Iš žmogiškųjų pozicijų

Išties, pokario metais naujosios okupacinės tarybų valdžios rėmėjai nebuvo saugūs. Nors juos dažnai lydėdavo stribai, bet ir tie negelbėdavo. Ir čia mes susiduriame su skaudžiausia pokario partizanų veiklos tema – žmonių šaudymu. Ne enkavėdistų, ne stribų, o tų pačių paprastų kaimo žmonių, kurie susigundydavo kokiu nors postu – dirbo dešimtininkais, klubo – skaityklų vedėjais, apylinkių ar kolūkių pirmininkais, net paprastais ūkvedžiais. Tiesa, partizanai iš pradžių juos auklėdavo – keletą kartų įspėdavo atsisakyti tų pareigų, o jei nepaklusdavo – tik tada likviduodavo.

Mūsų krašto – buvusio Žarėnų valsčiaus (Telšių raj.) žmonės džiaugėsi, kad žarėniškiai partizanai palyginti nedaug žmonių tenužudė, vis dėlto kiekviena tokia mirtis dažną pašiurpindavo, versdavo galvoti, ar gerai partizanai daro. Jie viską vertindavo kitu masteliu, jiems ir kolaborantas, ir komunistas, ir komjaunuolis, ir bet kuris valdžios aktyvistas visų pirma buvo žmogus, kurio nevalia taip žiauriai bausti, atimti gyvybę. Pamenu, ilgai netilo kalbos apie tai, kaip kaimyniniame Saušilės kaime partizanai lazdomis mirtinai užplakė komjaunuolį Eidintą.

Dar labiau mus visus sukrėtė žinia, kad Kegų kaime partizanai padegė Ješelskių namus, kuriuose nakvoti buvo pasilikę paskolų rinkėjai, lydimi dviejų stribų. Kurie nenorėjo dūmuose uždusti ar gyvi sudegti, buvo priversti bėgti į lauką, kur juos pasitiko partizanų šūviai. Tarp mėginusių išbėgti buvo ir viena mergina...

„Tikrai, tarp mūsų partizanų buvo ir tokių, kurie sakydavo: „Jeigu aš šiemet tiek ir tiek nenušausiu, tai aš esu ne tas ir ne tas. Turiu padaryti tą ir tą". Aš galvojau priešingai. Esu įsitikinęs, kad kiekvienas brangina savo gyvybę, kas jis bebūtų. Specialiai nesu nė vieno nušovęs, ar kaip kitaip nužudęs. Daug metų buvau partizanu, daug kartų dalyvavau kautynėse, daug kartų esu apšaudytas, sušaudytas. Kautynėse šaudžiau taip pat, kaip fronte. Esu ką nors nušovęs, ar ne, aš to nepasakyčiau. Jeigu prieš mane atidengia ugnį, tai šaunu prieš tą ugnį. Bet kad sutikęs žmogų šauti – ne. Žmogus žmogui negali linkėti to, kas pačiam nemalonu.Su kiekvienu žmogumi reikia aiškintis iš žmogiškųjų pozicijų“, – savo prisiminimuose „Dešimt metų partizanų gretose“ rašo paskutinis Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės vadas dimisijos majoras Povilas Bagdonas-Atlantas.

Bet ne visi partizanai taip galvojo, ne visi taip elgėsi. Kai kurie skubėjo teisti, šaudyti taip nekenčiamus kolaborantus.

Dabar kai kas partizanus teisina, girdi, jie neturėjo kalėjimų, kad galėtų keliems metams pasodinti už jų nuomone padarytus nusikaltimus. Nors kai kurie bandė eiti tuo keliu – antai Kulių būrio (Plungės raj.) partizanai Reiskių tyre buvo įsirengę kažką panašaus į kalėjimą, į kurį įvairiam laikui perauklėjimui uždarydavo sovietų valdžios aktyvistus.

Kai kurie partizanai taikė ir švelnesnes bausmes – konfiskuodavo turtą arba tiesiog primušdavo. Gal ir komjaunuolio Eidinto nenorėjo užmušti, gal tik per stipriai kartą kitą užtvojo... Dar kitaip partizanai nubaudė vieną Lauko Sodos sovietų valdžios aktyvistę – plikai nukirpo jai plaukus.

Šiaip ar taip populiariausia bausmė buvo – į mišką ir šūvis į pakaušį...

– Taip, kai kurie mūsų partizanai ne vieną žmogų pražudė, užsitraukėme gyventojų nemalonę, – prisimenu, kalbėjo buvęs Žarėnų būrio partizanas Stasys Rekašius. – Gal reikėjo kažkaip kitaip mums veikti, agituoti žmones, rinkti medžiagą apie kolaborantus ir teisti juos tik atgavus nepriklausomybę...

Ją atgavome, bet kolaborantų juk neteisėme... Tiesa, vienas aršus sąjūdietis Sąjūdžio suvažiavime siūlė bent šimtą tūkstančių buvusių kolaborantų sušaudyti, bet dauguma jam nepritarė. Maža to – buvusius komunistus ir komjaunuolius net rinkome prezidentais, Seimo nariais, skyrėme ministrais, merais ir kitais aukštais pareigūnais... Ar šitaip norima pasakyti, kad partizanai, skaudžiai baudę kolaborantus, buvo neteisūs, kad šitaip daryti nederėjo?..

Beje, kaip teigia istorikas Algimantas Kasparavičius, Prancūzijoje po karo mirties bausme nebuvo nuteistas nė vienas su vokiečiais kolaboravęs šios šalies pilietis, didžiausia bausmė buvusi keli metai kalėjimo. Tai ar partizanai buvo per griežti, ar mūsų naujoji valdžia pernelyg atlaidi?.. Matyt, užsimiršo tas pokario siaubas, užgijo žaizdos, atlėgo pyktis, užaugo naujos kartos, savo kailiu nepatyrusios sovietinių okupantų teroro. O ir aplinka jau buvo kita, kovos už nepriklausomybės atkūrimą taktika nauja – beginklė, dainuojanti revoliucija...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją
Susiję straipsniai
Top naujienos
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės