- Gintautai, pradėkime nuo fotografijos. Kas ji Jums yra ir kada atsirado Jūsų gyvenime?
- Fotografija mane lydėjo nuo vaikystės. Pirmąjį fotoaparatą į savo rankas paėmiau būdamas 4 metukų. Tai buvo rusiškas „Lomo“ agregatas. Visiškai paprastas. Vėliau, tėvai matydami mano susidomėjimą foto menu, man būnant 13-14 metų, nupirko „FED4“ fotoaparatą. Žiūrint į tuos laikus, tai jau buvo ganėtinai daug pažengęs veidrodinis fotoaparatas su rimtesniu objektyvu. Nuo tada mane pagavo fotografavimo manija. Pats sėdėdavau tamsiame kambarėlyje prie raudonos šviesos ir su ryškalais ryškindavau juosteles bei darydavau nuotraukas.
Šiandien man fotografija yra ir hobis, ir pragyvenimo šaltinis. Turiu fotografijos studiją, fotografuoju didiesiems „stokiniams“ tinklapiams „Shutterstock.com“, „iStockphoto.com“, „eu.Fotolia.com“. Taip pat pradėjau domėtis filmavimu. Filmuoju sporto filmukus, kurie keliauja į „Youtube“, sporto kanalus.
- Kada Jūsų karjeroje atsirado lūžis, kai iš mėgėjo tapote profesionalu. Ar buvo juntama ir matoma ryški to linija?
- Rimčiau pradėjau dirbti, kai Lietuvoje atsirado skaitmeniniai veidrodiniai fotoaparatai. Pradėjau domėtis, skaityti knygas, forumus, analizuoti metodikas. Žinių kaupimą lydėjo nuolatinis fotografavimas, kuris palaipsniui pradėjo vesti profesionalumo keliu. Žinoma, kaip ir daugelis, dirbau Lietuvoje: vestuvės, šeimos šventės, krikštynos, privačios fotosesijos ir t.t. Visgi, fotografavimas čia netenkino mano lūkesčių. Žmonės norėjo geriausio produkto už mažiausią kainą. Taip pat norėjosi augti, tobulėti, pakilti ant aukštesnio kokybės laiptelio, todėl nusprendžiau išbandyti save pasaulinėje rinkoje.
- Minėjote, kad pradėjote filmuoti sporto vaizdo klipus. Galbūt ir mėgstamiausia fotografijos rūšys yra sporto fotografija?
- Teisingai, kuriu sporto vaizdo klipus, taip pat fotografuoju Wing Tsun Kung Fu užsiėmimus, kuriuos pats lankau. Tačiau mano mėgstamiausia sritis - žmonės. Fotografai vienareikšmiškai sako, kad tai ir pati sunkiausia sfera. Kai fotografuoji peizažus, jie stovi ramiai, nejuda, gali ramiai sau susirasti tinkamą fotografavimo tašką. Taip pat yra ir su daiktų fotografija – jeigu tau reikia, tu gali juos perstumdyti, padėti, kur reikia ir t.t.
Žmonių fotografija yra kitokia. Tai kas sekundę besikeičiantis objektas, vis nauja išraiška ir poza. Tu turi sugebėti pagauti jo vidinę būseną, ją atskleisti, parodyti žmogų tokį, kokio jis savęs dar pats nematė ir nežinojo, kad toks gali būti. Juk tikrai būna nefotogeniškų žmonių, kurie ateina ir sako, kad visose nuotraukose atrodo prastai, todėl nemėgsta fotografuotis ar net pačios fotografijos. Tada tu turi išspausti viską, parodyti šio meno estetiką, kad žmogus džiaugtųsi tavo padarytu darbu. Šioje vietoje atsiranda fotografo meistriškumas, „akis“ kadrui ir, žinoma, profesionali technika.
- Užsiminėte apie Wing Tsun Kung Fu. Kaip kovos menas tapo vienu iš fotografo hobių?
- Kung Fu mano gyvenime būtų buvęs jau daug seniau, jei man tiesiog būtų pavykę rasti, kur lankyti šias treniruotes. Jeigu pasakojant nuo pradžių, tai koviniais sporto menais aš susidomėjau dar vaikystėje. 12-kos metų pradėjau nuo dziudo, po to sekė kovinė savigyna, tais laikais taip vadino karate kovos meną. Sportavau pakankamai ilgai, kol patyriau rimtą traumą ir maždaug 15-kai metų viską teko nutraukti.
- Kodėl Jus sudomino būtent Wing Tsun Kung Fu? Juk anksčiau rinkotės pakankamai tolimas sporto šakas dabartinei.
ž Aš niekada nebuvau „čiupinėjęs“ Kung Fu, tačiau tuo visada domėjausi. Žiūrėdavau „Youtube“ medžiagą, filmus apie didįjį meistrą Ipman‘ą. Wing Tsun yra visiškai kitoks menas. Jis atrodo daug lankstesnis, minkštesnis, grakštesnis. Jame nėra tolimų smūgių, kurie yra, pavyzdžiui, karatė. Ten dauguma smūgių yra tolimi, griežti, o Kung Fu yra lankstesnis, tačiau daug efektingesnis. Čia galima apeiti galingus smūgius, čia nesvarbu nei tavo ūgis, nei amžius, nei svoris. Taip pat ir traumų tikimybė yra žymiai mažesnė.
Kitas aspektas – rytų filosofija. Aš dar nepradėjęs lankyti treniruočių jau praktiškai mintinai žinojau visą Wing Tsun istoriją ir genealoginį meistrų medį. Žinoma, iš Si-Fu L. Gudonavičiaus sužinojau naujus niuansus, kuriuos sujungiau su savo turimomis žiniomis. Tai man labai įdomu. Juk nuo to viskas prasideda. Tu negali mokytis kovos meno nežinodamas jo istorijos ir šaknų. Be žinių tu tiesiog kartosi kažkokius veiksmus. Tai bus beprasmiška.
- Ar yra kažkas bendra tarp Jūsų labai skirtingų hobių – kovos menų ir fotografijos? Ar tai kartu suderinami, iš pažiūros tokie skirtingi atrodantys dalykai? Ar jie netrukdo Jūsų gyvenimo harmonijai?
- Sunku įsivaizduoti, kaip juos derinti. Tačiau vienas aspektas yra. Tiek Wing Tsun, tiek ir fotografija reikalauja labai didelio susikaupimo ir savo veiksmų apmąstymo.
Fotografuodamas ne tik spaudi mygtuką, bet atlieki labai didelį darbą prieš jį paspausdamas: jei tai vyksta lauke, reikia numatyti oro sąlygas, apžiūrėti vietą, pasirinkti fotografavimo tašką, eksponavimą ir dar labai daug sudedamųjų dalių, kurios leidžia pasiekti gerą rezultatą. Kung Fu taip pat reikalauja pradžioje įdėti labai daug darbo: išmokti judesius, frazes, koordinuoti save ir savo judesius, susikaupti, nedaryti klaidų, kad taptum geru mokiniu, o gal net ir meistru.
Tačiau šie dalykai yra svarbūs visur. Tiek darbe, tiek sporte tu turi maksimaliai stengtis, jei nori geriausio rezultato. Aš manau, kad kiekvienas gyvena taip ir gauna tai, ko nusipelno. Aš neturiu savo gyvenime aklo skubėjimo, mėtymosi iš vienos pusės į kitą. Aš gyvenu truputį kitaip nei daugelis lietuvių.
