Susitikti su 86-erių nepaprastai talentinga gydytoja, žmonių švelniai vadinta akių daktaryte, tarptautiniu mastu pripažinta oftalmologe Genovaite Jusaitiene nebuvo taip paprasta, mat jos dienotvarkė – gana įtempta. Prieš trejus metus baigė konsultuoti žmones, tačiau vis tiek liko daug visuomeninės veiklos: yra Trečiojo amžiaus universiteto dėstytoja, Pasvalio kraštiečių draugijos, Sėlių krašto bendrijos, Lietuvos veiklios ilgaamžystės akademijos narė.
© Asmeninio albumo nuotr.

VLMEDICINA.LT skaitytojams siūlome pokalbį su žmogumi, suteikusiu šviesą nesuskaičiuojamiems tūkstančiams akių.

- Kodėl pasirinkote mediciną? Ar turėjo įtakos tai, kad jūsų močiutė „vaikus gaudydavo“?

- Mano močiutė Ona Černiauskaitė buvo bajoraitė, įsimylėjusi rikulį (taip vadindavo dvaro ūkvedžius) – mano senelį Kazimierą Maslauską. Na, abu slapta susituokė. Močiutei kelias į tėvų dvarą buvo užkirstas, o ir ji pati daugiau nė žodžio nepasakojo apie juos, tokia išdidi buvo.

Ji eidavo į aplinkinius kaimus „vaikų gaudyti“. Žinoma, buvo raštinga, bet medicinos mokslų neišėjo, tik iš praktikos daug žinojo (pati pagimdė 12 vaikų, iš kurių trys išaugo). Tačiau moterys sakydavo, kad jei jau Ona Maslauskienė padės, gimdymas bus lengvas. Mes su sese laukdavom jos grįžtančios, mat visada parsinešdavo prijuostėj bandelių ar kokių gardumynų.

Tapti gydytoja labiausiai mane paskatino Domicelė Navickaitė, mūsų auklėtoja, dėsčiusi vokiečių kalbą. Kartą ji juokais neva išbūrė, kad aš tapsiu gydytoja. Vėliau įkalbinėjo brolį, pas kurį gyvenau Radviliškyje ir čia lankiau mokyklą, kad būčiau gydytoja. Žinoma, už tą jos patarimą esu labai dėkinga. Aš visa širdimi mėgau savo specialybę ir mylėjau žmones, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo.

- O kodėl tapote būtent akių gydytoja?

- Ar matėte ką gražesnio ir tobulesnio už žmogaus akis? Jomis galima ir paguosti, ir paglostyti, bet taip pat ir nužudyti. Tai – pats didžiausias Kūrėjo stebuklas.

Man pakako vienos profesorės (visi ją taip iš pagarbos vadino, nors buvo docentė) Marijos Horodničienės paskaitos, kad tuo patikėčiau ir pasirinkčiau būtent šią sritį. Supratau, kad noriu būti tokia kaip ji – be galo atsidavusi kitiems, visą savo laiką skyrusi ligoniams ir gydytojų kvalifikacijai tobulinti. Ji ir man labai padėjo, buvo profesinė ir dvasinė vadovė. Tik jos dėka po dešimties metų gydytojos praktikos mane priėmė į Vilniaus universitetą, nors į tą vietą ieškojo vyro. Ji mane įkalbėjo vadovauti kvalifikacijos tobulinimo kursams. Dabar, kai pagalvoju, ši veikla man buvo pati mieliausia.

Gydytojos istorija: kas anuomet atverdavo kelius į tarptautines konferencijas ir kas užrūstino kunigą
© Asmeninio albumo nuotr.

- O kokios tuomet buvo studijos?

- Pirmi du kursai man buvo labai sunkūs, ypač anatomija. Kurį laiką negalėjau valgyti mėsos, o valgykloje – nė pasižiūrėti į rausvą kisielių. Tačiau vis kartojau sau, kad privalau nugalėti save ir tapti gydytoja. Manyje tarsi grūmėsi romantiškoji pusė su žiauria realybe. Tada supratau, ką norėjo pasakyti mano literatūros mokytojas Antanas Mikalkėnas: jei įstosiu į mediciną, nužudysiu savo sielą, nes ten yra negražių dalykų. Bet vis dėlto nė karto nesigailėjau pasirinkusi šią specialybę. O literatūros taip pat niekada nepamiršau.

Specialybės dalykai taip pat buvo sunkūs. Net nebelikdavo laisvalaikio, nes dar prisidėjo niekam nereikalingi kariniai mokslai ir marksizmas. Beje, būtent dėl marksizmo ketverto negavau vadinamojo raudono diplomo.

Tačiau kai trečiame kurse prasidėjo praktika, viskas pasikeitė. Prof. Mykolas Marcinkevičius buvo stiprus psichologas, dėstęs vidaus ligas. Svarbiausia jo mintis – gydytojo ir paciento santykiai, jis mokė įsiklausyti į kitą žmogų. Chirurgijos mokė nepaprastas eruditas prof. Petras Norkūnas, o apie vaikų ligas – autoritetas Petras Baublys. Iš jų sėmėmės ir žinių, ir žmogiškumo. Prisimenu ir vidaus ligų dėstytoją doc. Joną Misiūrą, kuris man davė daug profesinių patarimų. To iš jokių vadovėlių neišmoksi.

Specialybės dalykai taip pat buvo sunkūs. Net nebelikdavo laisvalaikio, nes dar prisidėjo niekam nereikalingi kariniai mokslai ir marksizmas. Beje, būtent dėl marksizmo ketverto negavau vadinamojo raudono diplomo.

- Kokia buvo darbo pradžia?

- Paskyrimą gavau į Vilkiją, o vyras Minvydas – į Trakų Vokę, nors jau buvome susituokę. Vilkijoje dirbau aštuonis mėnesius. Tuo metu specialistų trūko, tad atostogų metu tekdavo ir terapeutą, ir pediatrą, ir dermatologą pavaduoti. O kartą autobuse net gimdyvei padėjau. Gaila, tuomet nepaklausiau, kas ji.

Poliklinikoje gavau kabinetą, kuriame stovėjo klibantis stalas ir aptrinta kušetė pacientui. Man reikėjo tamsaus kambariuko, tad su sesele susitvarkėme šalia buvusį sandėliuką, atsinešėme dėžių iš parduotuvės ir žibalinę lempą. Dar turėjau dvylika M. Horodničienės dovanotų stiklų akiniams parinkti. Kai kas juokėsi, bet netrukus ėmiau priiminėti daugiau pacientų nei vidaus ligų gydytojai. Be to, ligoninėje iškovojau net penkias lovas. Sunkesniais atvejais telefonu konsultavausi su profesore, o laisvalaikiu skaičiau jos atsiųstus vokiškus medicininius žurnalus. Taigi tokia pradžia, bet mes buvome pilni entuziazmo, pagarbos žmogui ir idėjų.

Gydytojos istorija: kas anuomet atverdavo kelius į tarptautines konferencijas ir kas užrūstino kunigą
© Asmeninio albumo nuotr.

- Papasakokite apie mokslinę veiklą. Juk jūs buvote pripažinta ir tarptautiniu mastu.

- Po Vilkijos pavyko grįžti į Vilnių. Tačiau susirgau stuburo tuberkulioze. Pusmečiui paguldė į gipso lovą. Nepaprastai globojo vyras, taip pat rūpinosi M. Horodničienė. Dirbti negalėjau, bet padėdavau jai tvarkyti istorijas ir dokumentus. Kartą ji paprašė manęs paruošti straipsnį. Vėliau su jos seserimi, taip pat akių gydytoja A. Vilimiene apžiūrėjome 200 naujagimių ir skaitėme pranešimą mokslinėje konferencijoje.

Susidomėjimas buvo didžiulis, profesorė net sugalvojo man disertacijos pavadinimą „Naujagimių akių būklė po įvairių gimdymo metodų“. Kaip tik tuo metu praktikuotas barbariškas metodas: ant gimstančio vaiko galvutės buvo uždedamas vakuuminis įtaisas, kuris kūdikį ištraukdavo. Žinoma, tie vaikai turėdavo nervų sistemos sutrikimų. Mano disertacijos oponentas akušerijos profesorius A. Venckauskas pasiekė, kad Lietuvoje, pirmoje Sovietų Sąjungos respublikoje, šis metodas būtų uždraustas.

1971 m. Vilniaus ir Greifsvaldo (Vokietija) universitetai pasirašė mokslinio bendradarbiavimo sutartį. Daugybė įvairių sričių universiteto dėstytojų vyko į Vokietiją tobulintis. Ne kartą ir aš ten lankiausi, skaičiau pranešimus, mokiausi mikrochirurgijos. Vėliau ryšiai plėtėsi, mane noriai kviesdavo ir kitų šalių universitetai – Italijos, Šveicarijos, Vengrijos ir kt. Dalyvaudavau bene vienintelė iš Sovietų Sąjungos. Tačiau visa tai dariau ne dėl savęs – dėl universiteto ir Lietuvos.

Gydytojos istorija: kas anuomet atverdavo kelius į tarptautines konferencijas ir kas užrūstino kunigą
© Asmeninio albumo nuotr.

- Juk tais laikais sunku būdavo ištrūkti į užsienį, o ypač į kapitalistines šalis. Kaip jums pavykdavo?

- Universiteto rektorius J. Kubilius labai rūpinosi, kad kuo daugiau jo darbuotojų stažuotųsi užsienyje. Tad jis labai padėdavo. Nors, suprantama, nebuvo taip paprasta. Tekdavo išklausyti ir čia, ir Maskvoje saugumiečių nurodymų, kaip elgtis užsienyje, su kuo, kaip bendrauti ir pan.

Kartą Maskvoje, prieš eilinį instruktažą, matau ant stalo padėtas lėkštes, stalo įrankius. „Ai, – sako saugumietis, – jūsų iš Pabaltijo nereikia šito mokyti“. Vadinasi, buvo tokių, kuriuos mokydavo ir to.

Žinoma, neišvengdavome ir kurioziškų situacijų. Labai norėjau nuvykti į konferenciją Florencijoje. Maskvoje vaikštau iš vienos institucijos į kitą, kol po pusdienio prisikasu iki „draugės“, tiesiogiai atsakingos už mano išvykimą. Jau trečiadienis, o penktadienį turiu skaityti pranešimą. Tačiau paaiškėja, kad ta „draugė“ neva serga, o be jos bilieto niekas negali atiduoti.

Sužinau adresą, imu taksi ir važiuoju pas ją į namus. Duris atidaro žvali ir neserganti „draugė“, pavaišina kava, pakviečiu ją atvykti į Vilnių. Tik staiga topteli, kad atvažiavau be jokios dovanos, o į Maskvą tuščiomis niekas nevažiuodavo. Ant kaklo nešiojau vyro dovanotą auksinę grandinėlę, kuri labai nudžiugino „draugę“ ir kuri man atvėrė kelią į Italiją. Taigi teko kyšį duoti...

- Beje, ar tuomet, kai jūs dirbote, pacientai bandydavo „atsilyginti“?

- M. Horodničienė mane pamokė: „Genute, jei tu vieną kartą paimsi penkis rublius, imsi visą laiką. Tu prarasi dvasios ramybę. O ji – svarbiausia“. Ir aš to laikiausi visą gyvenimą.

Iš pradžių dirbau viena, tad tekdavo pakovoti su pacientais: nors ir žinojo, kad neimsiu, kai kurie man įkišdavo tai į ligos istoriją, tai į stalčių. Kartą net po guminiu durų kilimėliu radau. Tuos pinigus sudėdavau į voką ir nunešdavau į bažnyčią. Bet kai kunigas sužinojo, kad čia kyšiai, griežtai paprašė nebenešti. Paprasčiau tapo, kai atsirado med. sesuo – ji susitardavo su pacientais, kad nebandytų man atsilyginti.

- Daug metų neatlygintinai konsultavote pacientus, esate Pasvalio krašto garbės pilietė, daug gero padariusi jo labui ir žmonių sveikatai. Papasakokite apie mobilias gydytojų brigadas.

- Akušeris ginekologas Stasys Trepšys buvo kilęs iš lietuviškų Baltarusijos vietovių. Apie 1986–1987 m. jis suorganizavo kelis gydytojus, transportą ir išvykome žmonių sveikatos tikrinti Pelesoje, Gervėčiuose, Rieškutėnuose ir kt. Žinoma, ateidavo ir baltarusių, ir rusų, priimdavome visus. Vėliau važiavome į kelias vietoves Lietuvoje.

Pagalvojau, kodėl gi nesuorganizuoti tokios „poliklinikos“ Pasvalio rajone, juk atvykti į centrą buvo sudėtinga. Į šį kraštą 1989–1996 m. organizuotos aštuonios tokios vilniečių medikų išvykos. O kad labiau pakeltume pacientų nuotaiką, po patikrinimų dar ir koncertus surengdavome. Toks tada metas buvo.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Įvertino žurnalistės žudiko ir Matuko mamos norą tuoktis: jie gali turėti labai specifinių motyvų (130)

Psichologas Tomas Lagūnavičius Lukiškių izoliatoriuje-kalėjime planuojamas Monikos...

Į „Vytautą“ spjovę Ballai įskaudino Šeškų: paliekame viską jų sąžinei (125)

Į Lietuvą atvyko Los Andželo „Lakers“ ateitimi laikomas Lonzo Ballas, tačiau grįždamas namo...

Po istorinės pergalės – naujo kapitono pokštai, trenerio emocijos ir ryžtas eiti iki galo (6)

Lietuvos ledo ritulio rinktinė penkis kartus krito po japonų kojomis. Bendru įvarčių santykiu...

Orai: jau savaitgalį pajusime pokyčius – plūstels šiluma (1)

Iki savaitgalio nieko naujo neįvyks – danguje sukinėsis debesys, protarpiais trumpai palis....

„Danske Bank“ traukiasi iš Lietuvos (401)

Antros pagal turtą Šiaurės Europoje finansų grupės „ Danske Bank “ Lietuvos filialas...

Žiemą išgyvenę sodininkai sako, kas grasina derliui – tai ne orai

Vos pirmus lapelius ir žiedus skleisti pradedantys sodai dar neleidžia prognozuoti, koks bus...

Išplatino emocingą kvietimą: ragina nelikti abejingiems ir palaikyti medikus (60)

Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų šeimos gydytojas Vytautas Kasiulevičius...

Trilerį Madride laimėjęs „Real“ atsidūrė per žingsnį nuo finalo ketverto (3)

Eurolygos ketvirtfinalio trečiosiose rungtynėse Madrido „Real“ grįžo namo ir savo arenoje...

Tėvai liko šokiruoti: infekcine liga susirgusi dukra į polikliniką nebuvo įleista (68)

Sukarščiavus vaikui neretai tėvai stengiasi kuo greičiau jį nuvežti pas gydytoją , kad laiku...

„Real“ svečiuose parklupdė bavarus ir atsidūrė per žingsnį nuo finalo (36)

Trečiadienį vakare futbolo mėgėjų dėmesį kaustė antrojo Čempionų lygos pusfinalio akistata,...