„Netgi pradėjau kepti blynus, virti šaltanosius ir vėl prisiminiau mezgimą“, – juokiasi žinoma kalbininkė, dėstytoja. Ir linksmai priduria: „Matyt, močiutės sindromas.“

- Su kokiomis mintimis grįžote po atostogų į darbą: „Kaip greitai jos pabėgo“ ar „Ir kas tas atostogas sugalvojo“?

Kai atostogos prasideda, aš vis ateinu į darbą, vieni reikalai, kiti. O paskui, kai jau reikia grįžti, galvoju: būtų dar taip gerai namuose pabūti. Ir to dar nepadariau, ir to, žiūriu, paskutinę savaitę nė namo nesuspėjau iššveisti.

Šį kartą taip išėjo, kad daugiau po namus sukiojomės. Vyras atostogavo tik dvi savaites, visokių darbų buvo susikaupę. Yra anūkė, kuri dabar užima visą laiką. Nuo pat ryto ji tavo glėbyje, ant tavo kelių ir vakare nepaleidžia, kol užmiega.

Anūkei Kunigundai dveji su puse. Keistas vardas, kilęs iš Mažosios Lietuvos. Buvo pamirštas kurį laiką. Sūnus parinko. Man atrodė nieko, palaikiau sūnų, bet mano vyras buvo nepatenkintas, informacijos apie jį visą naktį ieškojo. Dabar apsipratome, vadiname ją Gunde.

- Kaip Jums, žemaitei iš Laukuvos miestelio, sekėsi bendrinės lietuvių kalbos išmokti?

Nebuvo taip paprasta ir lengva, žemaičių tarmė gerokai skiriasi nuo bendrinės kalbos. Mokykloje mūsų lietuvių kalbos mokytoja, ne žemaitė, buvo labai tolerantiška ir nedrausdavo kalbėti žemaitiškai, kaip pasitaikydavo kitose mokyklose. Ji mus įpratino, kad vienas dalykas kalbėti per pamoką, viešai, su mokytojais, o kitas – per pertrauką, namuose. Tai vėliau labai padėjo.

Vis dėlto atvažiavusios studijuoti į Vilniaus universitetą manęs laukė pirmas krikštas, kai docentas Aldonas Pupkis pareiškė: jei ir ketvirtame kurse taip kalbėsi, neišlaikysi egzamino. Einu nusiminusi ir sutinku profesorių Aleksą Girdenį, taip pat žemaitį, pasiguodžiu, kad nemoku kalbėti. Jis patarė klausyti, kaip suvalkiečiai kalba. Ir išmokau, ne idealiai, bet neblogai.

- Tikriausiai grįžusi į gimtuosius namus išsyk imate kalbėti žemaitiškai?

Taip. Kartais mama, stengdamasi prisitaikyti, bando šnekėtis bendrine kalba. O man taip nesinori užmiršti tos leksikos, to skambėjimo. Kai buvau studentė, iš Žemaitijos parvažiavusi į Vilnių, išlipusi iš autobuso pirmą minutę nesuprasdavau, ką žmonės šneka. Važiuojant į Laukuvą, apie Raseinius išgirdus žemaičių tarmę galvoje kažkas persiversdavo, pajusdavau – jau namai.

Prie oro dar niekaip nepriprantu, Žemaitijoje jis kitoks, nors 80 kilometrų nuo jūros, vėjas jį atpučia. Vilniuje man ir per šalta, ir per karšta, matyt, netapsiu tikra vilniete. Šaknys yra Laukuvoje. Ten jautiesi kaip namuose, o Vilniuje kaip darbe. Atvažiuoji, dirbi visus metus, o namo sugrįžti tik retkarčiais. Šaknys žmogui nepaprastai svarbios. Galbūt jas labiau pradedi jausti su metais.

- Ar vis dar esate įsimylėjusi lietuvių kalbą?

Taip, o ką darysi. Yra toks bjaurus žemaitiškas posakis, bet perfrazuosiu jį į bendrinę kalbą – į balą puolęs sausas neliksi, tai taip ir yra. Baigiant mokyklą visi klausinėjo, kur stosiu, o aš sakydavau, kad į matematiką arba mediciną, todėl su manimi papildomai dirbo fizikos, chemijos mokytojai, ir vienas, ir kitas dalykas man labai patiko.

O galvojau apie klubininkystę Klaipėdos konservatorijoje, net siuntimą iš kultūros namų turėjau. Nuvažiavau, bet man labai graži pasirodė liaudies teatro režisūra ir aš į ją padaviau dokumentus. Viskas ėjosi gerai, išskyrus režisavimą. Tada man pasiūlė stoti į lietuvių kalbą ir režisūrą, bet aš atšoviau: per pusę nesimokysiu. Jei jau lietuvių kalba – važiuosiu į Vilniaus universitetą.

Po metų taip ir padariau. Ir nė kiek nesigailiu. 12 metų dirbau televizijoje, išbandžiau ir žurnalisto, ir laidų vedėjo duoną. Gal taip ir reikėjo, kad neįstočiau į režisūrą ar klubininkystę. Nors tada atrodė gražu, grįžti atgal į savo kultūros namus viskam vadovauti. Kita vertus, tai, ko mokiausi prieš stodama, parengiamuosiuose konservatorijos kursuose, gyvenime pravertė.

- Ar kasdieniame darbe nepritrūksta poezijos?

Kalbos baruose taip pat gali pasirinkti, mano kryptis – retorika, ji man įdomi, įdomi stilistika. Mokslinį darbą rašiau iš reklamos, kurios išraiškos priemonės tokios įvairios. Tai tikrai ne sausas kalbininko darbas kablelius dėlioti. Kai skaitau tekstą, aš jų net nematau. Man vis tiek svarbiau esmė. Reklama juk tokia įdomi, poezijos ir čia gali kuo puikiausiai surasti.

- Kokios lietuvių kalbos bėdos Jums labiausiai kelia nerimą?

Jos yra nuolatinės. Skaitau kursą studentams, kaip bendrinės kalbos kūrėsi ir vystėsi Europoje. Iš senųjų Europos šalių pirmoji gramatika parašyta ir 1492 m. patvirtinta karalienės įsakymu Ispanijoje, paskelbta valstybine, bendrine kalba. Beje, kaip ir lietuvių kalba, vienos tarmės – kastilų – pagrindu. Tai buvo prieš 500 metų.

Lietuvoje bendrinės kalbos norminimo pirmasis etapas buvo 1901 m. J. Jablonskio parašyta lietuvių kalbos gramatika. Tuo metu JAV gyvenantys lietuviai, pamatę, kad Lietuva dar neturi gramatikos, paskelbė konkursą. J. Jablonskis truputį patvarkė Petro Avižienio sukurtą gramatikėlę mokinukams, teikė konkursui ir jį laimėjo.

1922 m. pasirodė J. Jablonskio parengta, patobulinta gramatika. Ją privaloma patvirtino Švietimo ministerija. Tai ir buvo bendrinės kalbos, sudarytos vakarų aukštaičių tarmės pagrindu, pradžia Lietuvoje. Tad, palyginti su kitomis šalimis, lietuvių bendrinė kalba yra dar labai jauna. Dėl to ir kyla problemų.

Mūsų galvose nėra supratimo, kad viešai kalbėdami turime laikytis nustatyto kalbos standarto, o namuose galime šnekėti taip, kaip norime. Jeigu mūsų šeimoje nebūtų vien lituanistai, ir mes kalbėtume ne bendrine kalba. Nors aš gailiuosi, kad sūnaus neišmokiau žemaitiškai, bet nebuvo kaip, jis kalba taisyklingai nuo mažens. Marčią, jei ką nors ne taip pasako, pataisau.

Blogiausia, kad iš pačių kalbininkų tarpo kyla judėjimas, kad nereikia kalbos reglamentuoti, prižiūrėti, norminti. Tokie vieši pareiškimai daro didelę žalą, mokytojai jau skundžiasi, kad tokių kalbų prisiklausę mokiniai ima rašyti nekreipdami dėmesio į taisykles. Jei visi ims kalbėti puskalbe, pasikeis sintaksė, niekas nebetaisys klaidų, kalba gali mirti labai greitai.

Viskas yra valdininkų, Švietimo ir mokslo ministerijos rankose. Reikėtų tik mūsų komisiją uždaryti, universitetuose dar daugiau programų anglų kalba įvesti, kokį institutą uždaryti ir nedaug betrūktų. Mokyklose jau dabar nuo penktos klasės dvikalbis mokymas, kišama svetima kalba, svetimas mąstymas.

- Kokias grėsmes lietuvių kalbai kelia auganti emigracija?

Jeigu peržvelgsime Lietuvos istoriją, emigracijos bangų buvo daug. Bet atsilaikėme. Tie, kurie išvažiuoja studijuoti, dauguma tikriausiai grįš. Jie, nors ir mokosi savo specialybės dalykų svetima kalba, mąsto vis dar lietuviškai.

Blogiau su tais, kurie išvažiuoja laimės ieškoti ir neplanuoja grįžti. Jie gimtosios kalbos atsisako greičiausiai, net šeimoje stengiasi nekalbėti lietuviškai, manydami, kad tik taip svetimoje šalyje sukurs savo vaikams ateitį. Toks jų supratimas, nieko nepadarysi.

Kartais manęs klausia užsienyje gyvenantys lietuviai, kaip dokumentuose užrašyti lietuviškus vaikų vardus. Aš patariu apsvarstyti, ar savo ateitį jie sieja su kita šalimi, ar su Lietuva. Jei su kita, nėra prasmės tą vardo lietuviškumą saugoti.

- Ar pavyksta išvengti su darbu susijusių temų, kai namuose visi lituanistai?

Ne, niekaip neišeina. Būna, susėdame, šnekamės apie kokius nors buitinius dalykus, bet, žiūrėk, ir vėl apie darbą pokalbis pasisuka. Sūnus Marius ir marti Anželika doktorantai. Sūnus pasirinko etnolingvistiką, turinčią sąsajų su tautosaka, literatūra, mitologija. Su juo būna visai įdomu padiskutuoti platesne tema. Marti gilinasi į slavizmus, sudėtinga sritis. Vyras Antanas dirba Vilniaus universitete, yra Filologijos fakulteto dekanas. Gražiausios diskusijos mūsų šeimoje vis dėlto būna apie kalbą.

- Apsidžiaugėte ar nuliūdote, kad sūnus pasuko tuo pačiu keliu kaip ir tėvai?

Niekur kitur jis negalėjo nueiti. Juk užaugo tokioje aplinkoje. Jo krikšto tėvas kalbininkas Arvydas Vidžiūnas, mūsų geras draugas, visada jam buvo autoritetas. Mes sūnaus neorientavome, pats pasirinko humanitarinį profilį mokykloje. Linko ir į istoriją, turėjo gerą mokytoją, galvojome, gal šį dalyką rinksis.

Bet Marius parėjo ir sako: padaviau prašymą į lietuvių. Gal ir gerai, kai šeimoje yra profesinis tęstinumas. Didžiulė biblioteka sukaupta, visos knygos po ranka, imi ir skaitai. Tokios šeimyninės specialybės dinastijos suformuoja asmenybes. Sprendžiu pagal savo studentus, tie, kurie pasirinko tą pačią profesiją kaip ir jų tėvai, turi daugiau žinių, tam tikrą mąstymą.

- Galbūt ir Jūsų anūkė, gavusi tokį gražų lietuvišką vardą, pratęs kalbininkų dinastiją?

Visko gali būti. Nuo mažens yra po universitetą vedžiojama. Vieną savaitgalį važiavome visi į Anykščius, į renginį, kur buvo tarmiškai skaitomas „Anykščių šilelis“, aš taip pat skaičiau. Ir mažę kartu pasiėmėme. Ji taip rimtai gidės klausėsi, kai po A. Vienuolio muziejų vaikščiojome. Kas žino, gal ir užsifiksuos kažkas jos galvelėje? Marius daug prisimena iš ankstyvos vaikystės.

- Kaip supratau, esate tradicinė močiutė, kuri mezga anūkėlei kojinytes, švarkelius ir suknytes...

Jai gimus mano gyvenimas visiškai pasikeitė. Kai aš augau, mano senelių nebebuvo gyvų, tai net neįsivaizdavau, ką tai reiškia. Galvojau, kad gimus anūkei, kadangi gyvena su mumis, atliksiu savo kaip močiutės pareigą. Bet ji taip prie manęs prisirišo. Ir miega kartu, ir aprengti ją aš turiu.

Toks didysis trukdis pasidarė, visur paskui mane laksto. Ir viską leidžiu, ir palepinu. Vyras man sako, kad su Marium aš niekada taip nežaisdavau. Tikrai, buvau griežta: galima, negalima, atstok, aš dirbu, patylėk, štai tau knyga, ir viskas. Dabar laisvos lieka tik naktys.

Dar įdomus dalykas: niekada nemėgau daryti valgyti, kaip ir visi užsiėmę žmonės. Nebuvo laiko, todėl dažniausiai nupirkdavau kokį pusgaminį, kad būtų greičiau. Išeidavau ankstybėje, kai dirbau televizijoje, parei­davau jau naktį. Kai atsirado mažoji, pradėjau rinkti receptus, prisiminiau, kaip kepti blynus, užmirštus nuo Mariaus vaikystės. Net šaltanosių, virtinukų su mėlynėmis, išviriau. Pyragus kepu. Sūnus stebisi: kas tau, mama, darosi? Vyras juokiasi: tiek metų pragyvenome, nežinojau, kad tu gaminti moki.

- Kaip suspėjate namuose susitvarkyti, turite nemažą ūkį?

Viską darome patys. Gyvename savo name netoli Vilniaus, turime 15 arų sklypą, dar 3 hektarus žemės ir joje iškastą ežeriuką. Reikėjo tvora aptverti, pavasarį 200 eglaičių pasodinome, ąžuolų, beržų. Kas savaitę reikia žolytę nupjauti, šį darbą dalijamės su sūnumi, nes vyras labai užimtas, o dar daržai, gėlynai. Sekmadieniais dviejų aukštų namą tenka sutvarkyti.

Kadangi turime du šunis, tris katinus (du priglausti), papūgų, akvariumą, žaltį, pilna plaukų, plunksnų, grūdų. Darbų tiek, kad jokiam sportui nebelieka laiko ir nėra poreikio. Vyras nueina į sporto klubą ir paskui skundžiasi, kad viską skauda. O aš jam sakau: palakstyk laiptais su šluota, dulkių siurbliu, dar ne taip skaudės.

Ir po to, kai visą savaitgalį daržus ravi, tenka savo išvaizda pasirūpinti, nes pirmadienį reikia eiti į darbą. Kartais ir iki pirmos ar antros valandos nakties užtrunku. Viską darau pati. Nagus susitvarkau, veidą. Išmokau dirbdama televizijoje ir nusigrimuoti, ir pasidažyti. Tik plaukus savai, seniai pažįstamai kirpėjai patikiu.