„Kai man suėjo trisdešimt septyneri, buvau patekęs į audros akį. Kaip šis reiškinys pakeitė mano gyvenimą, ir šiandien nesuvokiu. Žinau tik tiek: būdamas audros akyje, Šiaurės Atlante prie Islandijos krantų, laivo ir plaukiojančios bazės „Sovetskaja Litva“ kapitono Josifo Brodskio paprašiau, kad šis sukomanduotų laivą pasukti man fotografavimui reikiama kryptimi. Ir ką!? Laivą pasuko! Pajutau beturįs savotiškos galios, kuria iki šios dienos sėkmingai naudojuosi. Jau esu išleidęs arti dviejų dešimčių kraštotyros knygų ir nė vienos leidybai neieškojau rėmėjų. Lėšų parūpindavo leidyklų darbuotojai, o knygos skaitytojus pasiekdavo tarsi savaime.“
Būsiu šoferis
1969 m. rašytoja Ieva Simonaitytė nusprendė savo plunksną perduoti jaunimui. Iš pradžių tokio įpėdinio ieškojo savo gentyje.
Visa tai turėjo atsispindėti ir kino režisieriaus Roberto Verbos trumpametražiniame kino filme apie rašytoją.
Ta proga Priekulėje, rašytojos vasaros rezidencijoje, buvo surengtas „Žvakių vakaras“, į kurį buvo pakviestas ir šių eilučių autorius.
Atėjo filmavimo laikas. Svetainę akinamai nutvieskė kino studijos šviesos. Svečiai ir viešnios nuščiuvo. Greta rašytojos sėdėjusi pusseserė Marija Mickienė su nedideliu vaikaičiu ant kelių šiek tiek pasitempė. O I. Simonaitytė susimąstė. Suburzgė kino kamera. Rašytoja kreipėsi į čia pat, ant močiutės kelių sėdintį pusseserės vaikaitį:
– Gintarėli, kuo tu būsi, kai užaugsi?
Pagal scenarijų berniukas turėjo atsakyti būsiąs rašytoju. Buvo vėlus vakaras, vaikas – gerokai nuvargęs ir nenorėdamas dalyvauti suaugusiųjų žaidime, trumpai ir sąžiningai išdrožė:
– Būsiu šoperis.
Taip rašytoja nerado įpėdinio savoje gentyje. Praėjo nemažai metų. Kartą stoviu prie Martyno Kavolio kapo Vanagų kapinaitėse. Prie manęs prieina gražiai nuaugęs jaunuolis ir klausia:
– Gal jus pavežti iki Priekulės?
– O kas tamsta būsi?
– Aš – Gintaras Skrabas.
Tėvo skausmas sūnaus akyse
Sovietmečiu rašytojas Antanas Vienuolis–Žukauskas buvo trypiamas ne mažiau už Salomėją Nėrį. Glavlito vadovo Gurvičiaus sumanytas „Puodžiūnkiemis“ sutrumpino Vienuolio gyvenimą. Kūrė rašytojas „Puodžiūnkiemį“ tik todėl, kad be galo mylėjo savo vienintelį sūnų – Sibiro tremtinį ir politinį kalinį. Ir tik tėvo lojalumas sovietų valdžiai galėjo sugrąžinti palikuonį. Romanas „Puodžiūnkiemis“ – tėvo auka sūnui. Visą gyvenimą tai jautė ir Stasys Žukauskas, su kuriuo šių eilučių autoriui ne vienus metus teko bendrauti.
Visada, kai mintimis nuklystu prie nuostabaus Platelių ežero, prieš akis iškyla tauri provizoriaus Stasio Žukausko asmenybė. Susipažinome 1963 metų vasarą ne vaistinėje, o jachtklube. Tuomet ir į ežerą pirmą kartą išplaukėme. Pūtė švelnus vėjas. Stasys gaudė jo gūsius, o aš – buriuotojo nuotaiką. Aukštai aukštai danguje plaukė plunksniniai debesėliai, retsykiais suplazdėdavo burės, nuolatos girdėjosi skrodžiamo vandens šnaresys.
Atidžiai stebėjau Stasio veide besikeičiančią nuotaiką ir lyginau jį su tėvu – Antanu Vienuoliu. Tiesa, rašytojo niekada sutikęs nebuvau, nors, besimokydamas Kauno pedagoginėje mokykloje, lietuvių kalbos ir literatūros dėstytojo ir viso kurso buvau įpareigotas parašyti Vienuoliui laišką. Parašiau. Rašiau ir apie „Puodžiūnkiemį“ – manau, kad toks laiškas malonumo rašytojui nesuteikė. O dabar jo sūnaus veide ieškau tėvo bruožų...
Mintimis nugrimztu į Vienuolio parašytas legendas „Užkeiktieji vienuoliai“, „Platelių ežero paslaptis“ ir tas dienas, kai rašytojas su sūnumi jachta plaukiojo po šį ežerą...Plaukiojo, bet kokia kaina...
– Ar plaukiam aplink salą? – nutraukdamas mano svajonę, klausia Stasys.
– Plaukiam.
Ir kaip neplauksi su tokiu kapitonu, kuris dėl buriavimo Sibiro kančias patyrė. Ir tik dabar pastebiu, kad Stasio veidas primena rašytoją Vienuolį tuo pačiu 1941 m. birželio 14-osios skausmu. Tą dieną studentas Stasys Žukauskas tapo tremtiniu ir prievarta paliko Lietuvą tik dėl to, kad buvo Akademinės jūrų skautų korporacijos narys. O už sūnaus susigrąžinimą iš tremties rašytojui Antanui Vienuoliui teko mokėti širdies ir sąžinės skausmu.
Teks valgyti virtuvėje
1988 m. vasarą uostamiestin susirinko 1953 m. Klaipėdos pedagoginės mokyklos diplomantų laida. Vilniečius savo automobiliu į šventę atvežė buvęs šios mokyklos auklėtinis, akademikas Eduardas Vilkas.
Žurnalistas Vytautas Lomsargis (1933- 1989 m.), supažindindamas su akademiku, pasakė: „Čia mūsų šoferiukas. Šiandien tik Eduardo dėka mes Klaipėdoje.“
Ir papasakojo tokį nutikimą: „Kartą akademikas Vytautas Statulevičius su bičiuliais medžiojo. Pasibaigus medžioklei, girininkas pakvietė vyrus užkąsti. Automobilį vairavo akademikas. Šeimininkė, kviesdama ponus svetainėn, į Vytautą Statulevičių nekreipė dėmesio. Tik vėliau, priėjusi prie jo, pasakė: „O jums, šoferiuk, gal bus gerai ir virtuvėje.“ Akademikas atsakė: „Gerai, šeimininkėle.“
Vytautui Lomsargiui pasakojant šią istoriją, akademikas Eduardas Vilkas žiūrėjo į buvusį savo suolo draugą ir šelmiškai šypsojosi, o šiam baigus pasakojimą tepratarė: „Tai ir man šiandien teks valgyti virtuvėje.“
Stanislovas Riauba – iš kitos planetos atklydęs
Daug metų domėjausi Žemaitijos tautodailininkų kūryba. Pasitaikius progai stengdavausi aplankyti ir savito braižo liaudies meistrą Stanislovą Riaubą (1904–1982 m.).
Vienatvėje paskendęs Stanislovas Riauba nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjo. Visą gyvenimą keliavo per žmones. Apsistoja vienoje vietoje, pagyvena. Nepatinka. Susikrauna savo daikčiukus ir keliauja kitur. Taip ir sukosi jo gyvenimas Žemaitijoje, netoli Plungės. Kai susipažinau su Stanislovu, jis ką tik buvo atsikėlęs į vieną kaimą prie Šateikių, bet norint pas jį užsukti, reikėdavo važiuoti Plungės plentu ir neprivažiavus Žemaitės gimtinės Bukantės, pasukti dešinėn. Čia už dviejų kilometrų nuo kelio ir buvo eglėmis apaugusi sodyba, kurioje buvo įsitaisęs Stanislovas Riauba. Nedidučiame kambarėlyje tilpo meistro lova, dvi kėdės, nukrautas įrankiais staliukas, o palubėje ir ant sienų Stanislovo slibinai, raganos, kiti siaubūnai.
Meistras mėgo ir vieną kitą šimtgramį išlenkti. Kartais atvažiavęs nesusišnekėdavai. Pagiriomis už „ rašalo“ butelį retkarčiais ir vertingą savo kūrinį iškeisdavo.
Kas buvo, tai buvo...
Stanislovas Riauba ypač garsėjo praėjusio amžiaus 7 ir 8 dešimtmečiais. Savitą liaudies meistrą daug kas lankė. Vieni, norėdami jo kūrinių pigiau įsigyti, kiti iš smalsumo, o dar kiti gera valia norėdami meistrui padėti, patarti. Tuo metu apie Stanislovą ir spauda nemažai rašė. O štai dailėtyrininkas A. Kancedikas 1974 m. rusų kalba Maskvoje leistoje monografijoje „Lietuvių liaudies skulptūra“ net visą knygos skyrių S. Riaubai paskyrė.
Spaudos puslapiuose, radijo ir televizijos laidose kartais pasigirsdavo mintys, esą Riauba – kito mąstymo žmogus, kad jo kūryba tarsi iš kitos planetos atklydusi. Todėl, užsukęs kartą pas jį, klausiu:
– Sakyk, Stanislovai, kaip šiuos siaubūnus sugalvojai? Gyvenime tokių juk nesama.
– Kaipgi. Aš nieko neišmislinu. Viskas iš knygų, – sakė S. Riauba. – Štai prieš kelerius metus Eduardas atvežė man tokią knygą. Tai, pasižiūrėjęs į tuos paveiksliukus, ir drožiu. Tik kartais vieno galvą pridedu kitam, arba sukeičiu kojas...
Tarsi nežinodamas, teiraujuosi, kas tas Eduardas.
– Tai ką, tu nežinai? – stebisi meistras. – Tai poetas Mieželaitis. Jis man daug padeda ir drožinių nemažai nupirko.
Aišku, su kuo draugauja Stanislovas... Jis mielai draugaudavo ir su savo likimo broliais – liaudies meistrais.
Sumanė klaipėdiečiai liaudies meistrai Stanislovo Riaubos 70-ąjį gimtadienį atšvęsti. Valės Tiškienės vadovaujami išvažiavome. Pakeliui nupirkome šimtą riestainių, nupynėme rūtų vainiką. Vakarėjant mes jau ir prie Stanislovo gyvenamojo namo durų. Laimė, saulei leidžiantis šiek tiek pašviesėjo, todėl ši šventinė 1974 m. lapkričio 13 d. daryta Stanislovo Riaubos gal kiek karnavališka fotografija išėjo pakenčiama...
Kas liks?
1990 m. Klaipėda. Mūsų namuose įvyko trijų visuomenės veikėjų nenumatytas susitikimas.
Iš Vokietijos atvykęs ir pas mus apsigyvenęs architektas Hansas Masalskis panoro išsiaiškinti giminystės ryšius su aktoriumi Valentinu Masalskiu. Pasikalbėjo telefonu. Gavęs mūsų adresą, Valentinas Masalskis ankstyvą rugpjūčio rytą atvyko į Klaipėdą. Geriame kavą, o Masalskiai aiškinasi savo giminystę. Vėl durų skambutis. Pasirodo Atkuriamojo Seimo deputatas Vytautas Plečkaitis. Vyrai susipažįsta. Aktorius Valentinas Masalskis, pamatęs, kad prie stalo atsisėda seimūnas, pasuka kalbą kita kryptimi.
– Gerai kad čia turime tautos išrinktą atstovą, – su aktoriaus humoru sako Valentinas. – Todėl noriu šiandien išsiaiškinti, kada sugrąžinsite mano dvarus.
Seimūnas nustemba.
– Demokratiškame pasaulyje nuosavybė paveldima. Kas priklausė mano protėviams, šiandien priklauso man. Aš jau apžiūrėjau Verkių rūmus. Darbuotojams pasakiau, kad esu šio dvaro šeimininkas ir čia daug ką pakeisiu. Tai išgirdusi bufetininkė išsigando: „Ponaiti, o bufetas ar liks?
– Pažiūrėsiu, sakau jai. – Daug kas nuo jūsų priklausys. Jeigu jūs padėsite man, aš to nepamiršiu. Ir bufetą paliksiu.“
– Mano, tiksliau mūsų su Hansu, protėviai Lietuvoje turėjo daug dvarų. Dabar jie visi mūsų. Jau šiandien važiuosime jų apžiūrėti. Herbą paliksime tą, kuris yra ant Hanso žiedo.
Klausėsi signataras aktoriaus improvizacijos ir, nesuvokdamas humoro, paklausė:
– Tai kas mums liks?
Poeto motinos kelias
Poeto motinos kelias... Šiuo vieškeliu 1972 m. poeto motina Elžbieta Mačernienė išvažiavo negrįžtamai. O kiek ji išlydėjo saviškių?
Atmintyje išliko Vytuko paskutinysis žvilgsnis, Vlado atsisveikinimas... Ir visi jie išėjo tuo pačiu keliu vildamiesi grįžti. Negrįžo. Ir ją, pagyvenusią moterį, dar patrankų gaudesiui nesibaigus, okupantai šiuo keliuku išvežė kasti Belomoro kanalo.
Iš Mačernynės keliukas veda per brūzginėlį, per apleistus laukus, kol pasiekia Barstyčių kelią. 1991 m. juo į Žemaičių Kalvariją keliavo iškilmingam perlaidojimui rezistencinėje kovoje žuvusio kapitono Vlado Mačernio palaikai.
Susirinko Mačernių giminės likučiai: iškankinti, prie kryžiaus kalti, bet su pakeltomis galvomis, gal ir ne tokie, kaip prieš šimtą ar pusšimtį metų, bet su viltimi prisikelti. Jauniausias Elžbietos Mačernienės sūnus Aloyzas – jau ne viengungis. Jis gyvena tėviškėje, augina atžalą – Vytautą Mačernį...
2009 m. „Eglės“ leidykla išleido knygą „Kelionė. Einu per Lietuvą“. Tai – fotografijų, apybraižų ir miniatiūrų rinkinys, susijęs su mūsų tautos XX a. pabaigos gyvenimu. Minėtąjį leidinį drąsiai galima vadinti krašto praeities mozaika, nes visus nufotografuotus ir užrašytus įvykius autoriui teko matyti ir išgyventi. Nė viena istorija išgalvota nebuvo.
