– Ar įmanoma nūdienoje nedejuoti ir nesiskųsti kuo nors?

Vien plepėjimas apie krizę jau duoda krizę. Kaip gali žmonės mažiau dejuoti, jei jau radiją kas rytą įsijungi ir girdi, kad kas antras žodis – krizė. Kaip diena, taip naujiena. Pasiklausai vienos, pasiklausai kitos – ir galiausiai nieko nebesupranti, kur visi einame. Baisiausia, kai nebegali pasitikėti savo valstybe ir valdžia.

– Jūs pergyvenote nemažai įvairių valdžių ir laikų? Kas tąkart padėjo ištverti?

Taip, mačiau visko. Pergyvenau sunkiausius karo, pokario laikus. Vilnių atstatėme savomis rankomis nešdami akmenis. Nebuvo tuomet jokių ekskavatorių. Tačiau tuomet viskas buvo kitaip. Tai ne nostalgija, tiesiog tada buvo tvarka, ko nėra dabar.

Dabar nesi tikras dėl nieko. Kokia bebūtų tvarka buvusi, bet ji buvo. Buvom pajungti, darbe – cenzūra, bet nors materialine prasme žinojai, kada ir ką tau mokės, ir ką tu mokėsi. Gyvenau prie Smetonos, kur vyravo absoliutizmas, bet buvo stabilu. Mano tėvai buvo aktoriai, tad teko mokytis įvairiose mokyklose Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje, Joniškyje. Šiame mieste mūsų gimnazija buvo netoli stoties, tad matėme vokiečių ešelonus, judančius į Leningradą. Tada buvo badas.

Įsivaizduokite, net karo metu nei stogai varvėjo, nei langai trūkinėjo. O dabar kas dedasi? Tik belieka žvakes pirkt. Pradėsiu supirkinėt žvakes, nes nežinau, kas bus po Naujųjų metų. Niekas nebeaišku. Kas padėjo išverti? Tik humoras. Ir dabar į viską žiūriu su humoru. Jau nebegraudu, o juokinga.

– Visgi kas daugiau esate – pesimistė ar optimistė?

Koks čia žmogus gali būti optimistas, kai visa tai šalia tavęs dedasi. Nors nesu ir pesimistė, daug ką mačiau gyvenime. Džiaugiuosi tik viena – kad jau pensininkė. Kaip bebūtų, vis tiek visos pensijos neatims. Kiek gi gali mažinti, jei žmogui jau 82 metai. Jei sumažins, tai pajudins tą, ką turiu ant grabo. (Juokiasi.) Džiaugiuosi, kad man nebe daug liko, kad jau greitai išskrisiu iš šio pasaulio.

– Tačiau esate pažadėjusi dar vieną knygą parašyti. Ar kūrybinis procesas jau pajudėjo?

Galima sakyti „taip“. Pradėjau jau trečią savo knygą. Tiesą sakant, dar tik turiu apmatus, apie ką rašysiu. O tai yra svarbiausia. Viena leidykla jau seniai mane klibina, kad greičiau pradėčiau. Nežinau, kada tiksliai tai bus. Dabar tariamės, bet labai nemėgstu tų datų ir terminų. Bet kad mane taip spaudžia, tai gal iki Naujųjų arba po jų ir pradėsiu viską.

– Kuo labiausiai Jus džiugina, o gal daugiau yra dalykų, kurie piktina?

Ne piktina, o graudina, kai matai tą neteisybę. Nors teisybės gyvenime niekada nebuvo ir nebus. Tačiau ji gali būti mažesnė, gali būti didesnė. O džiaugiuosi bendravimu ir susitikimais su žmonėmis. Greit važiuosiu į Panevėžį, po to – į Tauragę. Žmonės skambina ir reikalauja susitikimų. Pusantros valandos iššneku scenoje stovėdama, vadinasi, energijos dar daug turiu. Tad turbūt negreit išeisiu Ten, o ir neturiu, kada išeiti. Tiek yra visokių reikalų, dar reikia dantis susitvarkyt. Vis atidėlioju, nes tikiuosi, kad nesuspėsiu. (Juokiasi.)

– Ar, išskyrus būsimą knygą, turite dar kokių svajonių?

Vienintelė mano svajonė – kad Lietuvoje rastų naftą ir „gazą“. (Kvatojasi.) Gal tada būtų lengviau, bet turbūt bergždžias reikalas, nes tada patys lietuviai vienas kitą apvogtų. Kažkaip pripratome prie vagysčių, nebegerbiame vienas kito, tik ir taikomės ką pagriebt. Nežinau, kodėl taip. Nejaugi mūsų tauta tokia nevieninga? Prisimenu Baltijos kelią...Dieve, kokia šviesi valanda tuomet buvo. Po to išvažiavau į Ameriką, kuri jokio įspūdžio nepaliko. Už jokius pinigus ten nenorėčiau gyvent, net ir dabar, jei būčiau jauna.

– Kodėl, juk daugelis apie tai tik svajoja?

Atitolę ten vienas nuo kito. Kad ir kiek visko apkeliavau, vis tiek myliu savo žemę. Visokios „floridos“ ir „palm byčiai“, atsiprašant, man yra šūdo vietoje. Kai išvažiavau 1989-aisiais ten, svajojau, kaip kuo greičiau iš ten išvažiuočiau, nes nuobodu ir bjauru darėsi į viską žiūrėti. Žodžiu, esu velniška patriotė.

Pavyzdžiui, tik Vasario 16-oji man yra šventė. Kovo 11-oji manęs nežavi, nes po jos manėme, kad atsigausime, o še tau. Dabartinė betvarkė mane kankina. Kai kurie įstatymai tokie kvaili, kad net juokas neima. Tik vieną viltį turiu, kad naujasis prezidentas, koks jis bebūtų, pareikalaus daugiau galios. Gal dar bus blogai, bet gal nors padėtis stabilizuosis.

– Ar jūsų gyvenime viskas „sudėliota į lentynėles“?

Gyvenu pagal grafiką, galima sakyti. Susitikinėju su žmonėmis, skaitovais, filmuojuosi laidoms, bendrauju. Jau daugelį metų keliuosi anksti, pusę septynių ryto. Įsijungiu radiją ir dieną naktį klausau. Ginčijuosi, tariuosi su savimi. (Juokiasi.) Jau seniai viena gyvenu, tad kasdien vyksta dialogas su savimi.

Šiaip mėgstu vienumą. Gal todėl, kad visas gyvenimas praėjo triukšme. O kai netekau vyro prieš penkerius metus, visai pasinėriau į ją. Bet ilgai vienai būti neišeina. Visi nori pasikalbėt arba susitikt. Bet man nedaug liko, tai duoda optimizmo. Biologija yra biologija. Su šiuo reikalu jau susitaikiau ir nieko nebijau. Jau seniai esu pasiruošusi viskam.