aA
Vytautas Račickas – ko gero, mėgstamiausias ir labiausiai skaitomas vaikų ir jaunimo autorius. Unikalus jis ir tuo, kad knygas ne tik parašo, bet ir pats jas išleidžia. Nei Kultūros ministerijos, nei kokių mecenatų finansuojamas. Ir jų platinimu, pardavimu rūpinasi.
Vytautas Račickas prie skulptūroje atgimusio jo knygos herojaus Zuikos Padūkėlio
© "Šeimininkės" nuotr.

V. Račicko knygos išeina dideliais tiražais, tačiau nei knygynų, nei bibliotekų lentynose neužsiguli. Gražu buvo žiūrėti, kaip Vilniaus knygų mugėje minios vaikų, mamyčių, tėvelių ir senelių, keliomis eilėmis apsupę rašytojo stendą, kantriai laukė autografo, o rašytojas su kiekvienu suspėjo pabendrauti, išklausyti nuomonės apie naujausią kūrinį. Ne tik išklausyti, bet ir įsiklausyti. Mat kartais vaikų pageidavimai nulemia, ką ir apie ką rašyti.

Ar tik ne jų norus pildydamas rašytojas sukūrė „Zuikos“ ir „Nippės“ trilogijas, garsiąją šlepetiados seriją? V. Račickas – dažnas svečias mokyklose ir bibliotekose. Vien balandį – vaikų knygos mėnesį – pas jaunuosius skaitytojus lankytasi net dvylika kartų! Mobiliausiu autoriumi save vadindamas rašytojas nesibodi vykti į tolimiausias rajonų, miestelių ir kaimų mokyklas ar bibliotekas – visur, kur jį kviečia. Nes žino, kad gyvas bendravimas su skaitytojais – ne tik galimybė iš arti pažinti vaikus, užčiuopti jų lūkesčius, problemas, bet ir geriausia skaitymo skatinimo programa.

O vaikai po tokių susitikimų strimgalviais lekia į biblioteką. Ne paslaptis, kad kai kurie pirmąsyk atranda knygą, patiria skaitymo džiaugsmą.

Kieme – personažų parkas

Rašytojas prisipažįsta, kad visada labai laukia naujų susitikimų su vaikais – tai tikras džiaugsmas ir atgaiva. Ypač parašius naują knygą.

„Kuo mažesni vaikai, tuo jiems įdomiau: akys tik žiba, gaudo kiekvieną tavo žodį, juokiasi iki ašarų, apipila klausimais. Skaitomų ištraukų galėtų iki vakaro klausytis. Pradinukai – patys imliausi, nuoširdžiausi. Su jais smagu. O vyresnėliai jau kur kas abejingesni. Kad ir klauso, bet tarsi nieko negirdi. Matyt, jiems ne knygos, o visai kiti dalykai rūpi. Ne, nesakau, kad vyresnieji neskaito. Skaito. Bet tik „jėgiškas“, „kietas“ knygas. O tokių bibliotekose, deja, nedaug. Originalias, lietuviškas ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi...“

Jaunimui skirta apysaka „Nebaigtas dienoraštis“ ir naujausia knyga romanas „Baltos durys“ – kaip tik tokios. Gaila, bet ne visose mokyklose vaikai vienodai pratinami prie knygos. Vienur pilnutėlė salė sėdi tyliai, klausosi susikaupusi – matai, kad jiems tikrai įdomu. O kitoje mokykloje to paties amžiaus vaikai kažkodėl sėdi viskam abejingi. Ir net paklausti nedrįsta. Pasak rašytojo, tokiuose renginiuose ir paaiškėja, ar literatūros mokytojai, bibliotekininkės dirba nuoširdžiai, ar tik iš pareigos. Pagaliau, ar susitikimo su autoriumi buvo laukta, ruoštasi jam.

Neabejoju, kad ne už kalnų tas laikas, kai patys skaitytojai mylimą autorių lankys ištisomis ekskursijomis. Mat Giedrakalnyje, rašytojo kieme, pamažu plečiasi jo knygų herojų parkas, panašus į vaikų poeto Anzelmo Matučio personažų parką jo tėviškėje Zomčinėje (Marijampolės r.). Kiekvieną, užsukusį į V. Račicko namus, pirmas pasitinka šv. Kazimieras – vaikų ir jaunimo globėjas.

Tai – uteniškio kryždirbio Prano Kaziūno kūrinys. Kieme ant išpuoselėtos vejos stovi ąžuolinis Zuika Padūkėlis, rankoje laikydamas sulankstytą dviračio ratlankį, šalia jo – Edvardukas, prie krūtinės spaudžiantis tėvelio šlepetę, toliau – fleita groja mergaitė Nippė. Čia pat ir Skaitytojas, įsigilinęs į rašytojo knygą. Kiemo viduryje, tarsi visus saugodama, rymo Meškučių žiniuonė Matiukienė iš apysakos „Zuika padūkėlis“.

Arčiau tvoros – dar vienas žaismingas herojus – Lukošiukas iš knygos „Gyveno kartą Lukošiukas“. Norintiems atsipūsti – linksmas suolelis, prie kurio laukia kalytė Muzika. Na, o jeigu vaikštant po Personažų parką užkluptų lietus, galima būtų pasislėpti jaukioje medinėje pavėsinėje, kuri prasmingai „Skaitykla“ pavadinta. Į ją visa klasė vaikų sutilptų.

„Knygų personažų parkas – sena mano svajonė. Ji pamažu pildosi, tik šiemet nelemtoji krizė viską pristabdė. Zuiką, Skaitytoją ir Edvarduką išdrožė skulptorius Algirdas Judickas. Sutikau jį Kaziuko mugėje. Patiko jo darbai, užkalbinęs išdėsčiau savo sumanymą. Drožti meistras pradėjo pirmiausia perskaitęs mano knygas, kad geriau pažintų herojus. Na, o Matiukienę ir Mikę su Juozapėliu išdrožė tautodailininkas nuo Širvintų Julijanas Gridziuška. Nippę, Muziką ir Lukošiuką – anykštėnas Jonas Tvardauskas. Prašysiu, kad jis ir knygos „Berniukai šoka breiką“ pagrindinį herojų Jokūbėlį iš ąžuolo ištašytų. Kai kurias skulptūras teko nudažyti, kad linksmesnės būtų ir ilgiau stovėtų“, – pasakojo Vytautas.

Rašytojas parašė dvidešimt keturias knygas – taigi personažų jo parkui tikrai nepritrūks. Pritrūkti gali tik vietos – nemažą erdvaus kiemo dalį užima sodas ir daržiukas, gėlynai, šiltnamis bei paslaptingas žalias nameliukas – buvusi triušidė.

Jaunos šeimos vargai dilgynėje

Gera, jauku šio vaikų rašytojo namuose. Čia pat – Aukštagirio miškas, pašonėj – Kairėnai su įspūdingu kraštovaizdžiu ir Botanikos sodu. Jei nesulaikytų tvora, kiškiai, lapės ir stirnos kieman į svečius užsuktų. Vytautas juos sutinka, kai po laukus su vilkšuniu Džiugu klaidžioja. Rašo V. Račickas dažniausiai anksti rytą – penktą, šeštą valandą atsikėlęs.

O gal paukščių – kėkštų, strazdų, meletų pažadintas. Na, o šiuo metu kieme dažnai švilpauja varnėnai, patogiai įsikūrę trijuose rašytojo sumeistrautuose inkiluose. Vis dėlto rašytojas prisipažino, kad geriausiai rašyti sekasi Visbyje, kūrybos namuose Gotlando saloje. Ten lankytasi bene aštuonis kartus. Ir sugrįžta ne tuščiomis – tai įpusėta, tai beveik ar visai užbaigta knyga parsivežta.

Erdviame name rašytojas gyvena su žmona Aldona.

„Mūsų pažintis buvo labai jau buitiška – vestuvėse. Jau buvau baigęs Vilniaus universitetą. Giminaitė Audronė pakvietė pabroliu į savo vestuves. „Gerai, – sakau, – pabūsiu pabroliu, jei gražią pamergę man turi.“ „Turiu, – sako Audronė, – ir gražią, ir gerą – tau tikrai patiks. Pamatysi, tu su ja apsivesi.“

Ir tie žodžiai išsipildė. Atšokome Audronės vestuves Utenoje, savo pamergę motociklu pavežiau į Vilnių, paleidau prie namų Žirmūnuose, o kitą dieną neiškentęs paskambinau ir pakviečiau į kiną. Taip pradėjome draugauti. Ir nebeišsiskyrėme“, – prisimena Vytautas.

Jauna Račickų šeima bendrą gyvenimą pradėjo Dilgynėje nuomojamame bute, kuriame anksčiau buvo garažas. Jokių patogumų, jokių komfortų. Žiemą spustelėjus šaltukui net paltas prie sienos prišaldavo. Ten gyvenant gimė sūnus Vytautas, dukra Marija. Nesaldu būdavo per šalčius klampoti prie vandens kolonėlės gatvės gale ir lediniame vandenyje skalauti vystyklus. Juk sauskelnių tais laikais nebuvo. Vargo keletą metų, kol tuometinio Rašytojų sąjungos pirmininko Alfonso Maldonio rūpesčiu jauna šeima gavo erdvų dviejų kambarių butą Šaltinių gatvėje, nors V. Račickas tuomet buvo tik daug žadantis, vos pirmą knygą išleidęs, jaunasis rašytojas.

Dilgynėje patirti vargai seniai pamiršti, o čia, Giedrakalnio dvarelyje, kur Račickai įsikūrė prieš penkiolika metų, tikra palaima. Vaikai jau turi savo šeimas. Senelį ir močiutę dažnai aplanko anūkėlė Kamilė, sūnaus dukra. Ji – pirmaklasė, jau moka skaityti, taigi netrukus krims ir senelio knygas. Prieš pusantrų metų Kamilei gandras atnešė broliuką. Ilgai visi rinko jam vardą, kol susivokė, kad tas vardas seniai išrinktas – Vytautas!

„Taigi dabar pas mus tikras Vytautų klubas“, – šypsosi rašytojas, kuris, beje, ir iš tikro priklauso Vilniaus Vytautų klubui.

Rašytojas rašo, duonos neprašo

Savo lėšomis knygas leisti yra rizikinga. Galima skaudžiai nudegti. Vytautui kol kas sekasi. Kodėl? Ogi todėl, kad jo knygos paklausios, perkamos kaip ledai karštą vasaros dieną.

Ko gero, yra dar viena sąlyga. Rašytojavimas (leidyba, knygnešystė) V. Račickui gal ir nebūtų toks sėkmingas, jeigu šalia nebūtų Aldutės. Ji – ekonomistė prekybininkė. Be to, suvalkietė nuo Marijampolės. Taigi taupi, darbšti, tvarkinga. Panašu, kad ji ir savo vyrą vadybos meno išmokė.

„Buvo taip. Leidome „Genį“. Vėliau, kai netekome finansavimo, manėme, kad išsigelbėsime leisdami knygas. Visų pirma išleidome mano „Šlepetę“. Nors ji ir buvo perkama, didelių pinigų, deja, neatnešė ir „Genio“ neišgelbėjo – žurnalą teko skaudančia širdimi uždaryti. Likęs be darbo suvokiau, kad savo knygas galėčiau leisti savarankiškai, nes šiokios tokios leidėjo patirties jau turėjau. Išleisti, atspausdinti nei sudėtinga, nei sunku. Didžiausia problema – platinimas. Dar visai neseniai mano, kaip ir visų leidėjų, knygas platino AB „Mūsų knyga“. Bet neseniai ši firma „bankrutavo“.

Manau, suprantat, ką reiškia šios kabutės. Bankrotas buvo tyčinis. „Mūsų knyga“ leidykloms liko skolinga dešimtis ir šimtus tūkstančių, kurių niekada negrąžins. Keisčiausia, kad valstybė leidėjų šiuo atveju negina – girdi, bankrutuojama (o iš tikrųjų vagiama) pagal įstatymą. Tik pas mus, Lietuvoj, tokie dalykai ir gali dėtis...Šiuo metu savo knygas platinti esu patikėjęs „Šviesos“ leidyklai.“

Veikėjai – ir iš vaikystės

Anot monografijos apie Vytautą Račicką autoriaus, literatūrologo Jono Linkevičiaus, šio vaikų rašytojo populiarumo paslaptis yra įdomus, patrauklus siužetas, lanksti kompozicija, lengvas stilius, turiningi dialogai, o svarbiausia – gyvi, vaikams artimi herojai. Berniukai ir mergaitės iš mūsų mokyklos, mūsų kiemo – savi ir pažįstami. Rašytojas geba kurti psichologiškai tikslius, gyvybingus veikėjų charakterius. Jie saikingai išdykę, bet nekvaili, nuoširdūs, kartais vaikiškai filosofuojantys. Jie liūdi ir džiaugiasi, smalsauja, išdykauja, žaidžia – kaip ir pats rašytojas vaikystėje, kuri prabėgo Utenoje.

Į dažną skaitytojų klausimą, kokia buvo jo paties vaikystė, rašytojas atsako: mano vaikystė buvo didelė, įspūdinga. Tokia, kaip gražiausias pasaulyje vaikystės ežeras – Rubikiai, kuriame daug kartų maudytasi, meškeriota.

„Augau penkių vaikų šeimoje, esu vidurinėlis. Ankstyvoji vaikystė nebuvo lengva – kurį laiką neturėjome savo namų, todėl gyvendavome ten, kur tėvas gaudavo ne tik kalvio darbą, bet ir pastogę. Pradinę pradėjau lankyti mamos tėviškėje Gečionyse (Anykščių r.), paskui Leliūnuose (Utenos r.), Kloviniuose, vėl Leliūnuose. Niekas manęs, atvykėlio, naujoje mokykloje neskriausdavo, lengvai pritapdavau. Nors augome penkiese, darbų šeimoje visiems užtekdavo.

Mokėjome ir karvutę pamelžti, ir daržus ravėti, ir bulves kasti, ir kitus ūkio darbus. Kai pagaliau įsikūrėme nuosavame vienkiemyje Utenos pašonėje, pradėjau lankyti šeštą klasę Utenos antroje vidurinėje. Likimo dovana – ten tuo metu dirbo literatūros mokytojas Rapolas Šaltenis. Jis pastebėjo, kad gražiai rašau rašinėlius, ir pakvietė mane į literatų būrelį, vėliau patarė Vilniaus universitete studijuoti lituanistiką.

Rašytojas laimingas, kad gyvena Vilniuje, o iš tikrųjų beveik kaip kaime – darbų apie namus visad atsiranda. Pavasarį gali purenti žemę, vasarą šienauti, čia pat, už tvoros, pagrybauti, o iš miško sausuolį parsinešęs užsikurti laužiuką ir, kaip vaikystėje, bulvių išsikepti.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Prekybos centrų plėtra nestoja: po paslapties skraiste planuojamos dešimtys naujų parduotuvių (224)

Milijoninės investicijos , dešimtys naujų prekybos vietų – tokie laukia 2019 metais prekybos...

Skvernelis įvardijo, kas jį verčia mąstyti apie galimą kandidatavimą į prezidentus

Premjeras Saulius Skvernelis kol kas tiesiai neįvardija, ar kandidatuos į prezidentus, tačiau...

Noah Smith. Taip, bitkoinas buvo klasikinis burbulas. Ir jis sprogo (147)

Regis, kiekvieną finansinį burbulą lydi koks nors visiems žinomas anekdotas apie tai, kaip kažkas...

Kaip perskaityti bendrą kraujo tyrimą: kokias ligas rodo nuokrypiai nuo normos (11)

Bene kiekvienam yra tekę atlikti bendrą kraujo tyrimą. Gavus rezultatus dažnam tai pasirodo tik...

Keleivių nepasitenkinimas: praleidusiems išvykstamąjį skrydį, grįžtamasis skrydis anuliuojamas (1)

Naujausio tyrimo metu paaiškėjo, kad keleiviams, kurie dėl kokių nors priežasčių praleido...

„Maximai“ skyrė 17 tūkst. eurų baudą už vartotojų klaidinimą (54)

Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – Tarnyba) skyrė 17 000 eurų baudą...

Telšių eglė kaip niekad jauki: šiemet ją saugo švytintys lokys (11)

Telšių centre papuošta eglė siekia apie 18 metrų aukščio. Vietos gyventojai sako, kad tai pati...

Orai: savaitgalį gali užklupti pūga (12)

Savaitgalį Lietuvoje pasnigs, kai kur dėl stipresnio vėjo gali pustyti, LRT RADIJUI sako sinoptikė...

Kalėdinės verslo dovanos: kas galima ir kam sakyti „ne“

Atėjus gruodžiui, galvojame ne tik apie tai, ką padėsime po eglute savo šeimos nariams, bet ir...