Sausio pradžioje startavusi pozityvumu trykštanti laida “3 butas” netikėtai dingo iš televizoriaus ekranų. Tačiau apie jos likimą idėjos autorius ir vienas vedėjų, kol kas tyli: “Nieko negali žinoti kaip viskas pasisuks. Antra vertus kad ir ką beveikčiau svarbiausia, kad man tai būtų įdomu”.
- Ne kartą esate pasisakęs už organų donorystę. Tačiau, kad ir kiek daug kalbama, žmonės nelinkę prie to prisidėti. Kas paskatino jus pasirašyti donoro kortelę?
Šventame rašte parašyta, kad nėra didesnės meilės, nei gyvybę atiduoti už draugus. Donorystės atveju dovanoji gyvybę pats nieko labai neprarasdamas. Aš aiškiai save atskiriu nuo mėsos. Tegul kiekvienas savęs paklausia, kas svarbiau: ar kad visi kauliukai, akytės, inkstai ir kepenėlės būtų kartu grabelyje, ar padaryti paskutinį gerą darbą? Aš renkuosi pastarąjį.
Mano gyvenimo moto: gyventi vien tik sau yra nuobodu. Donorystė man - galimybė išeiti iš gyvenimo su daina. Juk atiduodi tai, ko tau tikrai nebereikės.
Esam prietaringa tauta ir labai sunkiai išjudinami. Vienas pagrindinių prietarų, kad to neleidžia bažnyčia. Kaip prisikels kūnas, jei kepenys ar inkstai padovanoti? Bet palaukit, krikščionybė yra meilės religija. Jei darai gerą dėl kito, niekam nenusižengi.
- Ar daug skiriate dėmesio sveikatai?
Kaip pacientas esu “perestukinas”. Kartais dėl to labai susigėstu. Agituoju už donorystę, nors gyvenu nelabai sveikai. Stresuoju, valgau nereguliariai ir velniškai daug rūkau. Daktarams randu laiko tik tada, kai sveikata visiškai sušlubuoja. Kaip sakoma, jei gali nedainuot, tai nedainuok. Taip ir aš. Jei galiu neiti pas gydytoją, ir neinu. Tai, aišku, nėra teisinga pozicija. Anksčiau ar vėliau gali atsiliepti. Bet man gydytojas, ypač odontologas, asocijuojasi su skausmu. Nors dabar medicina labai komfortabili, bet velniškai brangi.
- Apie jus sklando pačių įvairiausių gandų. Pavyzdžiui, kad laikotės drastiškos dietos norėdamas išlaikyti dailias kūno linijas. Ar tai tiesa?
Kartais tai tiesa. Pirmą kartą numečiau apie 30 kilogramų. Bet to nevadinčiau dieta, greičiau keičiau mitybos įpročius. Tiesiog pradėjau reguliariau valgyti, atsisakiau angliavandenių ir tai davė efektą. Kilogramai ištirpo per kelis mėnesius, bet po to truputį ataugo. Čia kaip su benzinu: neįpilsi - nevažiuosi.
Negaliu pasakyti, kad nuolat kovoju su antsvoriu. Dabar valgau viską, ko noriu, bet reguliariau. Yra patiekalų, kurių leidžiu sau paskanauti tik retsykiais, tarkim, bulvinių blynų su mėlynių uogiene. Dieta man asocijuojasi su visišku savęs ribojimu. Man labiau patinka save apgauti ir priimti tai kaip žaidimą. Jei atvirai, neturiu valios laikytis dietos.
- O kaip su aukso vandeniu iš ryto ir nano rūko grožio procedūromis?
Jaunystė - ne liga, praeina negydoma. Aštuonios valandos per dieną su grimu grožio odai tikrai neprideda. Esu išbandęs kelias procedūras, bet tai man nėra prabangos dalykas, greičiau - būtinybė.
Nors, antra vertus, čia kaip su gydytojais - nerandu joms tiek laiko. Sėdėti vidury dienos kojas įmerkus į “detokso bliūdą” ir laukti, kol man veidą paglostys, atrodo laiko gaišimas, nes per tą valandą gali labai daug ką nuveikti. Bet vėlgi argi žiūrovams patiktų, jei iš televizoriaus ekranų į juos žvelgtų susiraukšlėjęs, su lavondėmėmis po akimis Jaunius? Tai, kad vyrai pradėjo gražintis, nematau nieko blogo, tai tik sveikintina.
- Sunku būti žinomu žmogumi?
Etapas, kai labai svaigau nuo viešumo, jau praėjo. Praėjo ir tas, kai buvau labai nuo jo pavargęs. Būtų kvaila sakyti, kad populiarumas neapsuka galvos arba atsiradusios privilegijos nėra malonios. Tiesa, jos turi ir šalutinį poveikį. Kartais tai paliečia artimuosius, kartais prarandi savo gerąsias savybes.
Stengiuosi išsilaisvinti. Daugiau džiaugsmo dabar randu dirbdamas už kadro. Kartais pradedu įtarti, jog aš - sociofobas. Negaliu vienas būti didelėse viešose erdvėse. Vienas didžiausių mano kankinimo būdų būtų pastatyti vidury “Akropolio” ir liepti pusvalandį ko nors laukti. Išprotėčiau. Nes, kaip ten bebūtų, žmonės jaučia pareigą atsisukti, burbtelti ir panašiai. Tokiose situacijose aš labai įsitempiu. Mane psichologiškai vargina.
- Esate linksniuojamas kaip užkietėjęs viengungis. Ar moteriai lengva jus suvilioti?
Esu labai nepriklausomas, matyt, todėl, kad gimiau vasario 16. Mėgstu laisvę, todėl vos tik pajuntu, kad mane kas nors bando uždaryti į narvą, iš karto sprunku. Esu iš tų, kuriuos reikia paimti į nagą, bet tai daryti reikia gudrumu, apgaule, o ne jėga. Priešingu atveju, bus konfliktas su daug kraujo ir ašarų. Vyrai nėra tokie kvaili, kaip moterys galvoja, bet mums smagu apsimesti. Mes paprasčiausiai norim būti apvynioti aplink mažąjį pirštelį.
Kuo toliau, tuo lengviau. Pasidariau atviresnis, lengviau prieinamas. Tai priklauso nuo gyvenimo etapo. Iki trisdešimties esi kaip piligrimas. Vėliau viskas pasikeičia. Ar svajoju apie šeimą? Noriu gal ne tiek šeimos, kiek vaikų. Dažnai pagalvoju, kad jau laikas, bet vėlgi, turėti vaikų tai ne tas pats, kas šuniuką nusipirkti. Viskas turi susidėlioti natūraliai.
