aA
Į įprastinius gyvenimo rėmus šeduvės Izolinos Staniulienės net ir labai norėdamas neįsprausi. Neleis jos požiūris, gyvenimo ritmas, puikiai išlavintas humoro jausmas. Klausydamasi energija trykštančios, jaunatviškos it mergaičiukė moters pasakojimo, prisipažinsiu, ne visada atsekiau ribą, skiriančią tikrą istoriją nuo pasaldintos jos išmone. Nieko keista, nes ir daugelis išgirstų istorijų, kasdienybės detalių atrodė kitoniškos, padūkėliškos, tarsi pati jų pasakotoja.

Antai, ant Izolinos namo sienos vietiniai vaikai, jos auklėtiniai, kad visi žinotų, kur ji gyvena, didelėmis raidėmis užrašė vardo trumpinį „Zole“. Vos ne kasdien koridoriuje tie patys nenuoramos sukabina savo piešinius, taip atnaujindami nuolat veikiančią parodą.

Kieme šalia viena kitos stovėjo abi transporto priemonės – vyro dovanotas automobilis ir dviratis, saugomos čiau čiau veislės šuns. Jį, kad gyvenimas nebūtų vien tik šuniškas, šeimininkė naktimis kartais paleidžia pabėgioti.

Dar ji turi itin šiuolaikišką katinų šeimyną. Katiną Pušą, kuris į namus parsivedė panelę, o ši kačiukais „pasirūpino“ pas kaimynus.

Beje, ir pietūs buvo kitokie – organizuoti jungtinių pajėgų. Kitaip tariant, sriubą virė pati Izolina, mišrainę darė jos draugė, o vištieną kepė bendradarbė.

Dosjė

Izolina Staniulienė yra Šeduvos (Radviliškio r.) kultūros namų direktorė, rajono meno švenčių scenarijų autorė ir įgyvendintoja, humoro grupės „Sprandžina“ vadovė bei vaikų teatro „Laumžirgiai“ režisierė. Prieš keletą metų ji tapo respublikinio skaitovų konkurso laureate.

Temperamentinga moteris, stebinanti humoru, optimizmu, noru bei mokėjimu suprasti kiekvieną žmogų, 2006 metais Radviliškio rajono savivaldybėje buvo apdovanota „Gerumo angelu“.
Izolina taikė į Malaizijai rinktą „Robinzonų“ komandą. Į ją nepateko, tačiau be atrankos buvo priimta į TV3 realybės šou „Ferma“.

Kodėl ji norėjo į Malaiziją

„Tuo metu labai populiarūs buvo „Robinzonai“. Vyras užpildė anketą ir išsiuntė. Tad man viduje sukirbėjo – jis, galbūt, važiuos, o aš nebūsiu net anketos mačiusi. Nulėkiau į biblioteką, iš laikraščio ją išsiplėšiau... Po kiek laiko paskambino ir pakvietė į pokalbį. Vyrui tuomet sakau: „Reikės į Vilnių važiuoti.“ Šis apsidžiaugė, net kartu pasiūlė vykti. Nieko nebuvau sakiusi, nes kai išpasakoju savo planus, jie man neišsipildo.

Pokalbyje prodiuseris švedas paklausė, ar moku anglų kalbą. Nemoku, galiu kalbėti tik prancūziškai. Dar pasiteiravo, ar galėčiau nužudyti gyvulį? Žiūrint kokį ir dėl ko. Kad išgyvenčiau, žinoma, taip.

Po atrankos kelias dienas niekas neskambino. Telefonas subirbė, kai Kleboniškyje sukom filmą apie šeduvių krikštynas. Nebuvo ryšio, teko į medį lipti, kad susikalbėtume. Aukštybėse išgirdau, kad be atrankos patekau į „Fermą“. Tuomet tik pasiteiravau, kokios bus sąlygos, ar mane pririš kaip avį.

Juk žodis „ferma“ iškart primena kolchozų laikų fermas. Paaiškino, kad teks gyventi be civilizacijos, telefono. Kai tik tai išgirdau, sutikau važiuoti tą pačią dieną. Džiaugiausi, kad nors kartą man niekas nepaskambins ir nepasakys, kad sugedo aparatūra. Norėjau nuo visko pabėgti, buvo baisūs tempai. Žūtbūt reikėjo iškrovos.

Lietuvių delegacija pasitaikė labai šauni, kiekvieną vakarą darėm juoko terapijas. Prie mūsų labai greitai prisijungė latviai; estai tik po kokio mėnesio. Prisiviliojau maistu.

„Fermoje“ įgijau dar vieną patirtį. Čia pasitikrinau, kiek turiu kantrybės. Juk buvom kaip pionierių stovykloje – penkiolika skirtingų žmonių ir jokių žaidimo taisyklių.

Daugiau anketų nepildau, į Estijos salą važiavau tik dėl to, kad pasiūlė gyventi be jokios civilizacijos, beveik daržinėje. Sienų tarpai samanomis buvo užkišti. Kiekvieną rytą vyrai atsikeldavo sukandžioti vabalų. Gal jie skanesni nei moterys? O gal moteriškos veislės blakės pasitaikė?“

Pasakojimas apie dvi meiles

„Apibendrindama pirmąjį pasakojimą, galiu pasakyti – gyvenime man patinka iššūkiai. Kai su visom meilėm ieškoti kitų meilių iškeliavo pirmas vyras, manyje kilo kaprizas toliau mokytis. Išvažiavau į Klaipėdą studijuoti režisūros. Ekstremalūs pokyčiai buvo labai naudingi.

Dėl nenusisekusios pirmosios šeimos vyro nekaltinu ir nejaučiu didelio nuostolio. Visi turim pasirinkimą. Gal jam buvau per šalta moteriškė.

Septynerius metus gyvenau viena. Su kursiokėm kiekvienais metais išdumdavom į pietus – Jaltą, Simferopolį. Važiuodavom trys mergos ir vaikas „tašėje“. Ernestui buvo šešeri.

Per tuos metus tikrai nebuvau nusistačiusi gyventi tik su sūnumi. Paprasčiausiai nieko nesutikau, nors ir turėjau draugų, bičiulių. Gyvenime juk taip būna – žmogus limpa arba ne.

Su devyneriais metais jaunesniu Redu buvau seniai pažįstama. Jis irgi visą laiką sukosi kultūros namuose: vesdavo diskotekas, dalyvavo saviveikloje. Su mano jaunėliu broliu mokėsi paralelinėje klasėje, kartu žaidė krepšinį. Tačiau dėmesį į jį atkreipiau, kai grįžo iš kariuomenės. Tuomet buvo visai kitas, kaip sakoma, vaizdelis.

Dabar, kai jau aštuoniolika metų kartu, mūsų gyvenime matau daug sutapimų ir lemtingų ženklų, todėl drąsiai galiu sakyti, jog gyvenime nieko nėra atsitiktinio. Pavyzdžiui, jo senelis ir mano tėtis buvo Feliksai. Tėtis prieš daugelį metų restauravo Šeduvos bažnyčią. Prieš kelis metus Redas su mano broliais restauravo du bažnyčios bokštus: pagal senąją technologiją, be vinių surentė rąstus.

Tik panašumai suveda du žmones. Kokį vyrą ištemptumėte į apskrities dainų šventę? Retą. Redas važiuoja ir jų daug yra matęs, gali net vertinti, jis puikiai skiria gerus, pavykusius renginius nuo nepasisekusių. Retą dieną mums nėra ką veikti. Jei taip atsitinka, tuoj pat susigalvojam.

Ką tik baigėm statytis namą, veiklos jame į valias, bet žmogus negali gyventi kaip robotas – tik dirbti ir dirbti. Penktadienį buvom kaimynų pobūvyje. Visa gatvė susirinko. Dainavom, šokom, net butelį sukom kaip jaunystėje. Vaikai pro langus žiūrėjo ir stebėjosi, ką seniai daro. Siautėjom tartum vaikai ir jaunos dienos per akimirką grįžo.

Sutinku, kalbos apie senatvę man netinka. Kaip gali tikti, aš dar nesu bobutė. Sūnus vieną kartą parveža juodais, kitą kartą baltais plaukais panelę, parodo ir išsiveža, pastovios dar nemačiau.
Anūkai man tikrai netrukdytų. Visuomet patinka pabūti su dukterėčios trim pypliais. Labai smagu. Bet gal dėl to, kad nuolatos nereikia jų prižiūrėti? “

Viską nulemiantis prigimimas

„Kasdien nuolat bėgu. Intrigų tam begalė ir dar su kaupu. Pernai mums šovė į galvą pakeliauti po Ispaniją, išsinuomojom autobusiuką ir išvažiavom. Kelionėje aplankėm draugų vaikus ir įtikinom juos grįžti į Lietuvą. Nesigaili mūsų paklausę. Juk kitaip ir būti negali, nes ten jie tik sėdėjo, o čia gyvena.

Niekaip negalėčiau gyventi emigracijoje. Išvažiuojam dešimčiai dienų su Redu ir sūnumi, atrodytų, patys brangiausi žmonės šalia, bet po kelių dienų namai pradeda traukti, net ir ta pusė, kurioje jie yra, pradeda kvepėti.

Redas dvejus metus važinėjo į Vokietiją dirbti. Tuomet iškėliau ultimatumą – arba dvejus metus negrįžti kaip iš kariuomenės, arba lieki namuose. Juk būdavo lagaminų net neišsikrausto, šokoladais pirmą dieną apipila, aprengia ir, žiūrėk, vėl reikia atsisveikinti. Ačiū Dievui, deportavo.

Juokauju visose situacijose. Man atrodo, nėra išimtinių atvejų, kai to daryti negalėtum. Ir per šermenis būna kuriozų. Iš mirties, žinoma, nėra išeičių, bet tuomet reikia gražiai palaidoti.

Atsimenu savo tėvelio laidotuves. Šeduvos kanauninkas Antanaitis mus ramindamas sakė, jog gyvenime tos pačios akys verkia ir tos pačios juokias. Tuomet jis pradėjo pasakoti įvairiausius prisiminimus ir mes prisijuokėme kaip per gerą humoro vakarą.

Iš visų situacijų galima išsisukti, jei tik jas pakreipsi į linksmą pusę. Gali vaikščioti surūgęs, apsitraiškanojęs, piktas, nervingas arba linksmas ir išsišiepęs.

Gal kvailai kitiems atrodau, kai einu ir niūniuoju, murmuliuoju. Dedu kojas pirmyn ir išeina ritmas. Labai linksma taip vaikščioti, dirbti. Tokį įprotį kaip palikimą gavau iš tetos.

Absoliučiai viską atsinešam iš šeimos. Tėvų namuose augom aštuoni vaikai. Tėvai buvo menininkai: tėvas kaldavo paminklus, mamytė gražiai piešdavo. Ji iš akmenų ir cemento buvo prilipdžiusi begalę briedžių, krokodilų, elnių, labai gražiai siuvinėjo. Prisimenu, mamytė mus buvo subūrusi į šeimos kapelą.

Mus visus jungė draugystė ir atsakomybė vienas už kitą. Tėvai nė vieno neišskyrė, visus vienodai mylėjo. Kaip ir kaimynų vaikus. Daug jų pakrikštijo.

Dar ir dabar atsimenu, kai kaimynystėje gyvenantys vaikai pas mus ateidavo maudytis. Smagu buvo kartu mirkti vonioje ir ištaškyti pusę vandens ant grindų.

Su broliais ir seserimis iki šiol gerai sutariame. Visa gentis tuoj kilsime į Klaipėdoje vyksiantį šeimų krepšinio turnyrą. Trims dienoms atsikraustysime į šį miestą. Čia gyvena brolis, sesuo, sūnus. Grįžę patrauksime į Molėtus aplankyti ten gyvenančių tetulių.

Kad galim visi susirinkti krūvon, pasidžiaugti vienas kitu, mums yra didžiausia laimė. Nebijau, kaip kiti, garsiai pasakyti, jog esu laiminga.

Kada žmogus gali būti nelaimingas? Tada, kai jis visko netenka ir palieka vienui vienas. Šeduvoje turim neįgaliųjų draugiją ir ansamblį. Linksmesnių žmonių nesu mačiusi. Jie dainuoja, šoka ir jiems nesvarbu, kad kitą dieną nebegalės paeiti. Tokį apgailestavimą visuomet išsklaido sakydami: „Užtat vakar buvo gerai.“

Garbė būti šeduviu

„Jau daug metų Šeduvą garsina jos žmonės. Kultūrinės veiklos tradicijos gyvuoja ne vienus metus, ir, manau, sėkmingai gyvuos toliau. Tai lemia neišblėstantis žmonių entuziazmas, noras gyventi, o ne egzistuoti, perduodamas iš kartos į kartą.

Choras Šeduvoje gyvuoja jau šešiasdešimt metų, etnografinis ansamblis tris dešimtmečius, šokių kolektyvas – penkis. Jų gyvavimą užtikrina geležiniai ir užsigrūdinę žmonės. Tik jie kuria Šeduvą. Negali pasakyti, kad šis miestas įdomus bažnyčia, malūnu. Visos bažnyčios yra išskirtinės ir gražios, kur jos bebūtų – Lietuvos pakraštyje, Vokietijoje. Gyvenime vertingiausia yra išraiška. Šeduvoje ji slypi šeduviuose.

Nežinau, iš kokių laikų tai atėjo, bet visi šio miestelio gyventojai turi „unorą“ būti šeduviais. Kur tik jie nuvažiuoja, visada su savo vėliava, dainomis.

Jaunystėje, veržlume paslėpta ir „Sprandžinos“ sėkmės formulė. Jauni žmonės niekada nesikaprizija, netingi repetuoti, nebijo improvizuoti, jie niekada nestokoja entuziazmo ir visada visko nori. Pamatyti, susipažinti, patirti vis naujų įspūdžių, potyrių. Jiems nepakartojama Lietuvoje atrasti Varėną, Marcinkonis, Judrėnus, Nevarėnus, Matuizas. Išsimaudyti Druskininkuose, aplankyti Grūto parką.

Smagu ir pasijuokti. Iš savo ir kitų ydų, pavydų, puikybių, didybių. Kai kam atrodo, kad į sceną gali išeiti bet kas. Visi taip manantys, be abejonės, klysta. Jei neturi, ką pasakyti, geriau ant jos nelipti – nei deklamuoti, nei šokti, nei dainuoti.“

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Po įvykių Vokietijoje – nerimą keliančios užuominos: jau esama tokių, kurie rimtai svarsto palikti šalį (273)

Vokietijoje tebesitęsia po Halės išpuolio įsiplieskusios diskusijos apie šalyje stiprėjantį...

Metų seklys: gaujos jautėsi drąsiai, bet policija išdaužė visus   (12)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Johnsonas ES išsiuntė du vienas kitam prieštaraujančius laiškus dėl „Brexit“ (23)

Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas vėlų šeštadienį parašė laišką, kuriame...

Vaistininkė pateikė 7 grupes vaistų, kurie iš žmogaus organizmo pašalina vitaminus bei mineralus (19)

Svarbiausius žmogaus organizmui vitaminus ir mineralus turime gauti kiekvieną dieną su maistu....

Jautri Lietuvos slaugytojų išpažintis: 600 eurų vertas darbas, fizinis bei psichologinis smurtas (142)

Kaip skelbia „Sodra“, Lietuvoje slaugytojais dirba 22,3 tūkst. žmonių. Tai – viena...

Valančiūno klubas atleido tris aukštaūgius (6)

Memfio „Grizzlies“ ekipa artėjant NBA reguliariojo sezono pradžiai praretino priekinės linijos...

Orai: savaitę užbaigsime rekordine šiluma (5)

Sekmadienį mūsų laukia dar viena labai šilta ir graži diena. Naktį vietomis tvyrojęs rūkas...

Pigūs ir paprasti būdai, kaip panaikinti bjaurų dvoką senuose namuose

Senuose namuose dažnai būna prasta vėdinimo sistema, todėl ilgainiui įsimeta slogus, pelėsiais...

Gaisras Alytuje: dūmai nusisuko nuo miesto Prognozuoja, kada gaisras bus užgesintas. Papildyta 21:03 (636)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Darjušas Lavrinovičius per trumpą laiką surengė rezultatyvų pasirodymą (4)

Darjušui Lavrinovičiui ir Kšištofui Lavrinovičiui rungtynėse klostėsi skirtingai, o jų...