aA
Ką reiškia pavogti literatūros kūrinį? Nurašyti, perrašyti, perfantazuoti? Juk ir rašantieji, ir rašytojai vartoja tuos pačius žodžius, žodines struktūras, naudoja tas pačias temas. Riba tarp svetimos idėjos panaudojimo ir jau kriminaliniu nusikaltimu laikomo plagiato pasaulinėje literatūroje visada buvo ir tebėra labai subjektyvi.
Plunksna
© Shutterstock nuotr.

Tarkim, jei rašytojas, gausiai naudodamas svetimas citatas, siekė sukurti naują prasmę, jis niekuo nenusikalto. Priešingas atvejis: jei rašytojas sąmoningai atkūrė anksčiau egzistavusį tekstą ir pasirašė jį savo vardu, čia jau niekas neginčys – tai neabejotinas plagiatas. Atrodytų, paprasta ir savaime suprantama, tačiau prireikus teisiškai išdėstyti, pagrįsti ir įrodyti tai gana sudėtinga, nors – negalima paneigti ­­– lygiai taip pat svarbu ir aktualu.

Daugelis pasaulinės literatūros klasikų anaiptol nesibodėjo skolintis. Kodėl ne, jei tai tik į naudą? Štai Jeanas Baptiste’as Molière’as, žymiausias prancūzų klasicizmo satyrinės ir socialinės komedijos kūrėjas, į savo pjesę „Skapeno klastos“ iš Cyrano de Bergeraco perkėlė beveik visą sceną, o jeigu jam dėl to buvo priekaištaujama, atsakydavo: „Savo rūdą kasu visur, kur tik ją aptinku.“

Dar garsesnis autorius Williamas Shakespeare’as, ne sykį kaltintas dėl vienos scenos, kurią buvo nurašęs nuo kito dramaturgo, atšovė dar šiurkščiau: „Tai mergšė, kurią aš radau purve ir atvedžiau į aukštuomenę.“ Tokio principo jis laikėsi visą gyvenimą, savo pjesėms siužetus ir personažus ėmė iš visur ir tik labai retais atvejais nurodydavo šaltinius. Beje, ir savo autorytės saugojimu nelabai rūpinosi – bet kas galėjo išspausdinti jo kūrinius savo vardu ir nemokėti jam jokio honoraro.

O Johannas Wolfgangas von Goethe, visai nevertinęs originalumo, sykį savo sekretoriui Johannui Peteriui Eckermannui pasakė: „Daug dabar kalbama apie originalumą, tačiau ką tai reiškia? Vos mums gimus, pasaulis ima mus veikti ir tai tęsiasi iki pat mūsų gyvenimo pabaigos. Ką gi mes galima pavadinti grynąja savo savastimi, išskyrus energiją, jėgas, troškimus?“

Jo požiūrį puikiai atskleidžia ir kita proga išdėstyta mintis: „Mano Mefistofelis dainuoja iš Shakespeare’o paimtą dainą, o kodėl jam taip nepasielgus? Kodėl aš turėčiau kankintis ir išgalvoti savąją, kai šekspyrinė man itin tinka ir kalba apie tai, ko reikia? Ir todėl jei net ir mano „Fausto“ prologas turi panašumų į Jobo knygos įžangą, tai irgi puiku, ir mane už tai reikia girti, užuot peikus.“ Vokiečių klasikas tikėjo kultūrinio universalizmo galia, jautė, kad kultūra yra absoliučiai bendra ir ja dalytis – akivaizdus pranašumas, o ne smerktina nuodėmė.

„Alexandre’as Dumas ir Ko“

Kitaip manė gerokai vėliau gyvenęs ne toks garsus, bet gana gerai visiems žinomas vienas produktyviausių pasaulio rašytojų, sukūręs apie 500 įvairiausio žanro kūrinių, Alexandre’as Dumas (tėvas; 1802–1870). Savo vardu jis paskelbė vieno laivo gydytojo romaną „Banginių medžioklės laivai“, kurio rankraštį jo buvo prašyta tik suredaguoti.

Po 14–18 valandų per dieną dirbęs A. Dumas rašė labai greitai ir turėjo daugybę bendraautorių, kaip buvo įprasta to meto literatūrinėje aplinkoje. (Victoras Hugo, George Sand, Stendhalis ir Honoré de Balzacas irgi mielai naudojosi kitų rašančiųjų paslaugomis.) Tačiau A. Dumas visus darbus pasirašydavo tik savo vardu: juk vien jo vardas duodavo maždaug pusantro karto didesnį honorarą, o knygos buvo perkamos gerokai noriau.

Tai buvo naudinga ir jo bendraautoriams – jie gaudavo tokius honorarus, apie kuriuos, rašydami vieni, ir svajoti nebūtų galėję. Vis dėlto A. Dumas buvo kaltinamas plagijavimu ir svetimų kūrinių pasisavinimu. Jeanas Baptiste’as Jacquot (Eugène’as de Mirecourt’as) net išleido brošiūrą „Fabrique de Romans: Maison Alexandre Dumas et Compagnie“ (liet. „Romanų fabrikas: Namai „Alexandre’as Dumas ir Ko“), kurioje rašytojui buvo metamas visas glėbys kaltinimų.

Kad ir kaip ten būtų, kelkimės į mūsų dienas. Čia irgi nestokojama labai panašių, kartais tragikomiškų išmanaus romano siužetą primenančių istorijų. Štai 1999 m. ispanų literatūros klasikas ir Nobelio premijos laureatas Camilo José Cela (1916–2002) netikėtai buvo apkaltintas plagijavimu. Atrodytų, kas iš paprastų mirtingųjų būtų drįsęs užgauti visų pripažintą ir mylimą ispanų literatūros grandą?

Visų Ispanijos literatūros premijų laureatui ne juokais grėsė šešeri metai nelaisvės. Tai buvo didžiausias literatūros skandalas po garsiojo gerokai anksčiau įvykusio precedento, kai kitas Nobelio premijos laureatas Michailas Šolochovas taip pat sulaukė rimtų kaltinimų dėl romano „Tykusis Donas“ vagystės. Deja, ten teismu net nekvepėjo, o apie kitą šio romano rašytoją Fiodorą Kriukovą, tariamai bent iš dalies tikrąjį „Tykiojo Dono“ autorių, Vakaruose buvo išleistos kelios knygos. Ir tik visai neseniai, pasitelkus kompiuterinę teksto analizę, buvo įrodyta, jog F. Kriukovas čia niekuo dėtas – tikrasis romano „Tykusis Donas“ autorius yra M. Šolochovas.

Grįžkime prie C. J. Celos plagijavimo istorijos, primenančios intriguojantį romaną. Mažai kam žinoma Galicijos, iš kur kilęs ir pats autorius, rašytoja, nedidelio Ispanijos miestelio literatūros mokytoja María del Carmen Formoso Lapido apkaltino Nobelio premijos laureatą, daugybės romanų autorių plagijavimu. 1994 m. pavasarį M. del Carmen Formoso Lapido nusiuntė savo romaną „Carmen, Carmela, Carmiña“ į vieną svarbiausių Ispanijoje literatūros konkursų, kurį organizavo leidykla „Planeta“. Prieš tai ji savo autoriaus teises užregistravo Generaliniame intelektinės nuosavybės registre.

Konkurso premijos M. del Carmen Formoso Lapido nepelnė – ji atiteko ispanų literatūros klasikui C. J. Celai už romaną „La cruz de San Andrés“ (liet. „Šv. Andriejaus kryžius“). Po kelerių metų M. del Carmen Formoso Lapido viename savo miestelio knygyne ėmė ir, tikėdamasi „iš autoriaus pasimokyti, kaip reikia rašyti“, nusipirko premijuotąjį C. J. Celos romaną. Prieš tai perskaitytas trumpas aprašas ant aplanko jai pasirodė „keistai pažįstamas“. Ji garbino savo žemietį, prilygino jį Salvadorui Dali ir Pablo Picasso, tik literatūroje. Tačiau perskaičiusi romaną rašytoja apstulbo.

Nobelio premijos laureatas ne tik panaudojo jos kūrinio sumanymą, struktūrą ir personažus, veikiančius toje pačioje aplinkoje ir epochoje, bet ir pasisavino ištisus jos romano gabalus ir frazes, tik, žinoma, perrašė viską savo stiliumi. Įkalbėta sūnų, M. del Carmen Formoso Lapido padavė ieškinį dėl plagiato į teismą. Barselonos teismas nustatė, kad abiejuose kūriniuose išties esama „siužeto, romanų veiksmo vietų, taip pat epochos, kurioje veiksmas vyksta, sutapimų, kartojasi kai kurios situacijos ir epizodai“.

Tačiau, teismo sprendimu, šios aplinkybės ir realijos (gyvenimas, šeima, vienatvė, seksualumas, mirtis) kartojasi daugelyje literatūros kūrinių, tad bet kokie šių tekstų sutapimai gali būti atsitiktiniai. O kadangi jie netekstiniai, jokio pakankamo pagrindo teisiškai persekioti C. J. Celą ir kaltinti jį plagijavimu nėra. M. del Carmen Formoso Lapido, išgirdusi nuosprendį, pareiškė, kad teismas, nors ir pripažino jos intelektinę autorystę, vis dėlto „įteisino piratinę teisę plagijuoti“ ir neišdrįso paliesti Nobelio premijos laureato.

M. del Carmen Formoso Lapido tebebuvo įsitikinusi, jog visai įmanoma, kad patį C. J. Celą apmulkino leidykla „Planeta“, pareiškusi, kad įsigijo M. del Carmen Formoso Lapido romano autoriaus teises, ir visa, ką jam reikia padaryti, tai perrašyti romaną taip, kad jis taptų aukščiausio lygio kūriniu. Veikiausiai rašytojas taip ir padarė, nemanydamas, kad elgiasi neteisėtai, nors tai, M. del Carmen Formoso Lapido nuomone, amoralu. Šią „kas galėtų paneigti“ tipo versiją patvirtintų ir tai, kad, gavęs Nobelio premiją (1989), C. J. Cela pareiškė, jog jis, kaip rašytojas, išsisėmė, pavargo ir visam laikui meta rašyti.

Ir iš tiesų iki „Šv. Andriejaus kryžiaus“ pasirodymo rašytojas nieko reikšmingo nesukūrė. O „Planeta“ seniai svajojo savo laureatų gretose turėti garsiausią šiuolaikinį ispanų rašytoją, tad turbūt lengvai sugundė senstelėjusį kūrėją, pasiūliusi atgaivinti vieną nežinomo pradedančiojo literatūrinį pusgaminį ir „grįžti į literatūrą“. Kad ir kaip ten būtų, nei C. J. Cela, nei „Planeta“ nekomentavo šio nemalonaus incidento. O po kelerių metų garbaus amžiaus rašytojas mirė. Deja, jis – ne paskutinis Nobelio premijos laureatas, įsitraukęs į plagijavimo skandalą.

Plagiatas – „vaiko pagrobimas“

Labiausiai šiuo požiūriu, regis, nesiseka italams. Kažkada paaiškėjo, kad dramaturgo ir prozininko Luigi Pirandello (1867–1936) vėlyvuosius romanus iš dalies parašė jo sūnus, o garsiojo poeto Eugenio Montale (1896–1981) recenzijas, gausią eseistiką ir literatūrinius straipsnius viename prestižiškiausių Italijos laikraščių „Corriere della Sera“ Nobelio premijos laureato vardu rašė amerikiečių rašytojas Henry Furstas, italų literatūros žinovas ir aktyvus tenykščių laikraščių bei žurnalų bendradarbis.

Kilus nemenkam ir labai nemaloniam skandalui, niekas iš žurnalistų, leidėjų ar rašytojų net nesuabejojo, kad E. Montale savo eilėraščius rašė pats, tačiau visą savo dėmesį sutelkė ne į poeto poelgį, o į autoriaus teisių ribų ir pačių teisių problemas. Šiuo atveju juk vogta nebuvo – tiesiog susitarus apmulkinta patikli skaitytojų bendruomenė, net neįtarianti, kad tekstas, kurį ji priskiria garsenybei, išties yra kito autoriaus.

Dviprasmis ir gana nuosaikus visuomenės požiūris į plagiatą aiškintinas tuo, kad tiek autorinio originalaus kūrinio, tiek ir plagiato idėja atsirado vienu metu. XV a., ėmus spausdinti knygas, jų perrašymas buvo gyvybiškai reikalingas: sklindantį per rankas tiražą sudarė perrašytos, o ne spausdintos knygos. O perrašytose knygose autoriaus pavardė dažniausiai prapuldavo (ji tiesiog nebūdavo svarbi).

Tokia situacija tęsėsi iki pat XVII a. pabaigos, kai autoriai susirūpino, kad išspausdintos knygos viršelyje atsirastų jų pavardė. Beje, žodis plagiatas kilęs iš lotyniškojo plagiary, kuris reiškia „vaiko ar vergo pagrobėjas“, tačiau ši reikšmė buvo atsimenama tik iki XVII a. pabaigos, kai plagiatu jau imta vadinti literatūros kūrinio vagystė.

Rašytojas, Nobelio premijos laureato Saulio Bellow (1915–2005) nuomone, yra „skaitytojas, einantis imitavimo keliu“, o kadangi žmogus yra imituojanti būtybė, plagiato sąvoka yra neaiški ir paini. Juk plagiatorius ne visada formaliai atskiriamas nuo eklektiko, sujungiančio svetimų tekstų gabaliukus, epigono, aklai kopijuojančio savo stabo kūrybą, ar imituotojo, sąmoningai leidžiančio sau mėgautis daromomis jau esamų kūrinių kopijomis. Kūrybai visada įtaką daro kitų žmonių kūryba, o žmogiškų pagundų laukas išties neaprėpiamas. Tai matyti žvilgtelėjus į reiškinį, vardu plagiatas.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Gaujų šaudynėmis ir laukinio kapitalizmo prabanga garsėjusi Kauno legenda sulaukė liūdnos pabaigos (57)

Laukinio kapitalizmo metais prabanga garsėjęs, Kaune, Jonavos gatvėje veikęs šešėlinio pasaulio...

Rusijos picų karalius užkariauja pasaulį: konkurentus lenkia dėl slapto ingrediento, kuris net nevalgomas (86)

Jei jau įsigudrini užsidirbti pristatydamas karštas picas Arktyje, kur sūrio blokai atkeliauja ant...

Ginekologė – apie Sinickio pasirinkimą pasidaryti vazektomiją: žmonai jis padarė paslaugą (566)

Daugiau vaikų su žmona nebeplanuojantis Tomas Sinickis garsiai pareiškė, kad jam yra atlikta...

Sabonio dienos Indianoje gali būti suskaičiuotos: „Pacers“ aktyviai ieško lietuviui naujo klubo (19)

Dvejus metus Indianos „Pacers“ klube praleidęs Domantas Sabonis jau artimiausiomis dienomis...

Karbauskis: valdantieji svarstys koalicijos sutarties nutraukimą su „tvarkiečiais“ (25)

Valdančiosios daugumos lyderiai kitą savaitę planuoja svarstyti koalicijos sutarties nutraukimą su...

Dėl gaisro Alytuje dar kartą šaukiama ekstremalių situacijų komisija (1)

Alytaus Ekstremalių situacijų komisija šeštadienį vėl tarsis dėl gaisro padangų perdirbimo...

Šio vaikino situacija ypač sudėtinga: ligos atvejis Lietuvoje – toks vienintelis, o prieinamo gydymo nėra (140)

Iš Pajūrio kilęs 18-metis Jonas (vardas pakeistas dėl asmeninio šeimos noro - DELFI) vengia...

Meksikos gatvėse – tikras karas: pareigūnai puolė „El Chapo“ sūnų, gatves nusėjo aibė lavonų po mūšio Guzmanas paleistas (124)

Šiaurinėje Meksikos dalyje įvyko intensyvūs susirėmimai, kai saugumo pajėgos sučiupo vieną...

Slėpkite paltus: šiluma nė neketina trauktis (5)

Šiandien per šalį keliaus mažai aktyvus atmosferos frontas. Lietaus jis atneš labai mažai,...

Lietuviškasis „Olympiakos“ nusileido Plazos „Zenit“, Giedraitis neišgelbėjo „Albos“ Barselonoje (15)

Antrąją nesėkmę Eurolygos pirmenybėse patyrė Pirėjo „Olympiakos“ (1-2) krepšininkai....