aA
Sakoma, kad liga nesirenka nei pagal rangą, nei pagal kišenę. Tad susidūrusieji su onkologine liga labai greitai sužino gydytojos Laimos Bloznelytės-Plėšnienės adresą. Jos taikoma vėžio gydymo metodika ne vienam grąžino gyvenimo džiaugsmą.
Laima Bloznelytė-Plėšnienė su šeima ("Valstiečių laikraščio" nuotr.)

Retas kuris žino, kad stebuklus daranti gydytoja augina šešis vaikus, dirba Onkologijos institute, užsiima moksline veikla bei privačia praktika.

Tėvo žodis – paskutinis

Kai atvykome į Balsius, kur nuo pagrindinės gatvės matyti Plėšnių mūrinukas, per skubėjimą pasukome ne ten. Taigi teko klausti, kur gyvena gydytoja. Atsakyta buvo išsyk. Regis, vietiniai jau pripratę prie tokių svečių paklydėlių.

Pirmąja žaluma apsipylusiame kieme sutikome basakojį šeimos galvą. Jis genėjo sodą. Netrukus duris pravėrė ir ponia Laima. Ieškoti, kuo būtų galima pavaišinti svečius, suskubo tuo metu namuose buvę vaikai: kas virė kavą, kas rūsyje ieškojo skaniausios uogienės ir pačių spaustų, savame sode užaugintų obuolių sulčių. Smagi atmosfera nuteikė nuoširdžiam pokalbiui, juolab kad interviu herojė nevengė nė vieno klausimo.

Pokalbio metu ji ne kartą tvirtino esanti ne kokia mama, mat labai daug dirba. „Turiu nuostabų vyrą. Jis pasirūpina viskuo. Vaikams Albinas – didelis autoritetas. Pasako, ir šventa. O aš juk vis dirbu ir dirbu. Va ir dabar, jei tėtis lieps, fotografuosis, o jei ne, nė nesvajokite“, – šypsojosi moteris. Tiesa, privatus kabinetas įrengtas namuose, todėl medikė vaikus auklėja per laisvas minutes tarp operacijų ir procedūrų.

Vedami idealizmo

Vyriausiajai Kamilei – 19, ji studijuoja mediciną. „Nuo prosenio mūsų giminėje visi „serga“ medicina: mama – kardiologė, senelio sesuo gydė tuberkuliozę, prosenelis operavo, karo metu gelbėjo žydus, tad nesistebiu, kad dukra pasirinko mediciną. Visi mūsų giminėje buvo idealistai, tikėjo, kad ligą galima įveikti. Dukra tiki, kad bus galima atgaivinti žuvusias smegenis“, – pasakojo L. Bloznelytė-Plėšnienė.

Kiti jų vaikai dar tik renkasi, kuo bus. Albinui – 17, Gediminui – 14, Laimutei – 11, Mildai – 9 metai, o pagrandukei Ievai Marijai – šešeri.

Kaip ir visoms motinoms, visi vaikai mieli ir brangūs, tačiau daugiausia dėmesio tenka tam, kuriam mažiau sekasi.

„Taip jau yra. Mūsų šeimoje visi padeda, jei kam nesiseka. Vaikai išauklėti taip, kad atjaustų ir būtų dėmesingi vienas kitam. Ir čia, manyčiau, didžiausias vyro nuopelnas“, – tikino pašnekovė.

Bendru keliu su vaikystės draugu

Gydytoja prisipažino nemaniusi, kad savo gyvenimą susies su tame pačiame kieme vaikystėje gyvenusiu Albinu Plėšniu. Tačiau atsitiko taip, kad bendras požiūris į esmines gyvenimo vertybes sutapo, ir jauni žmonės nusprendė eiti bendru gyvenimo keliu.

Tiesa, baigęs fiziką A. Plėšnys pasuko filosofijos link: rašo knygas, dėsto Vilniaus universitete. Rašytojos, poetės talentą turi ir ponia Laima. Apsakymų knyga „Žiurkė“, poezijos knygelė „Esu“ mielai dovanojamos kiekvienam užsukusiam į jų namus.

„Amžinąjį atilsį Justinas Marcinkevičius ragino neapleisti poezijos, tikino, kad esu gabi. Tačiau tapti poete niekada neketinau. Tai tik būdas išsakyti, ką jaučiu, kuo gyvenu. Visų pirma esu mokslininkė“, – tikino energija trykštanti šešių vaikų mama. Tačiau prisipažino, kad spaudai rengia dar vieną knygą.

Kava nebepadeda

Kaipgi visur ir viską suspėti?

„Keliuosi penktą ar šeštą, vežu į mokyk­lą vaikus, tada lekiu į Onkologijos institutą, atidirbusi ten – namo, nes ir čia laukia pacientai. Miegu vidutiniškai 6, kartais 4 valandas per parą. Tad turėdama laisvą minutę užsnūstu, kur tik galiu. Kava nebepadeda, – linksmai sakė pašnekovė. – Pasitaiko, kad operuoti baigiu ir po vidurnakčio. Sekmadieniais niekada nedirbu. Ši diena – šeimos. Apskritai visas mudviejų su vyru laisvas laikas skirtas tik vaikams, kitokio nebūna.“

Gydytoją pačią stebina, iš kur ji turi tiek energijos. Taigi sykį pas kolegas atlikusi tam tikrą tyrimą sužinojo, kad jos smegenyse dominuoja medžiaga, sukelianti euforiją. Kas galėtų paneigti, kad tai nesusiję su tiesioginiu jos darbu, galimybe padėti sunkiai sergantiesiems? O gal tai įgimta? Juk noras aukotis dėl kitų atsineštas iš vaikystės.

Viltis visada yra

Namuose, kur augo, vietos prie stalo visada buvo ir našlaičiams, o gydytoja Kamilė Laimutė Bloznelienė buvo viena garsiausių to meto kardiologų. Būtent ji įkvėpė dukrą niekada nenuleisti rankų.

„Kartą, kai dar būdama studentė pasakiau, kad nėra vilties, mama atsakė, jog tokiu atveju man ne vieta medicinoje, nes viltis visada yra. Vienas Dievas žino, ko kam reikia, ir gali padaryti stebuklą. Mamos nuostata buvo labai griežta – viltis yra visada“, – tikino gydytoja.

Medikė sakė, kad gydytojo darbas nėra pridėti metus prie gyvenimo, bet gyvenimą pridėti prie metų, suteikti žmogui galimybę gyventi. O apie mirtį ji kalba kolegos onkologo, parašiusio knygą „Kelionė per vėžį“, mintimis.

„Mirtis – tai tik ankštų, nepatogių batelių nusiavimas. Tai nebaisu. Aš kalbu apie patį mirties momentą, o ne apie kančias, kurias sukelia liga“, – sakė L. Bloznelytė-Plėšnienė.

Stiprybė – iš kitų

Visi Plėšnių vaikai muzikuoja, tad namuose grojama įvairiausiais instrumentais. Kai susėda improvizuoti, liūd­na nebūna. Be muzikos mokyklos, dukros ir sūnūs dar lanko sporto ir dailės būrelius. Taigi nuobodžiaujančiųjų toje šeimoje tikrai nėra. Svetainėje ant sienos – laiminančio Kristaus paveikslas. Pabuvęs šiuose namuose netrunki suprasti, kas yra krikščioniškas kuklumas, atjauta ir meilė.

Kai paskambinusi gydytojai pasakiau, kad ją kalbinsime Motinos dienos proga, ji atsakė, jog kaip motina ji niekuo neypatinga. Anot gydytojos, reikia kalbėti apie motinas, kurios did­vyriškai aukojasi kovodamos su vėžiu, kad išgelbėtų savo vaikų gyvybę.

„Iš tų motinų mokausi stiprybės. Žaviuosi jomis, sugebančiomis išlaikyti tvirtą dvasią, iki paskutinio savo vaiko atodūsio neparodančiomis baimės, guodžiančiomis ir mylinčiomis. Žinau, kaip tai sunku, nes teko slaugyti ir savo sunkiai sergančius vaikus. Neslėpsiu, vieną kartą buvau labai išsigandusi, o tą baimę mano akyse pamatė dukrelė“, – pasakojo iš mirties glėbio ne vieną vaiką išgelbėjusi medikė.

Kitu keliu

Jei tik norėtų, gydytoja L.Bloznelytė-Plėšnienė galėtų susikrauti lagaminus ir kitoje šalyje daryti tai, kuo užsiima Lietuvoje. Jos patirtis, žinios, kvalifikacija – didelis turtas. Pasiūlymų padirbėti svetur ji gauna seniai, tačiau medikė tikina, kad iš Lietuvos niekada neišvyks. Kaip onkologė ji pasuko kitu keliu. Ne vienus metus į gydytojos ir mokslininkės L. Bloznelytės-Plėšnienės idėją apie vėžio gydymą fotodinaminiu būdu, t. y. kartu su fotosensibilizatoriumi veikiančiomis elektromagnetinėmis bangomis, buvo žiūrima įtariai.

„Po truputį prasimušu, – šypteli medikė. – Kiekviena tiesa turi tris stadijas. Pirmiausia sakoma, kad tai, ką sumanei, yra nesąmonė. Paskui iš tavęs juokiamasi, galiausiai tvirtinama, kad visi viską seniausiai žinojo. Mano vizija – ne cheminė medicina, o banginė. Juk visi žmogaus pojūčiai yra bangų prigimties“, – paprastai savo gydymo metodo esmę bandė paaiškinti gydytoja.

Ateities planai

Anot jos, naudojant tam tikrą bangų ilgį neintensyviais spinduliais (ne tik matomos šviesos) galima pašalinti ląstelėse esančias nepageidaujamas struktūras visiškai nepakenkiant aplinkiniams audiniams. O to negalima padaryti taikant spindulinį gydymą ar chemoterapiją.

„Viliuosi, kad netrukus galėsiu įrodyti hipotezę, jog šie spinduliai pajėgūs išgydyti ne tik vėžį, bet ir kitas šiandien nepagydomomis laikomas ligas“, – sakė mokslininkė.

O tai, kad jos gydymas duoda apčiuopiamų rezultatų, įrodo ligoniai, kuriems būtent ji padėjo įveikti negailestingą ligą. Patekti pas gydytoją nėra taip paprasta, nes daug norinčiųjų. Tad medikė mokslininkė svajoja apie kliniką, kurią pastačius taikant jos vėžio gydymo metodiką būtų galima į visavertį gyvenimą grąžinti daugiau žmonių, nei dabar ji pajėgia.

„Tikiu, kad viskas Dievo valioje. Jis mato, ar einu teisingu keliu. Jei taip, atsiras žmonių, kurie padės finansiškai. Tokiam projektui būtų galima gauti ir Europos Sąjungos paramą. Aš manau taip: jei medikas turi bent menkiausią galimybę padėti ligoniui, turi tai daryti iš širdies ir visomis galiomis“, – tikino L.Bloznelytė-Plėšnienė.

Ypatingas drabužėlis

Kad ir menkai ką išmanantiems apie mediciną, tąsyk gydytoja įjungusi kompiuterį parodė, kokias operacijas atliko, nuvedė į nedidelę operacinę.
O baigiant viešnagę, kai kalba vėl pasisuko apie vaikus, nes su dviem iš jų reikėjo važiuoti į miestą, gydytoja parodė tai, kas jų namuose labai branginama: krikšto marškinėlius, kuriais suteikiant Krikšto sakramentą buvo aprengiami visi ne tik jų šeimos, bet ir giminės vaikai.

„Marškinėliams daugiau nei šimtas metų. Visi mūsų vaikai buvo krikštijami tik su jais. Kiek žinau, toks paprotys buvo Lietuvos dvaruose. Dar sakoma, kad tais pačiais krikšto marškiniais vilkėję vaikai bus labai draugiški, mylės vienas kitą. Mūsų šeimoje taip ir yra“, – šypsojosi šešių vaikų mama.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: gausesnis sniegas – tik trumpam (12)

Atkeliavusi sniego zona pirmadienio dieną iš Lietuvos po truputį trauksis. Keliai kai kur vis dar...

Itin nuožmus diktatorius savo aukų ramybėje nepaliko net po kankinančios mirties (107)

Idi Aminas ne be pagrindo įtraukiamas į nuožmiausių pasaulio diktatorių sąrašą. Tai...

Kraupus 14-metės iš Lietuvos nužudymas apauga vis naujomis detalėmis: tarnyboms buvo žinomas ir žudikas, ir jo auka (113)

16-metis, kaltinamas išžaginęs 14 m. Viktoriją, o paskui mirtinai uždaužęs ją į plaktuką...

Per Kalėdas parduotuvės nedirbs: paskelbė visų prekybos centrų darbo laiką (361)

Šiemet nė vienas prekybos centras Lietuvoje nedirbs pirmąją Kalėdų dieną, gruodžio 25-ąją,...

Gudaitis po rungtynių susimušė su varžovu (29)

Artūras Gudaitis sekmadienį Italijos krepšinio čempionate surengė sėkmingą pasirodymą, tačiau...

Kaip meluoja filmų kūrėjai: kas iš tiesų nutinka, kai į automobilį pataiko kulka (28)

Automobiliai yra dažnas veiksmo filmų motyvas. Suderinkite automobilių gaudynes su susišaudymu...

Kaip pasirinkti – kaupti II ar III pakopos pensijų fonduose? (113)

Lietuvoje egzistuoja trys pensijų pakopos ir kiekviena iš jų suteikia skirtingas kaupimo galimybes....

Rimvydas Valatka. Septyni kiaulių ūkio principai (690)

Eina į pabaigą trečiasis Džiaugsmo sekmadienis su valstiečiais ant altoriaus. Plėsdami vidinę...

Universiteto profesorė pasisiūlė pavaduoti streikuojančius mokytojus – reakcija nustebino (669)

Prasidėjus ketvirtajai pedagogų streiko savaitei tėvai ėmė širsti ne tik ant šalies valdžios,...