Būsimųjų medikų rengimo procese svarbią vietą užima žmogaus anatomijos studijos. Tačiau mokytis tik iš vadovėlių, naudojantis plastikiniais modeliais ar kompiuterinėmis programomis, nepakanka. Studentams būtina pažinti žmogaus kūną, turėti galimybę pirmąsias operacijas atlikti ne gyvam pacientui. Deja, mokslui skirtų palaikų Lietuvoje labai trūksta. Apsisprendusiųjų po mirties pasiaukoti medicinai skaičius didėja pamažu.
© Shutterstock nuotr.

Klasikinio mokymosi privalumai

„Ar galima išmokti groti pianinu tik klausantis jo muzikos?“ – retoriniu klausimu pradeda pokalbį prof. Dainius Haroldas Pauža, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Anatomijos instituto vadovas, vienas iš Žmogaus palaikų aukojimo medicinos mokslui programos iniciatorių. Jo įsitikinimu, galbūt ir įmanoma, bet kažin ar grosime gerai. Panašiai yra ir su studentų, būsimųjų medikų, mokymu.

„Kai kuriose Europos šalyse žmogaus palaikus naudoti moksliniams tyrimams draudžiama (pavyzdžiui, Italijoje), nes manoma, kad visiškai pakanka virtualių studijų. Tačiau mes laikomės nuomonės, kad anatomijos reikia mokytis klasikiniu būdu, tai yra tyrinėjant mirusiųjų palaikus. Taip įgyjama visai kito lygio žinių“, – neabejoja medikas. Tokio požiūrio laikomasi daugelyje užsienio valstybių.

Galimybė prisiliesti prie tikrų organų, išanalizuoti tikro kūno sandarą, sistemas, pamatyti anomalijas suteikia neįkainojamos patirties, įgūdžių ir žinių. Tai lemia gerokai aukštesnę gydymo kokybę. Tuo esame suinteresuoti visi. „Tiems, kurie galvoja apie palaikų aukojimą, bet dar neapsisprendė, galiu pasakyti, kad tai daryti būtina dėl savo artimųjų“, – tikina profesorius.

Deja, tenka apgailestauti, kad tai suvokiančių žmonių nėra daug. Šiuo metu valią po mirties savo palaikus paaukoti Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos institutui pareiškusiųjų skaičius siekia 105. „Vadiname juos geradariais, didvyriais. Net baigę savo gyvenimą jie padeda kitiems, tai visiškai priešingas posakiui „po manęs nors ir tvanas“ požiūris“, – sako Anatomijos instituto vadovas.

„Nėra taip, kad visai neturėtume palaikų studijuoti, tačiau tinkamų trečiojo lygio studentams praktikuotis labai trūksta. Reikėtų, kad visų studentų pirmasis pacientas būtų mirusiojo kūnas, bet kol kas tuos pačius palaikus tenka ir antrai studentų grupei palikti“, – apie problemas pasakoja D. H. Pauža. Studentams tinkamai paruošti per metus reikėtų mažiausiai kelių dešimčių mirusių žmonių palaikų, šiuo metu tenka verstis turint 3–4.

Mokslo objektu tampa ne iš karto

Anksčiau medicinos studentams nekildavo problemų norint gilinti anatomijos žinias. Aukštosios mokyklos gaudavo atpažintų, tačiau niekam nereikalingų žmonių palaikų. Nuo 2009 m. tyrimams ir mokslui palaikus galima naudoti tik tada, kai žmogus gyvas davė sutikimą.

Pageidaujantieji LSMU gali užpildyti anketą, kurioje išreiškia valią atiduoti savo palaikus moksliniams tyrimams, medicinos studentams mokytis. Joje nurodoma, kiek laiko juos leidžiama naudoti, kur ir kaip laidoti baigus mokymų ciklą. Jie gali būti laidojami universiteto lėšomis jam priklausančiame ir jo prižiūrimame sklype Vainatrakio kapinėse Kaune arba atiduodami šeimai, kuri palaidoja juos pati. Urna su pelenais, jei artimieji pageidauja, gali būti saugoma ir Anatomijos institute esančiame kolumbariu­me. Šiuo metu jame laikomi dešimties žmonių palaikai.

Jeigu žmogus buvo nusprendęs po mirties savo kūną ar jo dalis skirti mokslo reikmėms, tačiau nebuvo užpildęs anketos ar to nenurodė testamente, įvykdyti paskutinę velionio valią gali artimiausi giminaičiai. Jeigu artimieji nori savo iniciatyva paaukoti jo palaikus mokslui, taip pat gali tai padaryti. Tačiau tokie atvejai ypač reti, dažniau tenka susidurti su problema, kai artimieji nenori vykdyti mirusiojo valios.

Kaip viskas vyksta? Sužinoję, kad aukotojas mirė, Anatomijos instituto darbuotojai vyksta paimti palaikų. Jie balzamuojami, o paskui pusę metų laukiama, ar artimųjų sprendimas nepasikeis. Tik po to palaikai tampa mokslo objektu. Aukotojas nurodo, kiek laiko leidžia juos naudoti – metus, dvejus ar trejus. Dažniausiai gautą kūną medikai naudoja iki trejų metų.

Jeigu aukotojas būna pareiškęs sutikimą, kad jo palaikų dalys ar organai būtų panaudoti kaip anatominiai mokomieji eksponatai, jie papildo instituto kolekciją ir gali būti laikomi neribotą laiką. „Sakoma, dulke buvai, dulke pavirsi, tačiau dėl mokslo to galima išvengti. Tai taip pat prasminga. Reikėtų pasvarstyti, kas geriau: išlėkti dūmais pro kaminą, dūlėti žemėje ar ir po mirties pasitarnauti kitų labui. Siela tuo turėtų džiaugtis“, – sako Anatomijos instituto vadovas.

Mentaliteto klausimas

Pasak profesoriaus, ši problema labai subtili, tad stengiamasi neperlenkti lazdos, šviesti visuomenę po truputį. Tai daryti reikia ne tik tam, kad atsirastų daugiau savanorių, bet ir dėl to, kad artimieji neprieštarautų jų valiai. Mat nors žmogus ir oficialiai pareiškia, kad aukoja kūną medicinai, šeimos nariai nebūtinai tam pritaria.

„Stengiamės suprasti ir juos, kai žmogus išeina ir tu su juo negali atsisveikinti, žinai, kad jis neguli kapuose, nėra kremuotas, būna sunkiau susitaikyti su netektimi, mintimi, kad jo nebėra.
Atsisveikinimo laikas tokiu atveju išsitęsia iki kelerių metų, kol aukotojas pagaliau bus palaidotas. Kita vertus, kai kurie sako, kad žinojimas, jog mirusysis dar kažkur yra, kad tai dar ne pabaiga, kaip tik palengvina netekties skausmą“, – aiškina D. H. Pauža.

Kai pasibaigus palaikų naudojimo laikotarpiui artimieji ateina į universiteto surengtą iškilmingą atsisveikinimo su palaikų aukotoju ceremoniją, matyti, kaip jie didžiuojasi artimojo kilnumu. Todėl kai kurie ir urną palieka saugoti institute. Jos sudėtos garbingoje vietoje, su nuotraukomis, pavardėmis. Artimieji čia gali ateiti kada panorėję, atnešti gėlių. Urnas kasdien mato studentai, dėstytojai, todėl tie žmonės išlieka atmintyje.

Vienas sudėtingiausių momentų – tai, kad su mirusiuoju artimieji, draugai, negali atsisveikinti, visi klausinėja, kodėl nebuvo laidotuvių. Kai kurie atsisveikina namuose, prieš atiduodami kūną medikams. Tai padaryti galima ir prieš balzamavimą Anatomijos institute, Sveikatos mokslų universiteto koplyčioje. Tiesa, tam lieka mažai laiko, nes kūną reikia skubiai balzamuoti. Todėl dauguma artimųjų nutaria laukti sutartą laiką.

„Tai sąmoningumo, mentaliteto klausimas, ar šeima nuspręs vykdyti mirusiojo valią, ar ją ignoruos. Mirtis Lietuvoje laikoma tabu. Galbūt tai mažos tautos problema, kad labai sureikšminami palaikai, kapinės lietuviams yra šventa vieta. Kitose šalyse į tai žiūrima daug paprasčiau“, – svarsto pašnekovas.

Vengia viešumo

Kas tie geradariai, kurie nusprendžia būti naudingi mums visiems ir po mirties? Su daugeliu iš jų instituto darbuotojai susitinka ir pabendrauja asmeniškai, nes priėmę ar planuojantys priimti šį sprendimą asmenys kviečiami atvykti, pasikalbėti, išsklaidyti abejones, jeigu jų yra, padiskutuoti, pasižiūrėti, kaip viskas vyksta. Tačiau dauguma nenori, kad kiti sužinotų apie tokią jų valią.

„Šis apsisprendimas yra kilnumo ženklas, o kilnumas siejamas su kuklumu, todėl ir nelinkstama garsintis, skelbti apie tai. Kiti vengia viešumo, nes nenori sulaukti klausimų, kodėl taip daro. Tačiau ne vienas yra pasakęs: „Dėl medicinos gyvenu kur kas ilgiau, nei buvo lemta.“ Tai rodo, kad savo kūno atidavimas mokslui po mirties yra suvokiamas kaip padėka už medikų globą, suteiktą pagalbą“, – komentuoja D. H. Pauža.

Gerbdami savanorių aukotojų norą išlikti nežinomiems instituto darbuotojai, nors ir turi knygą, kurioje visi jie suregistruoti, neanalizuoja tų duomenų ir jų viešai neskelbia. Profesorius užsimena, kad tarp jų yra nemažai medikų ar su medicina susijusių žmonių. Pavyzdžiui, buvusio Anatomijos instituto direktoriaus profesoriaus Jurgio Žilinsko draugai yra pareiškę tokią valią.

Ne paslaptis, kad kai kuriuos žengti šį žingsnį pastūmėja racio­nalumas. Jeigu žmonės yra vieniši, neturi artimųjų, giminių, kurie galėtų pasirūpinti jų laidojimu, o vėliau kapo priežiūra, pagalvoja, kad tai nebloga išeitis. Universitetas prisiima visą rūpestį, kad aukotojas bus tinkamai, su derama pagarba palaidotas, kapai gražiai tvarkomi. O medikų bendruomenė ilgai prisimins ir minės geru žodžiu.

Kelių žmonių, paaukojusių savo kūnus mokslui, pavardės žinomos. Tai televizijos režisierius ir operatorius, populiaraus ansamblio „Kertukai“ narys Gintaras Gudonis ir Amerikos lietuvis Josefas Antanas Janus. Į Lietuvą grįžęs likus tik porai metų iki mirties, jis užpildė Paskutinės valios pareiškimą, nes Amerikoje tai įprasta. Abu savanoriai mirę, jų kūnai dvejus ir vienus metus buvo naudojami studentams mokyti LSMU Anatomijos institute.

Trūksta informacijos

Be gera valia savo palaikus paaukojusių žmonių pagalbos neišsiverstų ir Vilniaus universiteto medicinos studentai. Mantas Minsevičius, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros asistentas, sako, kad dažniausias šių kilnių asmenų motyvas yra noras pasitarnauti mokslui, būti naudingiems visuomenei ir po mirties, kiti tokiu būdu išreiškia dėkingumą medicinai, medikams. Tiesa, ne visi įvardija šio pasirinkimo priežastis.

Aukotojų, kurie savo palaikus nusprendžia palikti Vilniaus universiteto Medicinos fakultetui, skaičius taip pat po truputį auga. Šiuo metu tokių pareiškimų yra 80. Ypač jų padaugėja po laidų, publikacijų šia tema. Pasirodo, nemažai žmonių galvojo apie tokią galimybę, tačiau nežinojo, kur kreiptis, kaip tai įteisinti. Anksčiau dauguma jų buvo vilniečiai, o dabar sulaukiama skambučių iš visos Lietuvos.

Nors tarp aukotojų daugiau vyresnio amžiaus asmenų, tačiau daugėja ir jaunesnių. „Galiu pasakyti, kad tai labai kuklūs ir šviesūs, išsilavinę žmonės, kiek teko su jais susitikti ir bendrauti“, – sako pašnekovas. Aptarinėdamas šią temą su studentais jis pastebi, kad ne tik medikai, bet ir pasirinkę kitas specialybes jauni žmonės labai palankiai vertina tokį žingsnį, jį palaiko. Tai suteikia vilčių, kad palaikų aukotojų bėgant laikui daugės.

Sunkiai skinasi kelią

Kol kas žmonių palaikų trūkumas yra nuolatinė problema Medicinos fakultete. Kasmet priimama apie 200 studentų studijuoti medicinos, o šiuo metu Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra turi tik 2 kūnus, kuriuos gali naudoti mokymui. Kūnas yra preparuojamas, tai vienas iš mokymosi metodų. Deja, jį išbandyti pasiseka tik vienam iš maždaug 15 būsimųjų medikų, iš kiekvienos grupės atrenkama po vieną žmogų. VU Medicinos fakultetui kasmet reikėtų bent 10 žmonių palaikų.

Daugelyje kitų valstybių savanorių paaukotų kūnų medicinos studentams netrūksta. Pavyzdžiui, JAV kiekvienas studentas gauna po vieną kūną. Kūnų trūkumo nejaučiama ir Vokietijoje, Šveicarijoje, Didžiojoje Britanijoje, Skandinavijos šalyse. Panašaus dydžio universitetai daug kur turi po tūkstantį ir daugiau palaikų aukotojų. Tačiau kai kuriose krikščioniškose valstybėse situacija dar sudėtingesnė nei pas mus.

„Kodėl taip yra? Galima būtų svarstyti, kad kitose šalyse ši altruistiška tradicija kuriama pasitelkus viešųjų ryšių priemones, visuomenė daugiau apie tai žino, domisi. Žmonės supranta, kad kuo kokybiškiau bus mokomi studentai, tuo geresnius specialistus turėsime, o nuo to priklauso ir sėkmingesnis ligų gydymas. Požiūris turi būti keičiamas geraisiais pavyzdžiais, pasakojant apie tuos, kurie ryžosi tokiam kilniam poelgiui“, – samprotauja M. Minsevičius.

Paisoma valios

Pagal Medicinos fakultete galiojančią tvarką, nusprendęs paaukoti savo palaikus žmogus turi parašyti vienašalį pareiškimą, kuriuo nurodoma žmogaus valia paaukoti kūną, jį turi patvirtinti notaras. Pareiškime nurodoma, kaip ir kur aukotojai pageidauja būti laidojami, kiek laiko leidžiama naudoti palaikus mokslui ir mokymosi procesui. Maksimalus laikotarpis nenumatytas, o minimalus yra dveji metai. Daugelis nurodo, kad aukoja jį neribotam laikui.

Šiam laikotarpiui pasibaigus palaikai ruošiami laidoti. Jie gali būti atiduodami artimiesiems, o šie palaidoja patys. Kai žmogus pareiškia pageidavimą, kad palaikai būtų palikti Vilniaus universitetui ir palaidoti tam skirtose kapinėse, laidotuvių surengimu rūpinasi Medicinos fakultetas ir Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedra. Jos būna kuklios, bet jaukios, paprastai su aukotoju ateina atsisveikinti studentai, dėstytojai, užsakomos mišios, pakviečiami ir artimieji.

Jei palaikų giminės ar šeimos nariai neatsiima, urnos su jais saugojamos Medicinos fakultete (iki šiol visi savanoriai yra pasirinkę kremavimą). Ateityje planuojama aukotojų palaikus laikyti vienose gražiausių sostinėje Bernardinų kapinėse, šiuo metu kaip tik deramasi su Vilniaus miesto savivaldybe, kad jiems šiose kapinėse būtų skirta speciali vieta.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Vilniaus rajono savivaldybėje – dar neregėtas nuogų moterų skandalas (94)

Vietoj to, kad darbo metu vykdytų tarnybines užduotis, dalis Vilniaus rajono savivaldybės...

Vladimiras Laučius. Sąjūdžio 30-metis – kaip vainikas ant kapo: tos valstybės jau nebėra (58)

Antonas Čechovas rašė : „Žmogus yra tai, kuo jis tiki“. Jei žmogus yra tai, kuo tiki, tai...

Geros naujienos dirbantiems: per metus atlyginimai šovė į viršų (41)

Vidutinis mėnesinis bruto (neatskaičius darbuotojo mokesčių) darbo užmokestis (be...

Ekspertas: Rusijos nesėkmė pagaliau turi paaiškinimą (285)

Rusijos oro gynybos ginklo nesėkmė Sirijoje pagaliau turi paaiškinimą: Izraelis atskleidė, kad...

Du lietuviai tapo žvaigždėmis Italijos saloje: žmonės skandavo Lietuvos vardą (42)

Visai ne japonai geriausiai pasaulyje gamina tuną. Italijoje , mažytėje Karlofortės saloje netoli...

Pasinaudojo žinomu šūkiu: vykstant „Jamam“ kvietė į „Imam“ (1)

Prekybos centruose „Akropolis“ savaitgalį vykstant daugeliui žinomai nuolaidų akcijai...

Kriptovaliutą kasęs čekų parlamentaras: nenorėjau mirtinai sušalti (8)

Čekijos Piratų partijai atstovaujančiam parlamentarui parlamento valdžiai teko aiškintis dėl...

Internetą užkariavo viena jau dabar ikonine vadinama karališkųjų vestuvių nuotrauka: kuo ji ypatinga? (2)

Fotografas, giriamas už bene gražiausią Didžiosios Britanijos princo Harry ir amerikiečių...

Sausio 13-ąją tėvo netekęs žinomas psichologas teisme pasakė sukrečiančią kalbą: ši byla buvo numesta į paraštes (104)

Pirmadienį baigiamąją kalbą Vilniaus apygardos teisme pasakė tėvo Sausio 13 -ąją netekęs...

Cepelinų kaina Palangoje skaitytojai bado akis – tikėjosi ne to (126)

Praėjusį savaitgalį Palangoje buvo atidarytas vasaros sezonas – į kurortą suplūdo daug...