aA
Vieni ją garbina, kiti su žemėm maišo, tačiau niekas nepaneigs, kad 86-erių Filomenai Taunytei energijos gali pavydėti ir daugelis gerokai jaunesnių.
Filomena Taunytė
© L.Masio nuotr.

Ką tik pasirodė septintoji jos knyga „Ieškau tikro lietuvio“, o ji jau planuoja aštuntąją. Gydytoja ir rašytoja apie viską turi savo nuomonę ir išsako ją be pagražinimų, todėl jos knygos leidžiamos didžiausiais tiražais.

F. Taunytė vis dar važinėja į susitikimus su skaitytojais, skaito paskaitas, dalyvauja renginiuose.

F.Taunytė su mylimiausiais ir artimiausiais: dukra Diana ir mama

Tame pačiame bute

Dar nepaspaudus skambučio už durų pasigirsta skardus lojimas: tai rašytojos mylimas augintinis šunelis Ulis perspėja, kad kažkas ateina.

„Prašom čia“, – valdingai mosteli ranka į svetainę įspūdingo stoto šeimininkė, o pati kažkur trumpam nueina.

Pagaliau sunkokai (bet tik lauke pasiremdama lazdele) vaikštanti Filomena patogiai įsitaiso ant sofos. Ant stalelio primerkta tulpių ir narcizų iš sodo. Kuklus, jaukus kambarys su židiniu kampe, prie jo – supamasis krėslas.

Šiuose namuose, paprastame trijų kambarių bute, rašytoja gyvena daugybę metų. Čia užaugino dukterį Dianą (F. Taunytė kartą buvo ištekėjusi, bet santuoka truko trumpai), čia kadaise teko slaugyti savo mamytę ir jos seserį, neturėjusią šeimos, ir visoms verstis iš nedidelės gydytojos algos.

Iširus santuokai dukrą teko užauginti vienai, bet Filomena visuomet mokėjo įveikti sunkumus šypsodamasi

Ar sunku buvo vienai dukterį auklėti? „Nieko aš neauklėjau, gyvenau savo gyvenimą. Kartu gyveno teta ir motina, buvo baisus skurdas. Man buvo labai sunku, nesinaudojau padėtimi, nors ir vyriausioji gydytoja buvau“, – susigraudina pasakodama F. Taunytė.

Ir dabar šiame bute kartu gyvena gydytojos dukra su vyru. Juos, prieš kelerius metus praradusius darbus, kurį laiką išlaikė iš savo pensijos ir už knygas gaunamų honorarų. „Kai tik pinigus leidykla perveda, beregint pensija sumažėja nuo 800 iki 200 litų“, – pasipiktinusi komentuoja Filomena. Laimė, dukra su vyru vėl dirba. Vis vienu rūpesčiu mažiau.

Bet, va, kelio sąnario operacija laukia, o tas malonumas kainuojąs apie 13 tūkst. litų, guodžiasi pašnekovė. Tačiau savas bėdas tuoj užmiršta, kai leidžiasi pasakoti apie tai, kas gero ir blogo dedasi mūsų valstybėje. Arba kalbėti apie žmones, kurie kreipiasi į ją patarimų.

Kai su F. Taunyte susėdame pasikalbėti apie gyvenimą ir kūrybą, pasirodo, kad tarp šių dviejų sričių būtų galima padėti lygybės ženklą, nes ji rašo apie tai, ką pati patyrė, išgyveno ir gerai išmano.

Negaili kritikos pipirų

„Jūsų naujausios knygos pavadinimas – „Ieškau tikro lietuvio“. Apie ką ji?“ – klausiu rašytojos. „Pirmiausia tai lenkų klausimas toje mano knygoje. Jį paliečiau pagal savo supratimą. Ir jis yra rimtesnis, negu atrodo. Mes, suaugę, tai viską iškentėsim, bet vaikai jau mušasi tarpusavyje. Dėl to vyriausybė kalta.

Pataikauja tautinėms mažumoms, neužkirto kelio tautų supriešinimui. Pats bjauriausias lenkas yra nutautėjęs lietuvis. Nutautėję lietuviai, susimaišę su lenkais, tapo tuteišiais, šnekančiais tam tikru dialektu. Tikri lenkai yra geri žmonės, nė su vienu nesu susipykusi, turiu sode kaimynų lenkų, bendraujame, – dėsto savo požiūrį F. Taunytė. –
Rašau ir apie žydus. Kur tai matyta, kad nepriklausomoj valstybėj žydai muštų lietuvių žurnalistus, žydų keliones finansuotų mūsų vyriausybė mokesčių mokėtojų pinigais, kad jie barškintų su svareliais ir lankeliais mūsų žemę kažin kokių žydų kaulų ieškodami?!

Tai aš noriu, kad vyriausybė paaiškintų, kas čia pas mus darosi? Kodėl Armija Krajova žygiuoja Vilniaus kraštu, Vilniaus gatvėmis iki pat Aušros vartų? Viena moteris, kurios šeimą ta armija kažkada išžudė, vos nenumirė pamačiusi. Kodėl žydai gali barškinti mūsų žemę, o svetima armija turi teisę mums nuo amžių priklausančia žeme vaikščioti? – piktinasi rašytoja ir toliau samprotauja: – Vis dėlto rusai atidavė mums Vilnių, kad ir apkarpytomis žemėmis, niekad iš mūsų nesityčiojo. Kaip ir baltarusiai. Laimingiausi laikai buvo, kai lietuviai ir baltarusiai priklausė vienai valstybei ir visiškai draugiškai gyveno.“

„Ne tik valdžią, sveikatos sistemą kritikuojate – ir politikams gerokai kliūva. Net jų pavardžių nebijote rašyti“, – sakau F. Taunytei.

„Aš plepu, tauškiu, ką noriu, manęs niekur jau neįkiš, atrodo. Ką tokiame amžiuje padarys. Be to, pagudrauju, pakeičiu tas pavardes, jei mane pagriebs, ginsiuos, kad viską išgalvojau“, – atrėžia ji.

Tačiau rašytoja jaučiasi bejėgė prieš kaimyną, kuris nupjovė sidabrinę eglutę kieme, prieš kelis dešimtmečius jos pasodintą. Ir alyvų krūmus po langais: „Kovoti su turtingesniu žmogumi? Supyks, spardys mano šunelį, dar skundą parašys, užmigdyti teks. Tai tik atimtų kūrybingumą, gyvenimo laimę, apspjautų, o aš nieko nelaimėčiau.“

F.Taunytė su mama

Moko tinkamai maitintis

Naujojoje knygoje rašytoja neišvengia medicininių temų.

„Šiuo metu rašau apie vaistų kenksmingumą, šalutinius poveikius. Žmonės siunčia laiškus su vaistų anotacijom, pasakoja apie neigiamą vaistų poveikį – todėl apie tai kalbu. Gaila man ligonių, noriu jiems padėti, – paaiškina rašytoja ir priduria tas anotacijas sauganti, jei kas prikibtų, turėtų ką parodyti. – Nė vienoje medicininėje laidoje neišgirsite jokio protingo patarimo, kaip būti žmogui sveikam – tik kiek papildų ir vaistų reikia gerti. Neseniai suskaičiavau, kad pagal jų rekomendacijas kasdien po 15 tablečių turėtume praryti. Jei paklausytume, tikrai niekas nebeskaudėtų po kelių mėnesių, nes kapuose atsidurtume.“

Svarbiausia – tinkamai maitintis, įsitikinusi F. Taunytė.

„Pasakykit, iš kur tiek kvailų mergų Lietuvoj? Kurioms rūpi, kad per liemenį būtų tiek, o per krūtinę tiek centimetrų? Neišsivysčiusios jų tam tikros smegenų dalys. Dėl to, kad būdamos paauglės ne tą valgė.

Todėl neužaugo protingos ir suaugusios nustumtos į malonumų teikėjų padėtį, – dėsto savo požiūrį pašnekovė. – Švedai kartą pas mane buvo atvažiavę ir klausia: kodėl pas jus tiek daug prostitučių? Tai kad nedaug, sakau. O jie stebisi, kad taip išsidažiusios gatvėse merginos, su kablukais aukščiausiais, trumpais sijonais. Tokioms nėr kada galvoti, ar armija svetima žygiuoja, ar žydai kažiką barškina“, – supykusi numoja ranka.

Gydytoja ragina maitintis taip, kaip mūsų senoliai. Jie prieš Kalėdas 4 savaites pabūdavo vegetarais, prieš Velykas – dar 6 savaites. Likusius metus 1–2 kartus per savaitę taip pat maitinosi vegetariškai.

„Todėl ir sirgo 80 proc. mažiau, o apie alergijas girdėję nebuvome, – tikina gydytoja. – Infarktas buvo retenybė, nebent koks storas klebonas nuvirsdavo per mišias.“

Normalus amžiaus būvis

„Ko man būti nelaimingai? Dėl to, kad man tiek metų? Noriu dar vienoje knygoje vyresnio amžiaus žmonėms papasakoti, kad viena iš priežasčių, kodėl imame darytis nelaimingi, nesulaikomai senti, – nesusitaikymas su savo amžiumi. Kažkodėl bijom senatvės, jau 70 metų sulaukę keliame tostus: kad tu niekad nepasentum, kad visuomet žydėtum“, – juokiasi gydytoja.

Jos teigimu, senatvę reikia labiausiai gerbti. Seneliai išėję į pensiją gali perduoti patyrimą, išmintį, kuriai sukaupti reikia daug metų. Jie pyksta, kad pradeda skaudėti, neprigirdi, neprimato, pas mergas nebenori lakstyti. Tai normalus amžiaus būvis. 75 metų sulaukus normalu turėti 7 ligas. Tik reikia išmokti su jomis gyventi, o ne pulti gydyti.

„Turime išmokti gyventi pagal savo amžių. Nėr ko džiaugtis, jei 90 metų senis pasidirbo vaiką ir apsiženijo – reikia iškaršti kailį“, – mano F. Taunytė. Nebent nutiktų kaip jos mėgstamame anekdote: „75 metų vyro draugas klausia: „Kaip tau pavyko tokią jauną mergaitę vesti?“ – „Aš jai pamelavau, kad man jau 90 suėjo“, – atsako šis.“

„Einšteinas sakė: tegu jaunimas nesityčioja iš senatvės, senatvė tai jis pats, jei jam pasiseks. Pasisekė? Džiaukimės. Jei vien gilinsies į savo ligas, galvosi, kokius vaistus gerti, tik blogiau bus. Kai tau 60 ar 70 metų, nenorėk, kad būtų kraujospūdis kaip jauno. Ir aš jau neprimatau, neprigirdžiu, sunkiai vaikštau, visas bėdas, kurias priklauso pagal amžių, turiu. Bet turiu kojas, rankas, nesirgau sunkiom ligom jauna. Pagalba yra ne vaistai, bet gyvenimo būdas, fiziniai pratimai“, – tikina retsykiais pabadaujanti, o šiaip valganti, ką nori ir kiek nori, prisilaikanti senolių mitybos įpročių F. Taunytė.

Džiugina tai, ką daro

Ji negaili laiko ir pastangų, kad padėtų žmonėms. Suskamba durų skambutis ir gydytoja paprašo atidaryti duris – atvyko vienas ligonis, su kuriuo susipažino pernai vasarą stovykloje.

Jas kelerius metus organizuoja kartu su neįgaliųjų draugija – susirenka sunkias ligas bandantys įveikti ne vien vaistais ir tradiciniu gydymu žmonės.

Šiais metais galvojama surengti net dvi stovyklas, vieną tiems, kurie bandys gydytis badaudami, o kitą – kurie norės išmokti taisyklingai maitintis. F. Taunytė dėl to nusprendė net planuotą kojos sąnario keitimo operaciją atidėti. O kol kas su entuziazmu aptarinėja sunkia inkstų liga sergančio vyriškio pagerėjusius tyrimų rezultatus.

Paklausta, kiek laiko per dieną skiria rašymui, gydytoja prisipažįsta nekenčianti griežtos dienotvarkės: „Tik sąžinės graužatis veja prie kompiuterio. Vis galvoju: ką aš darau, reikia eiti rašyti. Bet kažkaip viskas savaime išeina. Dažniausiai prabundu 4 ryto, porą valandų galvoju. Tada vėl miegu iki 8 valandos ar ilgiau. Ką prisimenu atsikėlusi, tą ir užrašau.“

F. Taunytė prasitaria planuojanti dar vieną knygą. Tai bus padorių žmonių iš kaimo, niekam nežinomų, biografijos ir likimai. Mintis kilo susipažinus su trimis kaimo poetais.

„Aš paprastai rašau, nors kritikuoja mane, kad plaukia pasąmonės srautas, tegu plaukia, ką padarysi. Be to, aiškiau pateikiu medicinines žinias, tai žmonėms svarbu.

Druskininkuose dvi moterys gatvėje priėjo ir pabučiavo mane. Pasirodo, abi onkologinės ligonės, skaitė mano knygas, laikėsi patarimų, joms pagerėjo, – paaiškina gydytoja. – Prieš keletą metų, paskelbus, kad man paskirta J. Tumo-Vaižganto premija, vienas internetinis leidinys išvadino mane girtuokliaujančia šliundra ir parašė, kad rašytojas grabe apsivers“, – tiesiai rėžia F. Taunytė, šį interviu, jo ėmimo aplinkybes detaliai aprašanti ir savo naujoje knygoje.

F.Taunytė jaunystėje

Iš naujos knygos „Ieškau tikro lietuvio“

Neverta perduoti piktų žodžių, nes tai darydamas žmogus susitapatina su jų autoriumi.

Kaip pagal pavardę (buvome prie to įpratę) atskirti netekėjusią mergaitę nuo ištekėjusios moters? Valdžios vyrai pavardžių neeuropino, nes seniesiems Seimo nariams ir įtakingiems burokams (ypač mokslininkams) tai nepatiko. Lietuvių tauta, tvirtino jie, vienintelė pasaulyje pavardėse suteikia informaciją ne tik apie žmogaus lytį, bet ir apie šeimyninę padėtį. Sueuropinę pavardes, neteksime savitumo ir tautiškumo požymių.

Yra sąvokos „persivalgymas“, „persigėrimas“, „persimylėjimas“. Trūksta „persigydymo“, kuris šiuo metu dėl negarbingo mūsų farmacininkų ir valdančiųjų elgesio darosi labiausiai pavojingas.

Kepenys – tai antroji mūsų širdis, organizmo filtras, neutralizuojantis kenksmingą vaistų poveikį, alkoholį, nuodus, netinkamą maistą. Alkoholis per ilgesnį laiką nužudo kepenų sugebėjimą neutralizuoti nuodus. Susirgus kepenų ciroze, numirštama. Dabar vietoj sužalotų ar susirgusių kepenų jau galima persodinti sveikas žmogaus kepenis.

Kalbama, kad mums tiktų ir kiaulės kepenys. Esą ir širdis tiktų. Galbūt greitai mūsų piliečiai galės su kiaulės kepenimis ar širdimi vaikščioti. Gal jau ir vaikšto – prisiminus rusų rašytojo Michailo Bulgakovo apsakymą „Šuns širdis“ ir žiūrint į kai kurių turtingesnių ir galingesnių mūsų žmonių darbus bei elgesį, ne man vienai kyla mintis apie jiems persodintus kiaulės organus.

Jau įrodyta, kad bet koks persodintas organas neretai paverčia organo gavėjo psichiką ir elgesį organo davėjo psichika ir elgesiu. Nebūtų nuostabu, jeigu gavęs kiaulės organus žmogus pradėtų kriuksėti.

Apsėstiems beprasmės neapykantos bei visiems politikams kepenis patariama valytis penkis kartus tarp procedūrų darant dviejų mėnesių pertrauką. Normaliems žmonėms užteks ir ar dviejų trijų kartų.

Į tris stiklainius įpilti po 200 gramų vandens ir į kiekvieną įdėti po nubrauktą valgomąjį šaukštą (15–20 g) karčiosios druskos (MgSO4). Nuo 15 valandos nevalgyti ir negerti.

19 ir 21 valandą iš pirmojo ir antrojo puodelio išgerti po tris ketvirčius (150 g) karčiosios druskos tirpalo.

23 valandą per penkias minutes maišant mediniu šaukštu išgerti tokį mišinį: 125 g alyvuogių aliejaus ir 250 g šviežiai spaustų greipfruto sulčių. Išgėrus tuoj pat gultis ant dešiniojo šono, pridėjus kepenų srityje po šonkaulių lanku karštą pūslę. Užmigti.

7 valandą ryto išgerti tris ketvirčius karčiosios druskos tirpalo iš trečiojo puodelio.

Jeigu iki 9 valandos ryto nepasituštinama, iš visų trijų puodelių išgerti likusį karčiosios druskos ir vandens skiedinį. Karčiosios druskos keisti kitais vidurius laisvinančiais vaistais negalima, nes ji daro poveikį kepenims ir yra gydomosios procedūros dalis. Tuštintis į naktinį puodą, kad būtų galima pasitikrinti, ar gerai paveikė procedūra.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Išsiimti pinigų bus vis sunkiau: mažėjant bankomatų ir skyrių – siūlo išeitis (49)

450 tūkstančių – tiek Lietuvos gyventojų nesinaudoja internetinėmis paslaugomis ir susiduria su...

Vietoje mamadienių gali tekti pratintis prie šeimadienių: darbdaviai prezidentui padėti neskuba (24)

Prezidento Gitano Nausėdos pasiūlymas leisti tėvadienius ar mamadienius gauti tik vieną vaiką...

Orai: kasdien vis labiau vės (13)

Šiandien ir artimiausiomis dienomis Lietuvos orus lems šalto arktinio anticiklono vakarinis...

Jaunuolis neįgaliojo vežimėlyje mokykloje krito nuo laiptų: mokykloje pradėtas tyrimas (32)

Cerebriniu paralyžiumi sergantis ir dar kaukolę susilaužęs devyniolikmetis ligoninėje, o...

Biografas apie karališkosios šeimos detales: slapti ritualai po Dianos mirties, įtartinas Charleso elgesys ir keistas Elžbietos II laiškas

Žurnalistas ir biografas Kennethas Rose‘as – žmogus, žinojęs labai daug karališkosios šeimos...

Regionas, virš kurio neskrenda nė vienas lėktuvas: jokia aviacijos įmonė nenori tokių problemų (41)

Tibeto regionas yra pietinėje gausiai apgyvendintos Azijos dalyje. Čia susikerta Indijos ir...

Įvertinkite: Juozas Statkevičius pristatė fatališkai moteriai skirtą kolekciją (101)

Metų mados šou – kitaip talentingojo kutiurjė Juozo Statkevičiaus kolekcijos pristatymo jau...

Lietuviai pelnė 34 taškus, „Lokomotiv“ atsitiesė Prancūzijoje (4)

Po keturių nesėkmių iš eilės Europos taurės varžybose į pergalių kelią grįžo su...

Metų mados šou: Statkevičiaus baltuoju kilimu žengė išsipusčiusios Lietuvos ir užsienio žvaigždės (139)

Metų renginys – taip dažnai pramogų pasaulio užkulisiuose yra įvardijamas kasmetinis dizainerio...