Menininkas turi būti alkanas?
A. Markuckis visada namuose ir visada teatre. Keli žingsniai nuo vienos erdvės iki kitos: „Oi, kaip nuo to pavargau. Niekur neišeinu, visą laiką šiose patalpose. Sekmadieniais norėčiau tiesiog ilgiau pasivartyti lovoje, patinginiauti, bet turiu atsikelti ir išeiti su šuneliu, nes vyksta spektaklis. Mano miegamasis – virš teatro salytės.
Jeigu būčiau visiškai „priplaukęs“ menininkas, nežiūrėčiau televizoriaus ir neskaityčiau laikraščių, man būtų lengviau. Bet negaliu ramiai reaguoti matydamas, kas dabar vyksta Lietuvoje. Tai mane veikia psichiškai. Negaliu susitaikyti su tuo, kad mano atlyginimas „ant popieriaus“ – 2560 Lt, o po naktinių valdžios posėdžiavimų „į rankas“ gaunu 1379 Lt.
Esu paėmęs 100 tūkst. Lt paskolą iš banko. Anksčiau atskaičiuodavo 500 Lt, o dabar bankas kas mėnesį pasiima 900 Lt. Manęs tai negąsdina. Turiu draugų, mane visi myli, neprapulsiu. Bet kas laukia kitų? Neseniai išgirdau: kasdien areštuojama beveik 5000 asmenų bankui užstatytas turtas. Ar galite įsivaizduoti? Už tų skaičių – šeimų tragedijos.
Negaliu nesijaudinti tai matydamas. Tai keistai paveikė ir situaciją teatre. Net neįsivaizduojate, kaip dabar lengva vadovauti – visi tokie klusnūs, nuolankūs, nes bijo prarasti ir menkai apmokamą darbą. Man nuo viso to šlykštu.
Apie visa tai kalbamės kolektyve, susėdę kasdien prie tų pačių bulvinių blynų lėkštės. Apie kokią kūrybą galima kalbėti? Viena mūsų aktorė, kuri pernai išėjo iš darbo, pasakė: „Be meno, dar turiu namus ir ten laukiančius du vaikus. Kaip juos išmaitinti ir išlaikyti butą už 800 Lt atlyginimą vienišai motinai?“ Galiu ištuštinti šaldytuvą ir jai atiduoti. Bet kasdien to negaliu daryti. Tai graudu.“
Vargas dėl namų
Panevėžio Lėlių vežimo teatras įkurtas 1985 m. gamybinio susivienijimo „Linas“ kultūros klube. 1992 m. miestas suteikė patalpas, kuriose anksčiau buvo žuvies, vėliau brangių indų, kuriais aprūpindavo tarybinę nomenklatūrą, sandėlis. Iki karo šimto metų senumo raudonų plytų namas priklausė žydui, kuris vertėsi kailių apdirbimu.
„Kai, pamatęs šį pastatą, apaugusį krūmais, su dvokiančia girtuoklių landyne šalia, pasakiau, kad čia bus teatras, iš manęs visi juokėsi. Per penkerius metus savo svajonę įgyvendinau. Teatras buvo ir mano namai. Septynerius metus pragyvenau mažame kambarėlyje ir buvau labai laimingas. Turėjau puodą, lėkštę, prausdavausi kriauklėje, nes dušo neturėjau.
Kodėl apsigyvenau teatre? Turėjau mamą – paprastą kaimo moterį, beveik aklą. Kai vaikystėje broliai iš manęs tyčiodavosi, mano lėles degindavo ir vadindavo durneliu, mama sakydavo: „Nesakykit jam „durnelis“, nes jis iš tikrųjų yra „durnelis“.
Ėsdavo ji mane, kad vėlai grįžtu namo iš teatro. Grauždavo, kodėl, ne taip kaip visi normalūs žmonės, šeštadieniais miegu, o ne į kavinę einu.
Vieną kartą netekau kantrybės – susikroviau daiktus ir persikėliau gyventi į teatrą. Be mano paramos ji negalėjo išlaikyti dviejų kambarių buto, pardavė, nusipirko mažesnį, o kiek liko – atidavė man. Už tuos pinigus pradėjau statytis „gryčią“ palėpėje virš teatro, gavęs leidimą kūrybinėms dirbtuvėms.
Įsirengiau miegamąjį, svetainę ir virtuvę pagal savo skonį, apsistačiau šeštojo dešimtmečio senais baldais. Tačiau kai reikėdavo susitvarkyti – vargas. Renku įvairius suvenyrinius arkliukus. Dabar kolekcijoje jų susikaupė 200. Vien nuo jų reikia dulkes nuvalyti bent kartą per mėnesį. Samdžiau valymo paslaugas teikiančias firmas, bet jų darbo kokybė netenkino. Paprašiau, kad tvarkytų brolio dukra, bet irgi kilo problemų. Tada ir nusprendžiau, kad man namų nereikia, jeigu tiek vargo.
Tuo metu gavau K. H. Anderseno premiją. Norėjau atiduoti moralinę skolą Danijai ir savo namų patalpose įrengiau Anderseno palėpę. Buvusios virtuvės vietoje – mini scena, svetainėje – maža salytė. Taip išsprendžiau ir valymo problemą. Visus baldus išmečiau lauk. Dabar savo kambarėlyje neturiu kur net arbatos virdulio užsikaisti.
Sau pasilikau tik lovą, krėslą ir staliuką. Ten einu tik miegoti.
Žinoma, netekau namų, bet iš tiesų jų ir neturėjau. Kiekvieną vakarą ateidavo 10–15 žmonių ir prasėdėdavo iki ryto. Visiems manęs reikėjo“, - pasakoja A. Markuckis ir paprašo administratorės į orkaitę įdėti vištą (atrodo, kad bus šventiniai pietūs, ne tik bulviniai blynai).
Virtuvė – vagonėlis
Režisieriaus, kartu ir visų teatro darbuotojų virtuvė įrengta teatro patalpose: „Ieškojome būdų, kaip praplėsti patalpas. Užmūrijome tarpą tarp teatro ir šalia buvusios transformatorinės, ten įrengėme virtuvę, kieme pastatėme „siauruko“ traukinio vagoną, kurio vienas galas „įlindo“ į pastatą. Dabar turime kur susirinkti, pavalgyti, pakviesti svečius, švęsti gimtadienius.“
Į vagonėlį patenkama iš teatro fojė. „Kartą, sekmadienį vakare, kai visi išsiskirstė, viriau valgyti kitai dienai. Visada gaminu daug, kad visiems užtektų. Staiga kažkas šmėkštelėjo – į vagonėlį įlipa porelė, atsisėda prie staliuko ir klausia: „Ką turite valgyti?“ „Kompleksiniai pietūs – burokėlių sriuba ir kotletai su salotomis.“ Nustebo, kad taip vėlai pietūs, bet „užsisakė“.
Uždegiau ant stalo žvakutę, tyliai groja muzika. Po kiek laiko vyriškis spragtelėjo man pirštais kaip padavėjui: „Norėtume kavos.“ Vėliau paklausė, ar turime ko nors išgerti. Visada turime – lieka nuo vakarėlių. Atnešiau brendžio. Jie prasėdėjo tris valandas. Man jau nusibodo laukti, kada jie išeis.
Pagaliau pakvietė ir paprašė atnešti sąskaitą. „Negaliu, neturime kasos aparato.“ „Tai kokia čia, po galais, kavinė?“ „Čia ne kavinė, o teatras.“ „O tu kas toks?“ „Direktorius“. Jie susigėdo ir spruko lauk, o aš apsimečiau, kad indus plaunu. Ant staliuko radau 50 Lt.“
Kitą kartą įgriuvo 30 lenkų „delegacija“ ir užsiprašė kavos su grietinėle... Tą kartą nei kavos, nei grietinėlės lenkai negavo...
Saulelė vakarop
Išsprendęs valymo problemą, t. y. atsisakęs asmeninės erdvės, A. Markuckis greitai suprato, kad namų vis tiek labai reikia: „Noriu vakare užrakinti teatrą ir išeiti į namus. Pasiėmiau paskolą iš banko ir nusipirkau namą miesto centre – apleistą, be patogumų. Svajojau gyventi „ant žemės“, norėjau turėti savo lysvę, kokį svogūną pasisodinti. Bet kai pradėjau konsultuotis su architektais, sužinojau, kad viską sutvarkyti prireiktų 300 tūkst. Lt. Taip viskas ir stovi. Ten dabar įrengtos dvi padėvėtų drabužių parduotuvės, kurios man moka nuomą.“
Kol namų vizijos keitė pavidalus, pasikeitė ir Antano požiūris į gyvenimą: „Anksčiau pavydėdavau mokytojai, ji buvo mano gyvenimo etalonas: vyras, du vaikai – sūnus ir dukra, namas ar butas ir „Žiguliukas“. Tai man atrodė tikras gyvenimas.
Dabar supratau, kad, jei iki 30-ies metų neturėsi savo namų, paskui per vėlu. Kol įsikursi, nespėsi pasidžiaugti. Jau saulelė vakarop.“
Gal ir gerai gyvename
Nelinksmos mintys, bet pokalbio pabaigoje A. Markuckis nors ir atsiduso, tačiau pasakė: „Gal ir gerai gyvename.“
Gal ir gerai. Lėlių vežimo teatras tapo neatsiejama teatrinės kultūros dalimi, unikalus ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Per vasaros gastroles klajoja po Lietuvą, rodo spektaklius atokiausiuose kaimuose ir miesteliuose.
Per metus teatre apsilanko apie 70 užsienio delegacijų (turi miestas kuo didžiuotis), spektaklius pamato 50 tūkst. žiūrovų.
