Nors ginklų kolekcionavimas – nepaprastai įdomus ir gana retas pomėgis, pokalbį su G. Urbonu knietėjo pradėti nuo jo sukaupto žinių bagažo. Kiekvienas suprantame, kiek žinių turi tilpti mediko galvoje dar studijuojant, ir vėliau mediko profesija neleidžia tenkintis vien studijų laikais sukaupta informacija – ji nuolat verčia tobulėti. 10 metų gydytoju dirbantis ir moksliniu darbu užsiėmęs kolekcininkas, dabar besidarbuojantis farmacijos bendrovėje, nors kukliai sako, kad iki tarptautinio lygio eksperto jam toli, Lietuvoje kai kuriose srityse daugiau ar mažiau toks jaučiasi.
Pasak gydytojo, jo pomėgis iš tikrųjų reikalauja daug žinių, ir ne tik iš pasirinktos kolekcionavimo srities. Sakykim, kalbų mokėjimas – taip pat kolekcininkui būtinas dalykas. Jis pats moka angliškai, lenkiškai, rusiškai, šiek tiek vokiškai ir prancūziškai – bent jau tiek, kad suprastų, kas parašyta po viena ar kita nuotrauka.
Į pastabą apie dvi profesijas G. Urbonas pusiau juokais, pusiau rimtai atsako, kad yra nustatyta, jog per gyvenimą žmogaus išnaudoja tik 15 procentų savo intelekto galimybių, tad jis stengiasi panaudoti daugiau, nors iš tikrųjų rezervai – neriboti. Pasak jo, kolekcionavimas tuo ir patrauklus, kad žmogus kaupia ne tik daiktus, bet ir žinias, kurios ateina tarsi savaime, nuolatos gilinantis į pasirinktą sritį. „Svarbiausia, kaip ir kiekviename moksliniame darbe, suvokti sistemą. Tuomet informacijos bagažas tarsi savaime pasipildo“, – teigia ginklininkas.
Apskritai bet koks pomėgis – puikus dalykas, leidžiantis ne tik praplėsti akiratį, bet ir išvengti beprasmiško laiko leidimo. Nors kolekcionavimas užima nemažai laiko, tačiau šeima, pasak ginklų kolekcininko, su tuo jau susitaikė.
Pirmasis radinys
G. Urbonas iki šiol prisimena, kokį įspūdį jam paliko sovietiniais laikais rodytas Sergejaus Bondarčiuko filmas „Karas ir taika“, kur buvo apstu batalinių scenų, sakykim, Austerlico mūšis. Kai kas, žiūrėdamas filmą, tyrinėjo jausmų peripetijas ir puotų scenas, o būsimasis kolekcininkas – aktorių ginklus, aprangą ir kitus reikmenis.
Vėliau, kaip ir daugelis berniukų, lipdydavo figūrėles, nes pirkti jų buvo tik vienos rūšies – sovietų armijos. Tačiau jis norėjo žinoti, kaip tiksliai atrodė Napoleono laikų kareiviai, tad ieškojo bent menkiausios informacijos ta tema, jį įkvėpdavo net mažiausias piešinukas kokioje nors knygoje.
Pašnekovas puikiai prisimena ir patį pirmąjį surastą daiktą, nuo kurio užsikrėtė kolekcionavimo aistra. Pirmąjį ginklą, vokišką Antrojo pasaulinio karo laikų durtuvą, jam atnešė pusbrolis, žinojęs apie jo domėjimąsi karo istorija. Iš tikrųjų tai buvo net ne durtuvas, o durtuvo liekanos – per rūdis vargiai buvo galima įžiūrėti gamintojo ženklą ir numerį. Seneliai, kurių sodyboje jis buvo rastas, šiuo durtuvu skersdavo kiaules.
Literatūros šia tema tuomet nebuvo jokios, tad būsimasis ginklų kolekcininkas pats eksperimentavo gaivindamas durklą: šveitė rūdis, ieškojo tirpalų, galinčių išjudinti sugadintą fiksavimo mygtuką.
Beje, chemija – dar viena sritis, kurią ginklų kolekcininkas turi išmanyti: eksponatus reikia prižiūrėti, daugumą – ir gaivinti. Tad šios aistros apsėstųjų namiškiams tenka taikytis net tik prie daugybės „keistų“ daiktų namuose, bet ir prie cheminių eksperimentų su jais.
Kai pagaliau po ilgų vargų pro durtuvo rūdis ėmė šviesti metalas, G. Urboną apėmė begalinis džiaugsmas, kurį prisimena iki šiol. Tokio nepatyrė net vėliau radęs daug vertingesnių eksponatų.
Tačiau baigęs mokyklą pašnekovas nepasirinko istorijos studijų – ėmėsi studijuoti mediciną. Istorija tuomet buvo per daug ideologizuota. Patriotiškai tėvų auklėtam būsimajam medikui tai neatrodė priimtina. Tačiau baigtos medicinos studijos ir mediko darbas nesutrukdė G. Urbonui tapti savotišku militarijos (su karyba susijusių reliktų) kolekcionavimo ideologu Lietuvoje. Kartu su bendraminčiais jo įkurtame svetainės militaria.lt forume dabar renkasi apie 800 aktyvių narių.
Be paslapties skraistės
G. Urbonas prisipažįsta, kad kurdamas svetainę rimtai savęs klausė, ar jam to reikia. Iš tikrųjų kolekcininkai nėra jau tokia paprasta ir atvira kasta – jie turi savų paslapčių ir yra linkę jas saugoti. Dėl paprasčiausios priežasties – Lietuva yra nedidelė šalis, ir vertingų eksponatų joje galima rasti ne tiek ir daug. Tad dalydamasis informacija ir žiniomis, patarinėdamas jaunesniems kolegoms, kolekcininkas ne tik augina pamainą, kad domėjimasis karo istorija nenutrūktų, bet ir konkurentus.
Kai kurie kolekcininkai šiais motyvais ir vadovaujasi, tačiau militaria.lt kūrėjas vis dėlto nutarė, kad viešumas ir organizuotumas – svarbiau. Be to, kolekcininkai junta džiaugsmą ne tik suradę įdomų eksponatą, bet ir tuo džiaugsmu dalindamiesi su kitais, kurie tai išmano.
Pašnekovas laiko savo pareiga išsklaidyti nuo senų laikų kolekcininkus persekiojantį „įtartinumo“ šleifą – sovietų laikais net į pašto ženklų kolekcininkus buvo žiūrima įtariai. Juo labiau kad kolekcininkai sudaro tarsi savotišką organizaciją, iš kurios nežinia ko gali laukti – tai kažkas perkama, tai kažkas parduodama, tai kažkas rašoma, siunčiama, bendraujama net su užsieniu...
Keista, kad toks požiūris gajus ir šiais laikais – jis atsispindi žmonių, kurie kuria su ginklų laikymu susijusius įstatymus, veikloje. Kolekcininkui ne kartą privačiuose pokalbiuose yra tekę girdėti, kad turintis namie kolekcinį ginklą žmogus vieną gražią dieną gali jį griebti ir padaryti nusikaltimą.
G. Urbonas sako tikįs, kad kuriantys įstatymus žmonės yra kupini geriausių ketinimų, tačiau, pasak jo, sunkiai įsivaizduojama situacija, kai retas eksponatas, už kurį gali būti sumokėti nemaži pinigai, būtų panaudotas nusikaltimui įvykdyti. Be to, ginklų kolekcininkai – visai ne tokio tipo žmonės, nes vargu ar nusikaltėliai domėsis istorija...
Tad įprotis per daug nelįsti į viešumą kolekcininkų pasaulyje – visai suprantamas. Vis dėlto G. Urbonas laikosi nuomonės, kad viskas turi būti kiek įmanoma skaidru ir legalu, tad, be viso kito, jis dar tapo ginklų laikymo ir kolekcionavimo įstatymų ekspertu.
Kariška drausmė
Tačiau ginklai, šiaip ar taip, nėra nekalti daiktai, tad forume griežtai laikomasi tam tikrų nuostatų: tarp jo narių negali vykti jokių nelegalių operacijų, uždraustų įstatymo. Maža to, neleidžiama plūstis, sakykim, vartoti tokių posakių kaip „tu durnas...“ ir pan. Forumo militaria.lt kūrėjas neneigia, kad tam įtakos turėjo ir karinė svetainės tematika, numatanti tam tikrą drausmę. Taip pat prisipažįsta, kad tai buvo jo idėja, kad forumas būtų savotiškas džentelmenų klubas, kur per diskusijas nebūtų puolama į asmeniškumus, nuvedančius bet kokį ginčą į aklavietę.
Pasak G. Urbono, net prie forumo prisijungę mokinukai ilgainiui praplečia akiratį, išmoksta diskutuoti argumentuotai, logiškai. „Kas būna, kai tokie dalykai nereglamentuojami, galite pamatyti bet kurioje pokalbių svetainėje. Pas mus, kai žmogus sąmoningai nusižengia forumo taisyklėms, iš jo pašalinamas be teisės sugrįžti. Porą kartų teko griebtis šių sankcijų, bet dabar administracijos įsikišimo net nereikia – forumo dalyviai patys išsišokusįjį „nugesina“, – tvirtina kolekcininkas.
Forume taip pat paisoma ir garbės principo, įsipareigojimų vykdymo. Per ketverius jo gyvavimo metus iš esmės nebuvo atvejų, kad kas nors būtų apgautas – čia besilankantys žmonės supranta, ko verta gera reputacija.
Minėtame forume lankosi įvairiausių socialinių sluoksnių atstovai, yra ir moterų, tačiau, pasak pašnekovo, tai visai nesvarbu – kiekvienas vertinamas pagal tai, kiek išmano, kiek yra užsidegęs šia idėja. „Galiu pasakyti tik tiek, kad visi čia besilankantys žmonės yra įdomūs, negalvojantys vien apie tai, kaip užsidirbti daugiau pinigų, nusipirkti naują televizorių ar išgerti alaus“, – teigia G. Urbonas.
Klubų narys
Su savo kolegomis, militarijos kolekcininkais, G. Urbonas susitinka ne tik virtualiai, forume, – jie kiekvieną savaitę renkasi į „Gertuvės“ klubo susitikimus. Klubo pavadinimas gimė spontaniškai. Kartą gertuvę, kurią nešiodavosi kiekvienas kareivis, kažkuris iš klubo narių atsinešė į susitikimą. Buvo padaryta jų nuotrauka, į kurią pateko ir gertuvė. Tad taip ir prigijo „Gertuvės“ klubo pavadinimas.
Kas dažniausiai būdavo kareivių gertuvėse? Pasak pašnekovo, jos buvo skirtos vandeniui, tačiau dažnai jose teliūskuodavo ir vynas, o vokiečių kareiviai labai mėgdavo kavą. Kolekcininko teigimu, karinių indų kolekcionavimas – atskira kolekcionavimo sritis. Be to, jie yra skirstomi į lauko ir kareivinių indus, iš kurių kaip iš knygos gali daug sužinoti apie kareivių gyvenimą.
G. Urbonas priklauso ir kitam klubui – kariniam istoriniam „Grenadieriui“, užsiimančiam XX a. karų rekonstrukcija. Beje, kaip tik neseniai grįžo iš vienos rekonstrukcijos, vykusios Kauno IX forte.
Kaip jau minėjome, kolekcininkai nerenka visko iš eilės – dažniausiai specializuojasi tam tikroje srityje. Mūsų pašnekovas yra pasirinkęs dvi kolekcionavimo temas: tai vokiški durtuvai nuo XVIII a. vidurio iki 1940 metų ir prieškario Lietuvos kariuomenės nuotraukos. Jo manymu, užsigriebė vis dėlto kiek per plačiai...
Istorija neatsiejama nuo karų
Paklaustas, ar jo, kaip mediko ir šiuolaikinio žmogaus, netrikdo tai, kad jo pomėgis yra susijęs su daiktais, skirtais žmonėms žaloti ar žudyti, G. Urbonas sakė, kad į visa tai žvelgia kaip į istorijos mokslą, atsiskleidžiantį per daiktus, kaip į technologijų vystymosi istoriją. Reikia pripažinti ir tai, kad žmonijos istorija didele dalimi sutampa su karų istorija. Vis dėlto XX amžiuje durtuvai buvo naudojami gana retai, nes atsirado „efektyvesnių priemonių“. Ir I pasaulinio karo statistika rodo, kad realiai durtuvai dažnai likdavo nepanaudoti, šaltųjų ginklų sukelti sužeidimai tesudarė kelis procentus, daugiausia žuvusių nuo kulkų ir artilerijos sviedinių. Užtat kolekcijose dažnai galima pamatyti dutuvų, kurie net nebuvo užgaląsti, nors pagaminti prieš 70 metų...
Tačiau kolekcininkai į šiuos dalykus žiūri kiek kitaip ir nemano, kad dėl to reikia teisintis. Be to, jiems būdingas ir tam tikras filosofinis požiūris: daikto gyvenimas (jeigu jis nesunaikinamas) yra kur kas ilgesnis nei to, kuriam jis tam tikrą laiką priklauso. Dar daugiau dramatizmo daiktuose, kurie yra karo atributai.