Jau du dešimtmečius televizijos ekrane žinias skelbiantis Gintaras Deksnys žiūrovams sudaro rimto ir oficialaus žmogaus įspūdį, tačiau pats pranešėjas įnirtingai griauna tokį stereotipą: „Kai įsisiautėju, kartais mane net būna sunku sutramdyti.“
Gintaras Deksnys
© LNK

– Dvylika metų skaitėte Žinias Lietuvos televizijoje ir jau devynerius tai darote LNK. Ar nors kartą buvo kilusi mintis pakeisti darbą?

Tokių apmąstymų nebuvo, nes manau, kad žmogus privalo dirbti tai, ką išmano geriausiai. Nebent kai labai supykstu, atrodo, viską mesčiau ir imčiausi ko nors naujo, pavyzdžiui, mažo versliuko, kur pagrindinis principas būtų kokybiškai aptarnauti klientus. Tokių dalykų šiandien privačiame versle dar labai trūksta.

– Kas jus dažniausiai supykdo?

Kaip ir visus – valdžia, viršininkas, kolegos...

– Ką labiausiai vertinate televizijoje?

Gyvenimo pulso pojūtį – nuo valstybinės politikos vėjų iki paprastų žmonių negandų. Man patinka žinoti.

– Tad draugams esate puikus informacijos šaltinis?..

Savęs taip nevertinčiau. Mano smegenys nuolat stengiasi atsikratyti informacijos pertekliaus, kad neįvyktų sprogimas galvoje. Stebiuosi kolegomis, kurie atsimena, kas ir kokiais metais buvo ministras. Aš tokių dalykų neprisimenu ir nematau prasmės apkrauti smegenis, kai po ranka yra internetas.

– Ar galėtumėte atpasakoti Neringos Venckienės įvykių eigą?

Bendrais bruožais – taip, nesigilindamas į juridines detales, teisminius procesus. Maždaug kaip romaną...

– Kokias žinias pranešti jums maloniausia?

Paprastas žinias, kokią nors įdomybę – pavyzdžiui, apie tai, kad žmonės sugeba gyventi kitaip ar sugalvoja itin originalių dalykų. Nestandartinis mąstymas, originalūs žmonių sprendimai ar jų elgesys labiausiai įsimena. Lietuvoje to labai trūksta. Domiuosi kompiuterinėmis technologijomis, naudojuosi įvairiomis elektroninėmis priemonėmis. Todėl buvau didžiai nustebęs, kai valdininkai piestu stojo prieš „Google“ sumanymą fotografuoti Vilniaus gatves. Kai žinai, kas tai yra, valdininkų noras prikibti ir žlugdyti iniciatyvą atrodo labai juokingas ir gluminantis.

– Kas jums turėjo didžiausią įtaką siekiant profesinio meistriškumo?

Neišskiriu darbo televizijoje iš kitų veiklos sričių, net ir buities. Nieko bet kaip nedarau – arba labai gerai, arba visiškai nesiimu. Mane taip tėvas auklėjo, ir man taip labai patinka. Tokio požiūrio šiandien pas mus labai trūksta. Daugelis dirba tik „apytikriai“ ir tik tam, kad niekas neprikibtų.

– Kaip jums atrodo, kokie Žinių vedėjai žiūrovams yra priimtiniausi?

Žiūrovai žiūrovams nelygu. Pasaulyje yra vienaip, Lietuvoje – kitaip. Iki šiol vis dar nerandu atsakymo, kodėl Lietuvoje nereikia profesionalumo, kodėl lemia mados, kodėl mes rengiamės kitaip, kodėl amžiaus kriterijai yra kitokie... Ar mūsų žiūrovai, ar kanalų valdytojai kitokie? Nežinau... Gal kada nors rasiu atsakymą...

– Jeigu jums tektų atrinkti Žinių vedėjus, pagal kokius kriterijus tai darytumėte?

Pagal pasaulyje priimtas taisykles – balsą. Tai svarbiausias kriterijus. Televizijai nereikia gražuolių ar nesimpatingų žmonių. Žinių pranešėjas turi būti neutralus, kad neatitrauktų dėmesio nuo skelbiamos informacijos. Skaityti gali išmokyti, bet balso tembro neišmokysi – arba Dievas jį davė, arba ne.

– Koks tas tembras turi būti?

„Mikrofoniškas“. Balsas vienaip skamba gatvėje, bet visai kitaip perėjęs tam tikrą techninį traktą – mikrofoną, garsiakalbį, laidus... Mikrofonas gražų balsą gali sugadinti arba priešingai – pažįstu nemažai rūkančių kolegių, kurių džeržgiantys balsai eteryje skamba kaip lakštingalų. Atrankos metu žmogų pasodina į kabiną prie mikrofono, ir komisija klauso, kas išėjo.

– Ar daug Lietuvoje „mikrofoniškų“ pranešėjų?

Yra išėjusių tam tikrą mokyklą, išlaikiusių bandymus. Tikras fenomenas – Marijus Žiedas. O šiaip dažniausiai vadovaujamasi kriterijumi „gražus arba negražus“.

– Ar tą meistriškumą galima išsiugdyti?

Patyliukais galima. Neseniai Žurnalistikos institute atsirado skaitymo meno disciplina. Dėstydamas ją studentams aiškinu, kad skaityti nereiškia pažinti raides. Tai kur kas daugiau. Studentai tuo labai stebisi. Iš šimto jaunosios kartos atstovų, manau, galėtų sužibėti kokios dvi žvaigždutės.

– Prieš tiesioginį eterį jaudinatės iki šiol?

Nerimo nejuntu, greičiau padidėja susikaupimas, savidrausmė. Mes rengiame dvi Žinių laidas – 18.45 val. ir 22 val. Natūralu, kad skaitydamas jas jautiesi kitaip. Galbūt suveikia bioritmai. Vėlų vakarą pajunti slegiantį fiziologinį slopinimą, kartu atsiranda didesnė klaidų rizika.

– Ar Žinių vedėjui įmanoma nereikšti emocijų?

Įmanoma, tačiau to nereikia. Kai emocijos nereiškiamos – neįdomu. Reikia mokėti jas reikšti sumaniai ir subtiliai. Tai savotiška meno sritis – turi kalbėti ne liežuviu, o galva, ir tada viskas bus gerai.

– Jūsų darbe dažnai nutinka netikėtumų?

Būna, tačiau per ilgus metus susiformuoja savotiška gelbėjimosi sistema, leidžianti staigiai reaguoti iškilus tam tikriems atvejams. Labiausiai jaudina nežinomybė, kai laida ar reportažas iki galo dar neparuoštas ir nesi tikras, ar išsisuksi iš padėties, ar teks tuščiai šypsotis. Bene daugiausia streso sukėlęs atvejis nutiko dar dirbant LTV.

Iki „Panoramos“ buvo likę aštuoniolika minučių. Pamaniau, kad laiko dar nemažai, todėl su kolegėmis ramiai sau rūkiau ir plepėjau. Staiga viena iš kolegių paklausė, ar man ne eteris. Pasirodė, kad iki jo liko tik trys minutės. O į studiją reikia nusileisti keturis aukštus. Šmėkštelėjo galvoje: trys minutės – tai ilgas reportažas. Tačiau bėgti negali, nes paskui kvapo neatgausi. Tad kolegė griebė drabužius, aš leisdamasis laiptais persirenginėjau. Prasidėjus laidai, pristačiau pirmąjį reportažą, per kurį grimuotoja spėjo mane nugrimuoti.

– Jūsų balsą neretai girdime ir žiūrėdami filmus, serialus...

Jau daugiau kaip tūkstantį filmų esu įgarsinęs. Tai visiškai kitoks žanras. Man tai – darbas sielai, labai jį mėgstu. Filmų garsinimas yra arčiau meno. Jei filmas – rimtas, garsinti jį yra didžiulis malonumas: gyveni kartu su aktoriais, įsitrauki į įvairias istorijas. Įdomiausi filmai – psichologinės dramos. Patinka, kai žmonės kalbasi, o ten, kur šaudo ir gaudo, – ne man.

– Koks vertėjas yra geras?

Kuris netrukdo žiūrėti. Gerai įgarsintas filmas toks, kur prioritetas – ne vertėjas, o filmas. Kartais mūsų vertėjai stengiasi geriau vaidinti už visas kino žvaigždes. Jiems kažkodėl norisi šalia Holivudo žvaigždžių pasirodyti – gal pavyks geriau sušnekėti. Vertėjas neturi vaidinti už aktorių. Tobulai pamėgdžioti aktoriaus nepavyks, tad geriau išlikti savimi, kaip pats kalbėtum herojaus situacijoje.

Geriau ramiau, negu perspausti. Kad vertėjas galėtų gerai versti, jis turi būti išgyvenęs ir meilę, ir neapykantą, ir nesėkmę ar netektį. Tokiu vertėju žiūrovas tikės labiau nei vaikišku balseliu rašytinį tekstą į garsinį transformuojančiu skaitovu. Didelė prabanga dirbti su partnere. Jei partnerė – stipri, bendrauti tarpusavyje filmo tekstu – didžiulis malonumas.

– Ar menate, kada pirmą kartą savo balsą panaudojote darbui?

Nemokamam darbui – dar vidurinėje mokykloje. Mūsų mokykla – dabartinė Karoliniškių gimnazija – sovietų laikais buvo „raudonai“ pažangi, t. y. nepriekaištingai vykdė visus partijos nurodymus. Todėl mes turėjome profesionalų kino teatrą, vidaus radiją, televiziją. Per radiją rytais skaitydavau Žinias. Tačiau tikrosios karjeros pradžia gal būtų galima laikyti vaikų darželį. Būdamas ketverių su puse jau sklandžiai skaičiau. Man auklėtoja leisdavo vaikams skaityti pasakas. Susodindavo ant kilimo, aš skaitydavau, o ji megzdavo. Man patiko.

– Vis dėlto tai, kad tuomečiame Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute studijavote elektroninės technikos inžineriją, byloja, kad diktoriumi nesvajojote būti?

Šią specialybę rinkausi dėl pragmatiškų dalykų. Tuo metu visus šiurpino įvykiai Afganistane, žinios apie žuvusiuosius. Labai nesinorėjo ten patekti, todėl stojai ten, iš kur neima į armiją. Man tikslieji mokslai gerai sekėsi, nepatiko perdėm ideologizuoti dalykai – istorija ir lietuvių literatūra.

– Baigęs institutą gavote paskyrą į ligoninę dirbti su medicinos aparatūra. Kaip patekote į televiziją?

Sužinojau, kad rengiamas diktorių konkursas, ir labai panorau išbandyti savo jėgas. Pirmiausia patekau į radiją. Radijas – įdomesnis žanras nei televizija. Man patinka ne afišuojami, o foniniai, paslėpti dalykai. Televizija – paviršinis, o radijas – dvasios menas. Jame ir galimybių daugiau. Kai tavęs niekas nemato, viską turi sutelkti į balsą. Skaityti eilėraštį ar pasaką vaikams – nuostabus ir sudėtingas žanras.

– Kai atsibos televizija, gal grįšite į radiją?

Mes rinkoje esame prekė. Tad manau, kad ne mes iš rinkos išeisim, o rinka mus išmes. Gerai, jei iš rinkos išstums rinkos dalykai, bet greičiau lems šiandien Lietuvoje viską lemiančios subjektyvios priežastys. Aš puoselėju dvi svajones: kad iki karjeros pabaigos pajusčiau televizijos, o iki mirties – Lietuvos gerėjimo tendenciją. Man nereikia gerovės, užtektų bent pajusti geryn vedančią kryptį. Net nežinau, kodėl pas mus televizija primityvėja – gal talentų ir pinigų trūksta...

– Malonu, kai jus atpažįsta?

Priklauso nuo situacijos. Kartais norisi visiškos laisvės, kai išeini ir niekam nekrenti į akį. Namie nuolat save turi drausminti. Tokį malonumą gali pajusti užsienyje, kur niekas tavęs nepažįsta.

– Ar, planuodamas atostogas, įvertinate šį aspektą?

Man tai nėra reikšmingas atostogų kriterijus, svarbiau – kur, kaip ir su kuo. Aš ir Vilniuje galiu pailsėti. Svarbiausia – kad tik galėčiau ramiai pabūti kartu su šeima.

– Kokios atostogos jums idealios?

Dviese su žmona. Vaikai – malonu, bet vargina. Kai daugiau žmonių, tenka labiau derinti interesus. Užtenka, kad darbe ir gyvenime esame diplomatai, per atostogas nori pats sau ponas pabūti.

– Tačiau jūsų sūnūs – jau ganėtinai suaugę...

Taip, jie jau neatostogauja su mumis. Vyresnysis Lukas – pirmo ekonomikos studijų kurso studentas Škotijoje, o jaunesniajam Simonui dar liko vieneri tarptautinio bakalaureato metai Vilniaus licėjuje.

– Ar šiapus ekrano jūs taip pat esate toks rimtas ir oficialus?

Kuris ekrano žmogus šiapus yra toks pats? Esu Jautis. Pagrindinė jo savybė – inercija. Jį sunku supykdyti ar išjudinti darbui. Tačiau kai supykdai ar išjudini, būna sunku sutramdyti. Beje, mėgstu humorą, tad leidžiu iš savęs šaipytis ir pats pasišaipau, žinoma, neperžengdamas ribos.

– Mėgstate smagius vakarėlius?

Ne iki žemės graibymo... Man patinka, kai vakarėlyje – koks šimtas žmonių: ištirpsti ir blaškaisi, bendrauji, su kuo nori. Ir patinka, kai kompanijoje – du. Nemėgstu tarpinių variantų, kai nesupranti, apie ką ir su kuo kalbėti. Bendravimas – dviejų žmonių pokalbis. O apie ką keturiems šnekėti?

– Ar jums patinka vilkėti kostiumą?

Kategoriškai ne. Tai viena iš priežasčių, kodėl man radijas patinka labiau. Megztinis, džinsai leidžia jaustis laisviau. Kostiumas – blogas dalykas. Jis varžo, įpareigoja ir yra papildomas dirgiklis.

– Ar tenka garderobu rūpintis pačiam?

Ačiū Dievui, ne. Tuo pasirūpina televizijos stilistai. Man tereikia nueiti į parduotuvę pasimatuoti. Kokiu kostiumu ir kokią dieną vilkėti, taip pat rūpinasi stilistai.

– Kuo užsiimate tą savaitę, kai nedirbate?

Dažniausiai buitiniais rūpesčiais. Mokslo metais Vilniaus universitete skaičiau skaitymo balsu paskaitas žurnalistams, tad reikėjo parašyti savo programą. Prie namų mes turime medžių, įvairių vaismedžių, šiltnamį, kur taip pat reikia mano pagalbos.

– Apie sodybą kaime nesvajojate, o gal jau turite ją?

Sodybos tikrai nenoriu. Ten reikia įdėti tiek darbo, jei nori, kad gerai atrodytų. Aš nesuspėčiau tiek važinėti, man greitai atsibostų. Jau geriau pas draugus į įvairias sodybas nuvažiuoti. Bent gali idėjų
pasisemti.

– Jums patinka meistrauti namuose?

Tuo užsiimu, kai neturiu kitų svarbių darbų. Viską galiu pasidaryti pats – ir santechniką, ir elektros darbus išmanau... Tik remontą patikiu profesionalams.

– Virtuvėje taip pat nesijaučiate beviltiškas?

Virtuvėje jaučiuosi blogai. Aš esu profesionalus valgytojas. Tačiau kulto iš maisto nedarau. Kulinarinės laidos man juokingos.

– Ar jau mėgavotės vasaros atostogomis?

Gal rugpjūtį... Tačiau dar nieko nesuplanavau. Planuoti atostogas ir sėdėti prie kompiuterio ieškant bilietų ar viešbučių – man didžiausias košmaras. Aš dievinu Nidą, Palangoje galėčiau stabtelėti nebent ledų nusipirkti. Man labai patinka mintis, kuri nuskaidrina bet kokias atostogas: žmogau, kad ir kur keliautum, visur sutiksi save.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pribloškiančios istorijos: kas iš tiesų vyksta oligarchų medžiotojų mokymuose (229)

Politiko Aleksejaus Navalno tyrimo apie galimas bendras vicepremjero Sergejaus Prichodkos ir...

Parama būstui įsigyti: daugelis net nežino, kad jau dabar gali ją gauti (59)

Viena iš trijų Idėjų Lietuvai – padėti jaunoms šeimoms įsigyti būstą. Vyriausybės...

Pratęsimą išplėšę rusai tapo olimpiniais ledo ritulio čempionais nuo triumfo vokiečius skyrė minutė (566)

Olimpiniame ledo ritulio turnyre vokiečių pasaka galėjo suspindėti olimpiniu auksu ir juos nuo...

Suomijoje miško įsigiję lietuviai: mažėja darbo jėgos (65)

Lietuviško kapitalo įmonė „Skogran“ privatizavimo konkurse įsigijo trijų valstybinių...

Vietoje brangių viešbučių – originali alternatyva keliautojams (18)

Įsivaizduokite. Šiltas mobilus namelis kalnų slidinėjimo trasoje. Arba paplūdimio kabina...

Bioritmų testas: per 5 minutes sužinokite savo chronotipą ir idealų dienos režimą (1)

Garsus JAV gydytojas somnologas Michaelas Breusas išskiria keturis pagrindinius chronotipus:...

Rusija išgirdo lemtingą sprendimą: priimta į olimpinę šeimą, bet uždaryme žygiuos be savo vėliavos (155)

Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC) nusprendė, kad priims Rusijos olimpinį komitetą (ROC)...

Kaip pačiam paruošti žemę pomidorų daigams (10)

Daugeliui kuo puikiausiai žinoma, kad norint džiaugtis gausiu pomidorų derliumi būtina paruošti...

Sinoptikė: atrodys šalčiau, nei rodo termometrai (26)

Savaitgalį ir kitą savaitę orai bus šalti, o kai kuriomis dienomis dėl vėjo sukeliamos...

Internautus prajuokino Kim Kardashian nuotraukos: sporto salėje praleido pernelyg daug laiko? (4)

Sporto salės Kardashian. Taip internautai vadina šiuo metu it virusas plintančias nuotraukas,...