aA
Atsiduoti gyvenimo tėkmei, suvokiant, kad visur esi Dievo vedžiojama, – tai išmintis, dažnai įgyjama per sudėtingus išbandymus. O su branda ateina žinojimas, jog tereikia tiek nedaug: tik vykdyti savo pareigas, mąstant apie išliekamosios vertės kūrimą ir visą save be jokio gailesčio atiduoti (sugrįš šimteriopai!), kad gyvenimas būtų prasmingas savaime.
Audronė Šlyterienė
© L.Grigaitytės nuotr.

Tokios mintys, virtusios kasdiene programa, yra Audronės Šlyterienės, Dielinės kaimo (Šunskų sen., Marijampolės sav.) gyventojos, menininkės, „Gegužraibės“ bendruomenės, jungiančios šešis Šunskų seniūnijos kaimus, pirmininkės ir buvusios Marijampolės „Zonta“ klubo prezidentės, gyvenimo šūkis. Žinoma Marijampolės krašte keramikė, aktyvi visuomenininkė A. Šlyterienė su nauja energija (daug brandesne, persunkta vidinių ieškojimų, įsiklausymo į tai, ką sako intuicija) į gyvenimo sūkurį pasinėrė įveikusi klastingą ligą, prieš metus pakibusią grėsmingu kalaviju.

Operacija, varginančios chemoterapijos, švitinimo procedūros ir... tylaus vidinio džiaugsmo atradimas: gyvenimas, pati brangiausia dovana, tęsiasi... Kita vertus, šios moters grįžimas į neabejotinai brandesnį gyvenimą – tai tvirtas (ir moteriškai subtilus) teigimas, jog moterų, turinčių vidinės ugnies ir alsuojančių kūrybine energija, niekas nesustabdys...

Sūduvos krašte sunkiai prigijo

Šunskų seniūnijoje graži kultūrinė šviečiamojo pobūdžio veikla (tradiciniai duonos kelio renginiai, gamtosaugos akcijos, skirtos skatinti vaikų ir jaunimo užimtumą, kraštotyros medžiagos rinkimas ir kt.), į kurią įsitraukia vis daugiau žmonių, – didžia dalimi A. Šlyterienės entuziazmo vaisiai. O labiausiai stebina, jog ši moteris kaime – atėjūnė (juk žinia: atėjūnai ilgai senbuvių varstomi tiriamais žvilgsniais, ne iš karto jais patiki, pasitiki...), Dielinėje nuolat gyvenanti vos kelerius metus...

Audronė – aukštaitė, kilusi iš Pasvalio rajono, Sūduvos krašte gyvenanti nuo 1983 m.: į Marijampolę atėjo paskui savo vyrą, po mokslų gavusį paskyrimą dirbti Suvalkijos sostinėje. Nuo pat vaikystės kirbėjusio vidinio poreikio kurti vedina, baigusi vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą. Tuometis studentų gyvenimas buvo nesuvokiamas be vasaros statybos būrių, kai jauni žmonės, norėdami užsidirbti, visai vasarai iškeliaudavo netgi tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos.

Būsimajai diplomuotai menininkei Audronei tokia praktika, vykusi Jakutske, įnešė lemtingų pokyčių ir į jos asmeninį gyvenimą. Į tolimą kraštą lietuvių studentų komanda vyko „apsiginklavusi“ iki dantų: joje buvo ne vien būsimieji statybininkai, bet ir savi virėjai, net dailininkas savas. Jakutske Audronei ne tik maistą teko gaminti, bet ir propagandinius plakatus piešti: iki šiol nepamiršta, kaip kone pustrečio mėnesio ant 4x1,5 metro parametrų skydo rašė Brežnevo kalbos citatą, kurioje buvo per 2 tūkstančius žodžių...

Dabar juokinga: juk, ko gero, niekas to plakato neskaitė, niekam jo nereikėjo, o štai darbo įdėta buvo tikrai daug... Ten, už poliarinio rato, 11 tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, Audronė susipažino su savo būsimuoju vyru Alvydu, tuomečiu Kauno KPI studentu. Po gerų metų pora Lietuvoje jau šventė vestuves.

Jaunieji Šlyteriai Marijampolėje apsigyveno gautame bendrabutyje, vėliau – bute. Audronė, atvykusi į Sūduvos širdį, pagal specialybę darbo neturėjo, tad kažkokio impulso paskatinta paskambino tuomečiam Putliųjų verpalų fabriko (dab. AB „Vernitas“) direktoriui, prisistatė, kas tokia esanti, ko siekianti (o siekė moteris, rodos, nedaug: kūrybines ambicijas realizuoti), nors kažko ir nesitikėjo, tas skambutis buvo lemtingas.

Direktorius pasvarstė ir nusprendė įkurti fabrike keramikos dirbtuves, kurių vadove tapo A. Šlyterienė, ten dirbusi iki 1990 m. Šis gyvenimo ir kūrybos etapas buvęs tikrai mielas: ji ir dar trys žmonės čia gamino keramikos suvenyrus, mielus niekučius, iš pradžių pagal užsakymus, o vėliau pardavinėjo juos miesto universalinėje parduotuvėje (jie niekada ilgai neužsibūdavo, kaip mat išnešdavo).

Prieš daugiau nei 10 metų Šlyteriai, jau „pabuvę“ marijampoliečiai, išgirdo žemės šauksmą: nusipirko seną sodybą Dielinės kaime, pradėjo namo statybas, jau suvokdami, kad niekur iš šio krašto nebėgs. Audronė neslepia: ir ji, ir jos vyras sunkiai prigijo Sūduvos žemėje. Trūko ir kitokios gamtos, ir žmonių bendravimo būdas buvo kitoks: čia žmogus naują žmogų ilgai laikys per atstumą, įtariai žiūrės, kol atsivers, prisileis prie savęs. T

ai ypač pasijuto prieš ketverius metus, jau persikėlus į savo namus Dielinėje. Ką ir bekalbėti – juk vis dėlto jie čia buvo atėjūnai... Bet... „Šunų nepaleidome, tvoromis neatsitvėrėme, – sako A. Šlyterienė, – tad žingsnis po žingsnio, ir ledai pajudėjo.“ Nors nelengva buvo: kaimo tradicijų tarsi nebelikę, neliko ir visuotinių talkų, o bet kokia pagalba kaimynui jau nesuvokiama be iškart pateikiamo atsiskaitymo.

Sukūrė duonos kelio šventės tradicijas

Iš pradžių susidraugavo su kaimynystėje gyvenančiais Albina ir Jonu Senkais. Senieji Dielinės gyventojai, turintys brandžią metų ir darbų patirtį, ypač Jonas Senkus, daug pasakojo apie vietovę, senuosius šio krašto amatus. Kartą, kai šeima į kuriamą sodybą dar tik važinėjo iš miesto, senas žmogus patarė likusius Šlyterių 5 arus žemės apsėti rugiais. Paklausė naujakuriai kaimyno, užsėjo. Kaip tyčia tą vasarą Senkų rugiai niekais nuėjo: tai žąsys nulesė, tai lietus iškapojo... O Šlyterių rugiai bujote bujojo.

„Auginsime mūsų rugius“, – į kaimyno aimanas atsakiusi tada Audronė, o kai rugiai subrendo, susimąstė: ką dabar daryti – juk joks kombainas nevažiuos penkių arų pjauti. Išeitį sugalvojo kaimynas, pasiūlydamas dalgiais rugius nupjauti, spragilais, kuriuos dar išsaugojęs buvo, iškulti. Taip ir padarė, o kartu kilo mintis: juk galima tokią talką kaip šventę visam kaimui padaryti! Štai taip atsirado duonos kelio šventės Šunskų seniūnijoje, tapusios tradicija, išgarsinusia šį kraštą.

Audronei jau įprasta rudenį su kaimo gyventojais tartis, kas pasės rugių kitų metų duonos kelio šventei, kas ryšis priimti į šventę susirinkusius žmones (kasmet vis daugiau suguža), išties – atsakomybė nemaža: jau tradicinės šventės metu ne tik senoviniu būdu pjaunami (kertami) rugiai, bet ir kiti rugiapjūtės darbai atliekami laikantis tradicijų, senųjų amatų technologijų. Duonos kelias – nuo rugių kirtimo iki šviežio kepalo – praeinamas per vieną dieną, ir tai būna tikra šventė ne tik seniesiems, dar atmenantiems senąsias javapjūtės tradicijas, bet ir jauniesiems.

„Prapuolusi“ visuomeninėje veikloje

A. Šlyterienė – ne tik „Gegužraibės“ bendruomenės pirmininkė, ji dvejus metus buvo Marijampolės „Zontos“ klubo prezidente. Kurti bendruomenę, vienijančią kelis kaimus, Audronė ryžosi paskatinta Šunskų seniūno Rimanto Lekecko, kad kaimo žmonės burtųsi ne tik šventei, bet ir bendram darbui.

Tiesa, kaip pastebi pirmininkė, kaimo žmonės, tapę bendruomenės nariais, norėtų daugiau, nei bendruomenė gali duoti: didesnio kaimų apšvietimo, geresnių kelių, kitos pagalbos, kurios tiesiog nepajėgiama suteikti. Kaimuose, kur vyrauja senyvo amžiaus žmonės, daug našlių, todėl A. Šlyterienė stengiasi aktyvinti jaunimą, kad jis nebėgtų į miestą, o liktų. Dėl to daug dėmesio skiriama švietėjiškiems renginiams, kurie žavi nuoširdžiu bendravimu, kažką širdyje „užkabina“.

Audronė dar ir Marijampolės moksleivių kūrybos centro prevencinio ir projektinio darbo metodininkė, Marijampolės kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė, jaučianti didžiulį poreikį domėtis etnokultūra, kraštotyra, prisidėti prie tautos atminties lobyno gausinimo. Tad visai nenuostabu, jog ji ne tik Sūduvos krašte užrašinėja kraštotyros medžiagą, važiuoja ir į tėviškę – tiesiog jaučia būtinybę tai daryti.

Pakilus iš ligos – vėrinių paroda

Siautulingu greičiu įsuktą A. Šlyterienės gyvenimo ritmą prieš metus pristabdė liga. Moteris neslepia, jog sunku buvo išgirsti diagnozę, susitaikyti su ja: juk ji ne iš tų, kurios guodžiasi – pas ją paprastai eina guostis. Kaip dabar pamena, kai važiavo automobiliu su ta žinia iš Kauno į Marijampolę, kokius septynis kilometrus per ašaras kelio nematė – taip buvo užvaldęs savęs gailestis, netgi į sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui įvažiavo, o paskui staiga suėmė save į rankas – nustatyta diagnoze niekas nesibaigia. Savigailą visiškai nugalėti padėjo ir moterys, kurias buvo ištikęs panašus likimas, Audronės netgi viena draugė, sirgusi ta pačia liga, neišgyveno – jos mirtis buvo sunkesnis išbandymas nei galvojimas apie savo dalią.

Po operacijos teko atsisakyti keramikos, dvasinės atramos ir širdies džiaugsmo, tačiau sustiprėjusi intuicija sakė, jog ne viskas prarasta: moteris, prieš dvejus metus iki ligos buvo neakivaizdžiai baigusi dailės pedagogiką Kauno kolegijoje, tad nors pačiai negalima sunkiai dirbti su moliu, ji to galinti mokyti kitus! Kita netikėta savirealizacijos išeitis – draugės pasiūlymas verti vėrinius iš karoliukų (pirmuosius karoliukus draugė jai, dar tebesergančiai, ir atnešusi).

Kadangi potraukį moteriškiems rankdarbiams Audronė atsinešusi iš savo tėvų šeimos, visiškai į tą darbą pasinėrė. Per devynis mėnesius, kol veržėsi iš ligos gniaužtų (kaip pati sako, negalavo tik kūnas), ji vėrė. Tuo metu buvo svarbus ne rezultatas, o procesas, reikalaujantis ypatingo kruopštumo, kantrybės, kūrybinės fantazijos, tad šį laikotarpį priėmė kaip dovaną ir užpildė jį rankdarbiais (per tą laiką suvėrė per 200 meniškų vėrinių). Išties toks karoliukų vėrimas – itin daug laiko reikalaujantis darbas: paprasčiausiam vėriniui reikia ne mažiau 20 valandų, o sudėtingesnis – ir 30 ar 40 valandų pareikalaudavo.

Praėjusį pavasarį Marijampolės kraštotyros muziejaus Saulėračio galerijoje Audronė kartu su drauge kauniete fotografe Jolanta Miliūniene surengė darbų parodą „Iš moterų gyvenimo“.

Po parodos – vėl įprastas gyvenimo ritmas su daugybe pareigų, veiklų. Kitaip ji negali. Tiesa, dabar joje kaip niekad gyvas savistabos poreikis, verčiantis įsiklausyti į save, aplinką, paklusti dėsniams, kuriuos diktuoja širdis – neklystanti, neapgaudinėjanti, atvirai sakanti, jog kūrybinė gyvenimo energija nunuilsdama kunkuliuoja tavyje tuomet, kai save atiduodi kitiems...

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Egzotines keliones mėgstanti mokytoja Veronika atvira: gyventi tik iš atlyginimo būtų sunku (867)

Jau daugiau nei dvi savaites Švietimo ir mokslo ministerijoje ( ŠMM ) budinti mokytoja Veronika...

Naujausiuose prezidentiniuose reitinguose – nemaloni staigmena vienam iš lyderių (115)

Kelis mėnesius vis augęs konservatorių kandidatės į prezidentus Ingridos Šimonytės reitingas...

„Amerikietiškas“ Putino oligarchas po JAV sprendimo kraujuoja milijardais (174)

Netrukus po to, kai Michaelas Cohenas pasišalino nuo Donaldo Trumpo patvirtinto nekilnojamojo turto...

„Žalgiris“ sulaukė Westermanno, o kada sulauks Waltono? specialiai Krepšinis.lt iš Miuncheno (2)

Kauno „Žalgirio“ komanda Miunchene pirmą kartą šį sezoną vertėsi be pagrindinio savo...

Bilis ir Rapšys pateko į pusfinalį, Meilutytei ir Titeniui nepasisekė (8)

Į Kinijoje vykstančio pasaulio plaukimo čempionato trumpajame (25 m) baseine vyrų 100 m plaukimo...

Žaidimu nusivylęs Jasikevičius: Eurolyga negailestinga, o mes kažkodėl nesiginame specialiai Krepšinis.lt iš Miuncheno (59)

Pratęsti pergalių serijos iki trijų Lietuvos čempionams Eurolygoje nepavyko. Kauno „Žalgirio“...

Visiems gerai žinomas pratimas gali smarkiai sužaloti: kineziterapeutė paaiškino, kaip atlikti tinkamai

Tikriausiai visi bent kartą gyvenime esame atlikę pritūpimą . Tūpti žmogus pradeda vos...

Naujausiuose reitinguose – nemalonios žinios Skverneliui papildyta (276)

Dėl mokytojų streiko smuko ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio populiarumas – palankiai...

Sabonis nesulaikė Embiido, bet pakartojęs rekordą padėjo „Pacers“ laimėti (4)

Joelis Embiidas surengė įspūdingą pasirodymą, tačiau jis Filadelfijoje nublanko prieš Indianos...

Žaidimai be taisyklių: 5 priežastys, kodėl juos būtina įtraukti į vaikų dienotvarkę (2)

Mažuosius gyvenime supa nemažai taisyklių – namuose, darželyje, svečiuose, viešoje vietoje. Ir...