečiasi išminuotojus.
O štai iš kalbų apie ežeruose nuskendusius tankus ar lėktuvus pašnekovas juokiasi: tokios legendos gyvuoja dar nuo sovietmečio, tačiau niekas net lėktuvo sparno nė viename ežere iki šiol neaptiko. Visgi tai nereiškia, kad mūsų ežerai jau atskleidė visas savo paslaptis. Štai Asvejos ežere buvo aptiktas senovinis luotas, išskobtas iš vientiso ąžuolo kamieno. Vėliau prie jo panirę archeologai paėmė medienos mėginius ir ją ištyrė. Paaiškėjo, kad tam luotui – jau 1 500 metų. Vadinasi, mūsų protėviai juo naudojosi maždaug 500 metais.
Dar viename ežere (Gintautas sąmoningai nemini jo pavadinimo) jie yra aptikę senovinę iš lentų sukaltą krovininę valtį. Ši taip pat laukia eilės, kada bus iškelta iš vandens. O tai – didelis darbas archeologams, nes tokį radinį reikia iš karto panardinti į specialų tirpalą, antraip valtis ar luotas džiūdami tuoj pat ims trupėti. Tarkim, kokią nors senovinę semtuvę ar medinį puodą nesunku taip užmerkti, o štai kelių metrų luotą ar dar didesnę valtį – uždavinys ne iš lengvųjų.
Žodžiu, pasak Gintauto, mūsų ežerų dugne guli dar daugybė radinių – nuo akmens amžiaus iki pat šių dienų. Ten, kur dugnas kietas (žvyras, smėlis ir pan.) ir vanduo skaidrus, rasti net ir nedidelį artefaktą būna visai nesuku. Tačiau dumblėti ežerai dar ilgai slėps savo turtus: juk kaipgi kelių metrų dumblo sluoksnyje aptikti medinį irklą ar keraminį puodą? Jų joks metalo ieškiklis neparodys. Netinka čia ir povandeniniai siurbliai, kuriuos archeologai labai sėkmingai naudoja skaidriuose vandenyse: dumblas iš karto pakyla kaip siena, ir bet kokios paieškos tampa beprasmės.
Galai – į vandenį?
Aišku, būtų labai gerai, jei mūsų ežerų dugne gulėtų tik istorinę ar utilitarinę reikšmę turintys daiktai. Deja. Gintauto teigimu, jei šalia ežero yra miestelis (jau nekalbant apie miestą), žinok – jo pakrantės (ir sausumoje, ir po vandeniu) bus nusėtos įvairiausiomis šiukšlėmis.
Matyt, jau nuo seniausių laikų žmonės vandens telkinius laikė ta vieta, kur geriausia atsikratyti bet kokių šiukšlių. Iš to, matyt, ir kilo visiems žinomas posakis „galai į vandenį“.
Žinoma, dabar akmens, bronzos ar geležies amžių radiniai – tikras džiaugsmas archeologams. Tačiau šiukšlės, išmestos nuo XIX a. ir iki šių dienų, – tikra „Dievo bausmė“ ežerams. Nardytojai ežerų dugne randa ir padangų, ir šaldytuvų, ir akumuliatorių, ir geležinių lovų... Ypač baisiai atrodo ežerų dugnas prie Trakų, Daugų ir Zarasų. Ir nors nardytojai į minėtus ežerus jau organizavo ne vieną povandeninę ekspediciją toms šiukšlėms rinkti, jų ten guli dar daugybė – bus darbo ilgiems metams, gal net dešimtmečiams...
Eilės laukia Kuršių marios
Viena labiausiai apgyvendintų (dar nuo akmens amžiaus laikų) lagūnų – Kuršių marios – iki šiol taip ir nebuvo rimčiau tyrinėta nardymo mėgėjų bei profesionalų. Beje, mūsų marios – visai negilios: vandens gylis – vos keli metrai. Tačiau viską lemia, pasirodo, bet kurio vandens telkinio dugnas.
O Kuršių marios yra labai dumblėtos (dumblo sluoksnio storis – taip pat keli metrai). Būtent dėl to marių vanduo niekada nebūna skaidrus. Tad, kaip reziumuoja pašnekovas, bandyti ko nors ieškoti jų dugne – beviltiška. Nors Kuršių marios turėtų slėpti daugybę paslapčių – pradedant vikingų valtimis ir baigiant tipiškais šių vietų žvejų laivais – kurėnais, kuriuos 1944 m. traukdamiesi nuo artėjančios Raudonosios armijos nuskandino senieji neringiškiai.
Užtat Baltijos jūra – visai kas kita. Aišku, kai būna geras oras, nėra stiprių bangų ir srovių. Tuomet nardytojai nuplaukia net iki 15 km nuo kranto ir neria į 20–30 m gylį, mat mūsų jūra – gana sekli ir labai nuolaidžiai gilėjanti.
Mūsų valstybės teritoriniuose vandenyse iki šiol yra aptikta apie 30 nuskendusių laivų. Deja, rastais viduramžių ar bent XVIII a. laivais kol kas negalime pasigirti: beveik visi jie – XX a. pradžios ir prieškario laikų. Pašnekovui teko nardyti prie dviejų iš jų, aišku, nesistengiant patekti į jų vidų. O su mažesniais mediniais laivais, laiveliais jūra elgiasi kaip rūpestinga mama: tai nužeria nuo jų smėlį, tai vėl apipila, tad vėl rasti tokį laivelį – didžiulis vargas.
Gintautas sako, kad kol kas dar neteko savo aplinkoje išgirsti apie „juoduosius archeologus“, neriančius prie nuskendusių laivų ir lupančius nuo jų visa, ką tik galima iškelti į jūros paviršių. Tačiau, žinant, kokią paklausą viso pasaulio aukcionuose turi povandeniniai artefaktai, galima neabejoti, kad tokią „publiką“ domina ir mūsų teritoriniuose vandenyse gulintys laivai.
Kodėl žmonės neria?
Vieni - ieškodami naujų pojūčių ar ištroškę nuotykių. Tokiems net ir mūsų ežero dumbliname dugne rastas ir į krantą ištrauktas sovietinių laikų butelis - tarsi 200 metų senumo neatkimštas šampano butelius, kokių visą dėžę šį pavasarį rado švedų narai prie Suomijos krantų. Kitiems nardymas - tarsi atpalaiduojančios psichoterapijos seansai.
Juk po vandeniu - jokių garsų,, skubos ar chaoso, taip būdingo oru kvėpuojančių būtybių kasdienybėje. Čia veikia ir kiti kinetiniai judėjimo dėsniai nei ten, virš vandens. Treti, padėję į šalį meškeres, susižavi povandenine žūkle. O paprastai nebūna tik viena priežastis, kodėl žmogus praveria G.Krakausko vadovaujamos įmonės ar kitos nardymo kursų įmonės duris. Juk argi žvejai žvejoja ti kdėl žuvų ar dėl ramaus laiko praleidimo?
O kaip gi tapti nardytoju?
„Tai visai paprasta“, – tvirtina pašnekovas. Tiesa, reikia būti puikios sveikatos: kraujotakos ir kvėpavimo sistemos turi veikti be trikdžių. Dar viena būtina sąlyga – būsimasis nardytojas privalo mokėti plaukti. Amžius – neribojamas: rengiami kursai vaikams nuo 8–10 metų, o į suaugusiųjų grupes priimami ir septyniasdešimtmečiai. Būsimasis naras privalo išklausyti 5 teorijos paskaitas, 5 kartus panerti į baseiną ir 4 – į atvirą vandenį. O toliau tobulėjimui ribų nėra: galima nardyti iki pat tarptautinės klasės nardymo instruktoriaus vardo.
Tiesa, nardymo kursai nėra pigūs: dabar jie kainuoja apie tūkstantį litų. Dar apie kelis tūkstančius (nuo 4 iki 10) litų kainuoja nardymo įranga. Aišku, nauja. Beje, Gintautas primygtinai nerekomenduoja pirkti naudotos, nebent tik naro kostiumą.
O kurgi baigus kursus nardyti? Pašnekovas, kaip patyręs naras, rekomenduoja pirmiausia „apšilti“ mūsų šalies vidaus vandenyse ir tik paskui tobulėti bei, aišku, grožėtis povandeniniu pasauliu svetur. Nardytojai, turintys kuklesnes galimybes, renkasi Baltijos, Viduržemio ir Raudonąją jūras. Kiti įveikia tūkstančius kilometrų – iki Galapagų ar Seišelių salų.
Mėgstantieji šaltas jūras renkasi Šiaurės ir Baltąją jūras. Visgi, pasak pašnekovo, visur įdomiausia stebėti povandeninį pasaulį, kai jį apšviečia natūrali saulės šviesa. Tai gylis iki 20 metrų. O kuo giliau, tuo tamsiau, ir be specialių povandeninių prožektorių sunku ką nors įžiūrėti.
Be to, toks gylis apsaugo nardymo mėgėjus nuo didesnių pavojų: iš gilesnės gelmės visada yra kur kas sudėtingiau išnerti. Nors narai mėgėjai su standartine įranga gali nerti į 40 m gylį, vadinamasis techninis nardymas – ne jiems. Profesionalai neria net į 200 m gylį, tačiau tai jau prilygsta ekspedicijai į povandeninį Everestą.
Tokiu atveju vietoj įprasto vieno deguonies baliono profesionalūs narai ima net tris ar keturis. Nirimas į tokį didelį gylį trunka ilgai, o iškilimas – dar ilgiau. Antraip kraujyje nespėjęs ištirpti azotas ima sprogdinti kraujagysles, ir naras suserga vadinamąja kesonine liga.
Gerai, jeigu laive yra barokamera, kur galima atitinkama temperatūra ir slėgiu kelias paras gaivinti pernelyg greitai mėginusį išnirti nardytoją. „Tačiau visa tai – jau profesionalų reikalas“, – baigdamas pokalbį priduria pašnekovas.