– Ar, jūsų nuomone, serialo kūrėjai labai rizikavo sumanę atgaivinti legendinį „Giminių“ serialą, turint omenyje, kad antrą kartą į tą pačią upę neįbrisi?
– Nėra taisyklių be išimčių. Tie, kurie pažįsta „Giminių“ kūrėjus ar yra kartu dirbę, neabejojo, kad jiems pavyks. Kai žmonės yra savo srities profesionalai ir myli savo darbą, kitaip nė negali būti.
– Kaip jūs sutikote šį sumanymą?
– Labai apsidžiaugiau. Juk dešimt metų dirbta drauge. Tai gana solidus kūrybinio gyvenimo etapas. Tad galimybė vėl susitikti ir kartu dirbti man buvo didelė palaima.
– Kokia jūsų Angelė po dvidešimties metų?
– Negaliu visko atskleisti, nes neliktų intrigos. Tik paskutinėse serijose paaiškės svarbiausi jos gyvenimo dalykai.
– Tada pasakykite, ar labai pasikeitusi jūsų herojė?
– Pasikeitusi, nes jos padėtis pasikeitė. Įdomiausia, kad scenaristas Bronius Bušma į atsinaujinusį personažą įdėjo kai kurias išraiškos idėjas iš senųjų „Giminių“. Skaitydama scenarijų tarsi mačiau ir girdėjau tą pačią, jau pažįstamą, Angelę. Buvo smagu po daugelio metų vėl su ja susitikti.
– Laukiate serialo premjeros?
– Laukiu. Tam atiduota daug jėgų, tad norisi, kad rezultatas pasiteisintų. Svarbiausia, kad žiūrovas suprastų tai, ką norėjai pasakyti.
– „Gimines“ rašote ryškiomis raidėmis savo kūrybinėje biografijoje?
– Šis serialas mano biografijoje užima vieną iš svarbiausių vietų. Ne vienus metus trukę darbai iš tiesų paliko ryškų pėdsaką mano gyvenime.
– Koks ryškiausias prisiminimas iš pirmųjų „Giminių“?
– Įdomiausia buvo jau įsibėgėjus serialui suvokti, kad, remdamasi ankstesnėse serijose sudėliota herojaus biografija, galiu improvizuoti. Tai labai įdomus pojūtis. Aktorius teatro scenoje ar kine, kur veiksmas trunka nedidelį laiko tarpą, jaučiasi tarsi įspraustas į tam tikrus rėmus, o čia jutome daugiau kūrybinės laisvės. Apskritai to smagumo ir nuotykių būta nemažai. Nepamiršiu to fakto, kad darbai seriale yra susiję ir su mano asmeninio gyvenimo pokyčiais. Filmuodamasi laukiausi dukros, galima sakyti, kad seriale ir gimdžiau. Dabar tam „Giminių“ vaikui – jau šešiolika metų.
– Ar dabar aktoriams užteko entuziazmo tęsti prieš daugelį metų pradėtus darbus?
– Kitaip nė negalėjo būti. Nesutikau nė vieno aktoriaus, kuris būtų pasyviai reagavęs į tai, ką darė. Visi stengėsi, buvo džiugiai nusiteikę, visų akys spindėjo. Buvo labai gera vėl susitikti.
– Koks jūsų požiūris į lietuviškus serialus?
– Neturiu nuomonės, nes normaliai nesu žiūrėjusi nė vieno. Jei ir įsijungiu televizorių, iš lietuviškų kanalų dažniausiai žiūriu LTV2, nes ten rodo įdomių kūrybinių laidų.
– Kokie darbai šiuo metu užima didžiausią jūsų laiko dalį?
– Didžiausias mano darbas – mano džiaugsmas ir skausmas – jau antrus metus veikianti mokyklėlė „Kindermusik“. Joje 3–7 metų vaikučius mokau per muziką pažinti pasaulį. Be to, kaip ir anksčiau, vaidinu „Keistuolių“ teatro spektakliuose.