Kaip jaučiasi žmogus esantis pomirtiniame pasaulyje? Kokios būtybės ji supa? Ar jis gali kalbėti? Ką jis girdi? Į šiuos klausimus bando atsakyti JAV neurochirurgas Ebenas Aleksanderis leidyklos neseniai Lietuvoje išleistoje knygoje „Gyvas dangaus įrodymas“.
© Shutterstock nuotr.

Septynias dienas komos būsenoje praleidęs gydytojas patyrė ypatingus išgyvenimus, kuriuos prilygino pomirtiniam gyvenimui. Visus savo potyrius jis aprašė bestseleriu tapusioje knygoje.

DELFI pateikia ištraukas iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos „Gyvas dangaus įrodymas“.

Ištrauka iš skyriaus „Šerdis“

Kol kas aš buvau debesų šalyje.

Dideli, pūkuoti, rausvai balti debesys, staiga pasirodę melsvai juodame danguje. Aukščiau už debesis – neišmatuojamai aukščiau – būriai permatomų šviesulių, mirgančių būtybių, sudarančių lanką danguje ir paliekančių po savęs ilgas linijas, panašias į kaspinus.

Paukščiai? Angelai? Šie žodžiai man atėjo į galvą tik užrašant savo prisiminimus. Bet nė vienas jų tiksliai neperteikia tų būtybių, kurios tiesiog skirtingos nei visos kitos, kokias tik pažinojau šioje planetoje. Jos buvo tobulesnės. Tauresnės.

Iš viršaus mane pasiekė garsas, stiprus ir gaudžiantis kaip šlovinga giesmė, ir aš svarsčiau, ar jį skleidžia tos sparnuotos būtybės. Vėliau apie tai pagalvojus man dingtelėjo, kad tų būtybių džiaugsmas tuo metu, kai jos skraidė aukštai ore, buvo toks, kad jos turėjo sukelti tą triukšmą, nes jei tas džiaugsmas iš jų šitaip netrykštų, jos tiesiog neįstengtų jo ištverti. Garsas buvo aiškus, kone materialus, tarsi lietus, kurį gali justi savo oda, bet kuris tavęs nepermerkia.

Matymas ir girdėjimas čia, kur aš dabar buvau, nebuvo atskiri. Aš galėjau girdėti tų viršuje mirgančių būtybių regimą sidabrinių kūnų grožį ir galėjau matyti pakilų, džiugų jų giedojimo tobulumą. Atrodė, kad šiame pasaulyje negalėjai į ką nors žiūrėti ar ko nors girdėti, netapdamas jo dalimi – kažkaip paslaptingai neįsiliedamas į jį.

Vėlgi žiūrėdamas iš dabartinės savo perspektyvos sakyčiau, kad tame pasaulyje išvis negali žiūrėti į ką nors, nes pats žodis „į“ reiškia atskyrimą, kurio ten nėra. Viskas buvo ryšku, skirtinga, bet kartu ir dalis viso kito, tarsi turtingi ir susipynę persiško kilimo... ar drugelio sparno raštai.

Dvelkė šiltas vėjelis, panašus į tokį, kuris kyla pačią nuostabiausią vasaros dieną, nuplėšia medžių lapus ir prateka pro tave lyg dangiškasis vanduo. Dieviškasis vėjelis. Jis viską pakeitė, pasaulį aplink mane perkėlė į aukštesnę oktavą, aukštesnę vibraciją.

Nors aš vis dar turėjau šiokią tokią kalbos funkciją, bent jau kaip mes ją suvokiame Žemėje, pradėjau be žodžių šiam vėjeliui uždavinėti klausimus – ir tai dieviškajai būtybei, kurią jaučiau veikiant už jo ar jame.

Kur yra ši vieta?

Kas aš esu?

Kodėl esu čia?

Kaskart, kai tyliai užduodavau vieną iš tų klausimų, iškart ateidavo atsakymas kaip šviesos, spalvų, meilės ir grožio proveržis, kuris dvelktelėdavo į mane lyg dūžtanti banga. Šie proveržiai buvo svarbūs tuo, kad jie ne tik nutildydavo mano klausimus juos nustelbdami, jie atsakydavo į mano klausimus, bet aplenkdami kalbą. Mintys įeidavo į mane tiesiogiai. Bet tai nebuvo tokios mintys, kokios mums ateina į galvą čia, Žemėje.

Jos nebuvo miglotos, neaiškios, nematerialios ar abstrakčios. Tos mintys šaudavo akimirksniu ir buvo grynos, vientisos, tvirtos – karštesnės už ugnį ir drėgnesnės už vandenį, – ir kai aš jas pagaudavau, galėdavau iškart ir be jokių pastangų įsisąmoninti jų prasmę, kuriai suvokti žemiškajame gyvenime man prireiktų kelerių metų.

Aš toliau judėjau pirmyn ir pajutau, kad patekau į begalinę tuštumą, neturinčią ribų, tačiau neapsakomai guodžiančią ir raminančią. Buvo tamsu, nors į akį durk, bet kartu tryško šviesa: šviesa, regis, sklindanti iš žėrinčio šviesulio, kurį dabar jaučiau greta. Šviesulio, kuris buvo gyvas ir tarsi kietas, tvirtas, grynas, kaip ir angelų giesmės.

Mano padėtis buvo gan keistai panaši į embriono padėtį įsčiose. Embrionas plūduriuoja įsčiose su tylia partnere placenta, kuri jį maitina ir yra tarpininkė tarp jo ir visur esančios, tačiau neregimos motinos. Šiuo atveju „motina“ buvo Dievas, Kūrėjas, Šaltinis, atsakingas už tai, kad sukūrė Visatą ir viską, kas yra joje.

Ši Būtybė buvo taip arti, kad atrodė, jog tarp Dievo ir manęs nėra išvis jokio atstumo. Ir tuo pat metu galėjau jausti, koks mažytis, miniatiūrinis aš esu, palyginti su Juo. Kartkartėmis pavartosiu žodį Om kaip Dievo įvardį, nes iš pradžių po komos vartojau jį savo rašiniuose.

„Om“ buvo garsas, kurį prisimenu girdėjęs, susijęs su visur esančiu, visagaliu ir besąlygiškai mylinčiu Dievu, tačiau bet koks aprašomasis žodis Jo neišreiškia ir yra nepakankamas.

Gryna tuštuma, atskirianti Om ir mane, kiek supratau, buvo priežastis, dėl kurios turėjau palydovą Šviesulį. Iš dalies aš negalėjau iki galo to suvokti, bet vis dėlto buvau tikras, kad Šviesulys buvo tam tikras „vertėjas“ tarp manęs ir to keisto mane supančio buvimo.

Tarsi aš būčiau gimęs didesniame, platesniame pasaulyje, o pati Visata būtų milžiniškos kosminės įsčios, ir Šviesulys (kuris man liko susijęs su Mergina ant Drugelio Sparno, iš tiesų tai ir buvo ji) vadovavo man šiame procese.

Vėliau, sugrįžęs į šį pasaulį, atradau XVII a. krikščionio poeto Henry Vaughano citatą, kur labai panašiai nusakoma ta vieta – tuščia, visiškai juoda šerdis, kuri yra paties Dievo namai:
„Kai kurie sako, kad Dieve yra gili, bet švytinti, akinanti tamsa...“

Kaip tik taip ir buvo: visiška tamsa, kuri kartu iki kraštų sklidina šviesos. Klausimai ir atsakymai tęsėsi. Nors jie vis dar nebuvo įgavę tokios kalbinės išraiškos, prie kurios mes esame įpratę, šios Būtybės „balsas“ buvo šiltas ir – kad ir kaip keistai tai skambėtų – asmeninis. Ji suprato žmones ir turėjo visas tas savybes, kurias turime ir mes, tik daug stipresnes, daugiau aprėpiančias.

Ji pažinojo mano gelmes ir buvo kupina tų savybių, kurias aš visą gyvenimą siejau su žmonėmis ir tik su žmonėmis: šilumos, užuojautos, gailesčio, tragizmo... netgi ironijos ir humoro.

Bus tęsinys

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Palanga laukia Joninių: vieni vilioja nuolaidomis, kiti mėgaujasi draudžiamais malonumais (15)

Dieną Palangą šildžiusi saulė vakarop pasislėpė, tačiau į kurortą atvykusių poilsiautojų...

Atmetęs dar vieną pasiūlymą iš už Atlanto Jasikevičius nesiblaškys – lieka „Žalgiryje“ (133)

Po istorinio sezono su Kauno „Žalgiriu“ 42 metų Šarūnas Jasikevičius vos kelias dienas...

Rusijos opozicionierius: reikia smūgiuoti į silpnąsias valdžios vietas (91)

Kova už demokratiją ir už permainas Rusijoje – tai ne kova su politine jėga ar ideologija, o...

Sukčiai Lietuvos jūrininkus „čiupinėja“ po vieną

Nedaug trūko, kad didžiulę darbo patirtį jūroje turintis tolimojo plaukiojimo kapitonas Juozas...

Studentą nusikaltėliu pavertusiems prokurorams – skaudus antausis: tiesa net nerūpėjo (83)

Joks asmuo negali būti pripažintas kaltu dėl nusikaltimo, jeigu jo nepadarė arba – nesurinkta...

Gyvai / Pasaulio futbolo čempionatas: Vokietija – Švedija

FIFA 2018 turnyro starte netikėtai meksikiečiams pralaimėję ir kritikos dušo gavę Vokietijos...

Paslaptingiausio Lietuvoje festivalio šefas: gyvenime gali būti direktorius, o čia – lakstysi su rožine suknele (18)

Patyrę vakarėlių liūtai turbūt ne kartą girdėjo apie vakarėlių seriją intriguojančiu...

Psichologiniai užrašai. Vincas Mykolaitis-Putinas (10)

Būdamas 27 metų Vincas Mykolaitis-Putinas rašė: „Mano autobiografija nebus nei plati, nei...

Vasaros malonumams persikeliant į lauką: geriausios idėjos sodo terasai

Vasarą prisimename terasą, vidinį kiemą, kiemą, stengiamės čia praleisti ko daugiau laiko. Kad...

Mokslininkai nustatė, kas dažniausiai tampa uodų taikiniu: pritraukia net atodūsiai (6)

Uodai – „neabejingi madai“, nes dažniau sugelia žmonės, apsirengusius tam tikrų spalvų...