aA
Ar įmanoma kurti pernelyg nieko nekuriant? Kūrinį veik nepastebimai integruoti į aplinką? Tokios savybės neretai pabrėžiamos pristatant žemės meną. Kuo meno kryptis ypatinga, apie jos kuriamą intelektinį ryšį su gamta ir net apie vyriškumo stereotipus, sutinkamus dirbant su gėlėmis, kalbamės su daugelio žemės meno festivalių prizininku ir Tarptautinio žemės meno festivalio organizatoriumi Lietuvoje Marijumi Gvildžiu.
Žemės menas
Žemės menas
© Shutterstock nuotr.

Pradėkime nuo paprasto klausimo: kas yra žemės menas?

Aiškių, nusistovėjusių ribų ar apibrėžimų nėra, vyksta daug diskusijų, kas tai yra. Jei internete „pagūglintumėt“ paieškos lauke įvedę land art, jums išmestų daugybę žymių land art atstovų, turinčių skirtingus žemės meno supratimus. Yra įvairių krypčių, tačiau norisi išskirti dvi ryškiausias – amerikietišką ir europietišką. Pirmoji yra agresyvesnė, kai darbai nėra visiškai integruoti, kai objektas kuriamas iš medžiagų, kurios nebūdingos vietovei, pavyzdžiui, į dykumą atvežama akmenų arba į mišką privežama smėlio.

Europinis žemės menas labiau integruotas, kuriama tik iš vietoje randamų medžiagų, net ir tvirtinimai daromi iš natūralių, rastų medžiagų, kitaip sakant, siekiama apskritai nenaudoti jokios intervencijos. Man ši kryptis ir yra artimesnė. Žemės menas gali būti kuriamas ir iš apdirbtų, ir iš visiškai natūralių medžiagų. Idealiausia, jei žvelgdamas į kūrinį žiūrovas suabejoja, ar tai žmogus padarė ar gamta. Žemės meno kūrimą sudaro trys dedamosios: gamta, laikas, kuris keičia kūrinį, ir žmogaus. Taigi, tai yra trijų kūrėjų darbas.

Kada ir kaip įsitraukei į šią veiklą?

Kadangi esu floristas, man gamtinės medžiagos yra artimos. Daugeliui, ko gero, atrodo, jog floristika yra „bobučių biznis“ tik dėlioti gėlytes arba kažkoks dekoravimas, puošimas, pablizginimas. Mano floristika visada skyrėsi nuo kitų, ji yra maksimaliai gamtiška. Minimaliai naudoju technologijų, jei galiu apsieiti be klijų, kitų dirbtinų tvirtinimo priemonių, tai tikrai stengiuosi. Mano darbo technika sena, patikrinta, antikinė: pynimas, skaldymas, užkaišiojimas.

Medžiaga, technika, kitaip sakant, mano braižas floristikoje padėjo suprasti, kad man artima žemės meno idėja. Galiausiai, mane pastebėjo – buvau pakviestas į vieną festivalį. Ten mano sukurtas darbas pelnė tam tikrą pripažinimą, jis paminėtas Ciuricho universiteto studijoje apie žemės meną.

Darbo idėją padiktavo aplinka: dirbome kalnuotoje vietovėje prie upės ir po audros buvo nemažai išvartytų medžių. Aš rinkau tuos medžius, įvairaus dydžio, įvairių formų, ir kišau viršūnėmis į upę, o kitą pusę krante parėmiau ant dvišakių. Kai darbas buvo baigtas, kiekvieno iš jų buvo galima paklausyti. Jie skirtingai ūžė ir kunkuliavo, nes kiekvienas medis buvo kitoks, galiausiai, rėmėsi į kitokį dugną. Taigi žmogus galėjo girdėti ne tik kalnų upės šniokštimą, bet ir skirtingai dainuojančius medžius.

Netruko pasklisti gandas, kad yra toks menininkas, kuris gerai kuria žemės meną. Taip pradėjau domėtis, mokiausi iš žymaus žemės meno atstovo Peterio Hesse, rodžiau iniciatyvą, o vėliau jau mane pradėjo kviesti dalyvauti įvairiuose konkursuose, festivaliuose. Šiandien savo darbe ir kūryboje galėčiau išryškinti dvi aiškias paraleles – tai floristika ir žemės menas. Kiekvienai jų stengiuosi skirti vienodą dėmesį.

Žemės menas Tau pačiam yra saviraiška?

Yra tokia graži mintis, jog tikrasis menas – tai sugebėjimas pagerinti dienos kokybę. Aš pats kiekvieną dieną padarau ką nors, kad galėčiau save realizuoti ir pagerinti tos dienos kokybę: ar mokau, ar mokausi, ar darau floristinius darbus, ar bet kokius kitus darbus – menininkas visada turi būti menininkas. Nelabai įsivaizduoju, kaip gali būti, kad menininkas virtuvėje nebe menininkas.

Kita vertus, kaip ir kiekvienam menininkui, man norisi daryti darbus, kurie galbūt yra ryškesni, stipresni, ilgaamžiškesni, nes, tarkime, floristika yra trumpalaikė. Kurdamas žemės meną jaučiu malonumą ir didelį pasitenkinimą, kad tai yra ilgiau išliekantys darbai. Floristikoje naudoju gyvą augalą – nesvarbu, nuskintas ar sodintas, jis vis tiek yra trumpalaikis. Aišku, yra nuotraukos, tačiau jos niekada neatskleidžia gyvo vaizdo. O žemės meno kūriniai gyvuoja ilgiau, jie įsikomponuoja į kraštovaizdį, vėliau pradeda „santykiauti“ su kitų menininkų darbais, prie jų grįžta ne tik kūrėjai įvertinti darbų kaitos, bet ir žiūrovai, siekiantys ją stebėti. Žemės menas neabejotinai yra saviraiškos būdas, tai labai traukia.

Paminėjai emocinį aspektą. Su kokiomis emocijomis asocijuojasi žemės menas?

Dirbdamas su natūraliomis medžiagomis, būdamas gamtoje, įsiklausydamas į ją suvokdamas gamtos procesus,jauti kaip ateina nusraiminimas. Tampi visiškai ramus. Dirbi, darai tai, kas tau yra pažįstama, ką tu mėgsti daryti, interpretuoji, tuomet ir aplanko visiškas atsipalaidavimas, lieka tik kūryba. Žmonės, atėję pažiūrėti meno kūrybos proceso ar galutinio rezultato, bando suvokti tavo matymą arba pastebi tą patį, ką ir menininkas pastebėjo gamtoje.

Kaip jau minėjau, įkvėpimo semiuosi iš gamtos, nedarau jokios invazijos, stengiuosi darbus kuo labiau integruoti. Vadinasi, žiūrovas lygiai taip pat kartu su menininku integruojasi į gamtą ir jį užplūsta ta pati nusiraminimo, atsipalaidavimo emocija. Galbūt tai ir jam skatina tam tikrą kūrybiškumą ar smalsumą, pavyzdžiui, ieškoti kito meninio objekto, o gal net mėginti kurti pačiam. Pasakysiu labai „mandrai“: žemės menas priverčia žiūrovą kontempliuoti. Ne tik kvėpuoti grynu oru gamtoje, bet ir kvėpuoti smegenimis.

Kita vertus, žemės menas puikiai pasitarnauja edukaciniams ir terapiniams tikslams. Pavyzdžiui, jei paimtume paprasčiausios žemės su kokiomis nors sėklomis, padarytume gumulus ir jais nuklotume kokį šlaitą, vietovę, suteiktume jiems tam tikrą formą. Sėkloms pradėjus dygti, pradėtų keistis ir gumulai: galbūt jie irtų, o galbūt atsirastų kitokie kontūrai. Toks darbas galėtų būti vaikų darželio sode ar klinikos parke, kur žmogus kartkartėmis ateis pasižiūrėti, kaip jis kinta, o kiti galbūt sužinos, kaip atsiranda augalas. Vaikus reikia šviesti, o tai, manau, yra puiki proga pamatyti gyvai. Apskritai, žemės meno panaudojimo galimybės, susiejant jį su edukacija ar terapija, yra labai įvairios.

Floristika, gėlės, žemės menas... Ar nesusiduri su stereotipu, kad darbas su gėlėmis – tai moterų sritis?

Dabar tai galbūt jau nebe taip aktualu, nes atsiranda vis daugiau vyrų, dirbančių su gėlėmis. Bet be abejo, iš šono tai niekam neatrodo labai vyriška. Nors visame pasaulyje didesnė dalis stiprių floristų yra vyrai. Kita vertus, nepaisant pirminio įspūdžio, darbas su gėlėmis yra sunkus fiziškai. Pavyzdžiui, jei reikia surišti didžiulę puokštę, tenka ne tik surišti, bet ir apžiūrėti, sutvirtinti, dekoruoti ir laikyti ją iškėlus nemenką laiko tarpą. Po pusvalandžio ne juokais ima skaudėti ne tik rankas, bet ir pečius. Kitaip tariant, tas švelnumas dirbant su gėlėmis yra gana apgaulingas, reikia ir vyriško prisilietimo.

Mes iš anksto įsitikinę, kas yra vyriška, o kas nėra. Dažnai manoma, jog gaminti maistą, komponuoti gėles ar siūti rūbą yra nevyriška. Pavyzdžiui, kažkodėl niekam nekyla nuostaba, kad troleibusą vairuoja moteris, tačiau jei gėles komponuoja vyras, tai čia jau kažkas tokio... Dirbant su gėlėmis tokių kreivų, įtartinai palydinčių žvilgsnių sutikti tenka, tačiau mane tai nelabai veikia. Kaip jau minėjau, ne viskas yra taip, kaip atrodo, galiausiai vyriškumui pasireikšti čia taip pat vietos pakanka.

Ką turi mintyje?

Kai pavargstu nuo gėlių, užsiimu, jei galima taip pasakyti, grubesne veikla, pavyzdžiui, tiek kurdamas žemės meną, tiek išvykęs į užmiestį nevengiu patašyti rąstų. Tačiau tai nevyksta dirbtinai.

Aš kartais pastebiu priešingą dalyką: jei žmogus jaučia tam tikros emocijos poreikį ar norą ją realizuoti, bet nedrįsta dėl įsikaltų stereotipų, neva tai nevyriška ar nemoteriška, po kiek laiko, jau subrendęs ar išėjęs į pensiją, ima tapyti ar net atranda tą pačią floristiką. Svarbu save stebėti, suprasti, ko nori, galvoti, kaip tai galima išreikšti. Kūryba, man regis, visada yra geras būdas atpažinti ir suprasti savo jausmus nesusiejant jų su dominuojančiais stereotipais.

Būti menininku floristu vyru ne baugu?

Manau, kad būti menininku floristu reiškia tą patį, ką ir kitoje meno srityje. Aš nematyčiau čia didelių skirtumų. Galbūt tam tikrus skirtumus galima atsekti vertinant vyrų ir moterų kūrybą. Galima pastebėti skirtumus renkantis kūrinio išraišką, atlikimo techniką, koncepciją. Gamtoje yra taip, kad moteris yra labiau linkusi paklusti, o vyras labiau linkęs priversti paklusti.

Žiūrėdamas į floristikos ar žemės meno kūrinius, aš matau, jog, pavyzdžiui, vyras verčia paklusti savo medžiagą: jis lanksto, transformuoja, spaudžia, presuoja, žodžiu, prievartauja tą gėlę, verčia ją elgtis taip, kaip, jam atrodytų, reikia. Jis kūrinį kuria ir gėlę naudoja kaip medžiagą. O moteriška floristika yra subtilesnė, moterys rodo daugiau pagarbos gėlei. Kai sakau „pagarbos“, tai nereiškia, kad vyrai negerbia savo medžiagos.

Tikras menininkas visada su didžiausia pagarba žiūri į savo medžiagą, nesvarbu, kokia ji būtų. Kas negerbia medžiagos, tas negali sukurti gero darbo. Bet, kaip jau sakiau, vyrai nesivaržo transformuoti tą augalą: ar priversti prasiskleisti, atsiskleisti, ar „parklupdyti“ kotą. Pavyzdžiui, jei iš botanikos žinau, kad sulenktas kotas nepakenks augalui, aš galiu jį „klupdyti“, fiziologinėms savybėms nekenkiu, o kuriu tam tikrą emociją.

Moterys labiau linkusios derinti natūralią gėlės būseną, naudoti ją natūralios formos, kitaip sakant, kurti puošniai. Vyrai, mano manymu, mažiau linkę puošti, jie konceptualiau žiūri, o moterys vis tik labiau puošia, žaidžia su spalvomis. Galbūt galima pasakyti, kad vyras labiau linkęs spręsti, o moteris – puošti. Iš čia galbūt ir ta mintis, kad vyras su gėlėmis – nelabai vyriška. Bet kas mato, domisi kūryba ir kuo ji skiriasi, iškart gali atpažinti vyrišką ranką.

Kiek žemės menas palankus saviraiškai?

Manau, kad kaip ir bet koks kitas menas. Tiesa, kituose menuose tu gali deklaruoti save, kūriniu išreikšti grynai savo nuomonę, savo matymą, o kurdamas žemės meną turi pajusti, ką tau kalba aplinka. Turi jausti didžiulę pagarbą vietovei, tai medžiagai, su kuria dirbi, – iš čia ir pagarba ten gyvenantiems žmonėms.. Atėjęs į tam tikrą vietą negali sakyti „aš dabar padarysiu, aš pasireikšiu“. Mano „aš“ kaip tik labai sumažėja. Kuo „aš“ tampa mažesnis, tuo menininkas didesnis. Tas jautrumas aplinkai leidžia sukurti geresnį kūrinį.

Vadinasi, žemės menas padeda atrasti ne tik emocinį, bet ir intelektinį ryšį su gamta?

Žinoma. Emocijos ir taip egzistuoja gamtoje, jų nereikia puošti, jas tereikia atrasti. Antai pakanka nueiti pasivaikščioti į mišką ar prie upės ir gauni daugybę emocijų. Jau vien gryno oro įtaka fizinei savijautai ir dvasinei būsenai ką reiškia.

Aišku, yra ir kitokių pavyzdžių, kai menininkai bando papuošti gamtą. Tokių tendencijų yra ir Lietuvoje. Man tokios idėjos nėra priimtinos, kai žmonės atneša kažkur nudirbtą savo kūrinį ir pastato gamtoje. Man tai nėra patrauklu. Žemės mene gamta nėra ekspozicijos plotas, žemės mene aplinka, gamta yra toks pats kūrėjas. Intelektinis aspektas be galo svarbus, kadangi svarbu suprasti, kaip keisis aplinka, kas su tuo darbu nutiks, kaip jį priims ir kaip jis atspindės ar net užmegs ryšį su aplinkiniais žmonėmis.

Kokia žemės meno situacija yra Lietuvoje ir pasaulyje? Ką mes duodame pasauliui, ką pasaulis ima iš mūsų ir ką mes imame iš jo?

Na, Lietuvoje kalbų apie žemės meną girdžiu jau kuris laikas, žinau, kad yra šios srities kūrėjų. Vis tik manau, kad čia žemės menas dar neatrastas dirvonas, plyti didžiuliai plotai, kuriuos dar reikia nudirbti. Bėda, kad beveik nėra renginių, kuriuose vyktų diskusijos, darbų peržiūra, žinių apsikeitimas. Retai kviečiami užsienio menininkai, o Lietuvos menininkai ne visi turi vienodas galimybes išvykti stažuotis.

Vis dažniau peršasi mintis, kad Lietuvoje žemės menas suprantamas kaip tam tikras landšafto tvarkymas: tarsi imi grėbliuką ir darai klombą. Taip mano, ko gero, didesnė dalis žmonių ir tai reiškia, jog trūksta aktualios, geros informacijos apie žemės meną sklaidos.

Manau, kad Lietuvoje žemės menas tikrai galėtų būti plėtojamas aktyviau ir įvairiau. Turiu galvoje ir meninę pusę, ir pačios šalies populiarinimą. Pasaulyje labai populiaru organizuoti žemės meno festivalius, padedančius atgaivinti vietoves ir pritraukti turistų. Tai leistų pristatyti ir natūralų šalies grožį, ir menininkų talentą.

Naujausiame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:

Mano siekis – kada nors tapti išmintingu
Psichologinis atsparumas
Noriu perduoti žinią
Paaugliai ir seksas
Antrasis gimimas
Amžiaus vidurio krizė – mitas ar realybė?
Testas: kokia jūsų gyvenimo filosofija?
Žmonių be kompleksų nebūna
Belaukiant laukiamo
Jo didenybė kontrolierius
Psichodelinis pasaulis: bijoti ar tirti?
Tiesiog kelių dienų atspalviai
Jūra, jūra...
Žemės menas
Dvylika esminių gyvenimo klausimų

Žurnalas
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Oficialu: Klaipėdoje nuo COVID-19 pasveiko šeši pacientai papildyta 20:44 val.  (264)

Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas socialiniame tinkle Facebook pasidalino džiugia...

Koronavirusu susirgusi Seimo darbuotoja atsisako pateikti savo kontaktus ir maršrutus papildyta Gaižausko komentaru (1077)

Karantino sąlygomis gyvenančioje Lietuvoje – precedento neturintis skandalas. Nors įstatymas...

Pirmadienį šalyje nustatyti dar 7 užsikrėtimo atvejai iš viso šalyje užfiksuotas 491 atvejis (145)

Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) praneša, kad šiandien, atlikus tyrimus, Lietuvoje patvirtinti...

Vyrui diagnozavo COVID-19, bet pakartotinai netiria: už kelių dienų į darbą, bet virusą dar gali nešioti (99)

40-metis Andrius (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – aut. past.) iš Austrijos, į kurią buvo...

Generalinis komisaras: nubausti už saviizoliacijos pažeidimus patys dar negalime (96)

Šalyje prasidėjus trečiajai karantino savaitei, Lietuvos policija vis dar neturi įstatyminio...

Baltarusiai valdžios sprendimų dėl koronaviruso nelaukia – patys imasi veiksmų (55)

Medikai iš viso pasaulio, įskaitant ir sveikatos priežiūros profesionalus iš Baltarusijos, dėl...

Profesorius papasakojo, kokios apsaugos nuo virusų priemonės yra efektyviausios (44)

COVID-19 pandemijos akivaizdoje susiduriame su asmens apsauginių priemonių trūkumu. Jų...

Italijoje auga nuo koronaviruso mirusių žmonių skaičius, bet užsikrečia vis mažiau pasaulyje jau mirė daugiau nei 35 tūkst. žmonių (66)

Italijoje per pastarąją parą nuo koronaviruso infekcijos (COVID-19) mirė dar 812 žmonių, o...

Malinauskas: buvau asmeniškai Verygos patikintas, kad reagentų nepritrūks (106)

Buvęs premjero patarėjas bei Visuomenės informavimo grupės vadovas dėl koronaviruso Skirmantas...

Dizaineriai neria į naują nišą: kaukes parduoda po 200 dolerių (26)

Gwyneth Paltrow pirmadienį instagrame paskelbė nuotrauką, kurioje ji grįžta iš ūkininkų...

|Maža didelių žinių kaina